Dar vienas diptikas apie liūdesius

[ pasivaikščiojimas liūdesio įvaizdžiais ]

***
nesumaitokim visiškai vienas jau kito jei tik dar galim
mūsų delnuose vis vien regiu laužai jau išblėsę
žarijos užmerkia akis tamsiais pelenais
išsitrinam kūnus ir išsibarstom
sutarkim
kas sau

o daiktus tu ne visus man sudėjai
dovanotus tau žemčiūgus vis dėlto pasilikai –
parduosi ar užstatysi lombarde

kaip čia per riebiai jums nepasakius
kad ima regėtis man grįžtantys gandrai maitvanagių šešėliais
ir kad moterims nebesvarbu visai po to kai vaikai atsiranda
kam kojas pražergti
o vyrams reikia jausmo kaip sakė vienas išminčius
bet vis dėlto noris tikėti
išimčių scenarijais

o kol kas toksikuojuos ir apsitraukiu žvyneline
gal išplauksiu iš pamesto kurso
pagal nulinius jau mūsų širdžių dieno-
vidinius
išgyvenimus kol iš gyvendinsiu
gersiu tabletes peiliu ketvirčiuojamas dozes
nuo skausmo vidinės tuštumos persmelkto 
saujomis ryjamas pilnatis tamsa užsigersiu

***
nešu aš savo žvynuotą kailį lauk iš valpurgijų
mano sielos daktaras sako sveikstu jau užgis
užsitraukia jau žaizdos užuolaidom sunkiom
į vienatvės kvapu trenkiančius kambarius –
pravėdinsi ir viskas

iš mūsų paskutinės nakties jau iškosėtas sprangalas
beformis kažkoks iš gerklės
išskriejo heimlicho manevrais gelbstintis kvėpavimą mano
pilna krūtine
jau į pravirus išeičių mūsų langus įsikabinęs kvėpuoju
tik atsikvėpuosiu nešoksiu tu tik nesibaimink
ir matau nesibaimini tu nė truputėlio
ir galbūt savo „Mustang“ firmos koturnais
apsiavęs iškilmingai išeisiu iš tavo
jau nebe mūsų ateities plano

prajodyt mane ar nujodyt

it būčiau nudegęs pabėgsiu
iš gaisro mūsų daugiabūtyje
kur per mažai jau man būties

***
atsitokėjęs dar metu į šalį transparantą „Privati valda“
jį manieringai man išpaišei ant dovanoto tau
malevičiaus kvadrato
sakiau saugok kaip akį – o tu
sakiau saugok kaip vyną išlaikysi ilgiau
bus vertingas prisiminimas –
parduosi
ir būsiu išpirkęs savo kaltes

o man įbrukai kažką tokio sunkaus neapčiuopiamai
ant kaklo tartum akmuo ties krūtinės ląsta
tarsi sunešė lizdą švininės širšės ir baisu užkliudyt
bet reiks išvaryt pabandyt kita ugnimi arba dichlofosu
nors taip galiu išmarint ir drugelius papilvės

slėge prie žemės lyg inkaras svetimon prieplaukon
užklydus
kol tu į savo denį susimetei daiktus
kol sukai mano šturvalą vis šiaurės kryptim
ir vis pabusdavau rytais į lavonmaišį susisukęs
kuriame mane vis tampeisi

kol iš manęs nieko neliko

***
stverdamas savo likučius svajonių
net negalvojau apie smūgių revanšą
tik apie šansą kažkaip atsitiesti
po visko aš niekas menkysta
tuo net patikėjęs
kas per kvailystė

ir nieko nevertas daugiau –
tik tavęs

niekam tikęs ir niekam daugiau
nes debilas ir mintys debiliškos mano
išdavikas ir niekšas

iš savo silpnybių iškrapštinėju tavo žodžių rakštis
iš delnų
įsivarytas beglostant jau svetimą kūną

savo skausmo slenkstį per aukštą peržengiu ir išeinu
be garso net nesurikęs iš skausmo
gal tik paskui
vienas viską išrėkęs ant viaduko
piko metu
kai nesigirdi užgožtas transporto gausmo
vis tvirčiau išeinu
su kuprine nevilčių ant peties






[ nebeliūdnas eilėraštis ]


***
nors galėjau nupiešti
ramybės oazę tik baltus
vyšnaičių žiedlapius
snaigėmis nukloto lauko kvadrate
mūsų vienatvės peizažą
ir kaip nindzė nakčia pasišalint
išrėžus špaga ženklą „z“ ant pagalvės
ne Zoro aš visiškas zero ir tu man ir aš tau
ir jau finita la komedija taip susiprask

aikčiokit dabar tarsi galerijoj kokioj
atpažinę mano braižą
neva ekspertišku nuovokumu
tartum ties malevišku kvadratu
įdomu įdomu

kiekvienam savo dao
ir savo dharma sakykim ir čia
gal eilėraštis

***
stveriuosi vis viskio pamenu romo
per daug ir per stipriai
įsikibti tuomet į gyvenimą kitaip nebeturiu
nei už ko nei kada pagalvoti

paskui galbūt
galėsiu ištarti kad Tai yra tai
kad Buda yra gyvatvorė daržo gale
gal karpysiu aš ją diena iš dienos
ant kaktos užsirašęs „Arbait macht frei“

kai viskas praeis galbūt tik apgausiu save
kad jau užsimiręs
kol neišmesiu sau iš galvos
jau pražuvusio laiko

***
išskrendu aš
žąsimi Junonos į dangų gagenimu
nes moteris prie vartų
kai dar neaiškios animos pavidalu beldžia
neatidaryk

jau apogėjus jausmų mūsų išsiskirstymo
ir tokį performansą seniai bemačiau:
tu šoki prieš veidrodį taip makabriškai
miniaką jaunystės užsitempusi
ir su platformom tarsi teatre ant koturnų
blyškiame veide raudonai tarsi mano krauju
mano paskutiniais gyvybiškais syvais išbūti
pasidažiusi lūpas grobuoniškai taip
ir tartum po pirmojo karto
nusivylimais šoki ir prakaituoji
žvilgsniu tokiu kurvišku kurvišku
kad net nebesinori

o parodyt tai moki
kad tavęs visi kiti
žiauriai nori


***
užplaukę mes abu jau
ant seklumos meilės koralinių rifų
jau visiška basta
seniai mes jau skendom

leidžiuosi į šachrazados naktų požemius
žydinčiais deimantais pasidabinęs
kristalinių gardelių narvelius
prasidarydamas laisvei
aš ištrūkęs inkliuzas

animacinio herojaus balsu dar surinku
laisvę papūgoms
pankas kažkoks – išgirstu
pamačiusi varna man sako

ir užsimezga pokalbis
ir mirtis vėl šypteli
nors gyvenimas kartais ir springsta
baby all right now baby  it\'s all right now
tad tęskim rokenrolo ritmu
kitos išeities mums nebėra sakau baby