Melancholija

Aš tave išsopėjau  akiduobėm prarasto laiko,
Vienišystės tamsoj brinko nebylio virpantis balsas,
Nesakiau, kad drumsti upeliūkščiai ištvino be saiko,
Ir išliko tik užjūrio gėrimai žudančiai skalsūs.

Neišeik už ribų mano  mėlynai žavinčio ilgesio—
Paskutinis eilėj pasiliko šoklus Arlekinas,
Tas alsavimas tavo šėtoniškai gildantis,
Aš pati lyg Pelenė iš vaikiško užmiršto  kino.

Vėl vaidensis man tyruos paklydęs vaikystės arkliukas,
Brauksi šukom karčius, kol neliks apnašų apsėdimo,
Pasitraukęs lyg vaikas tu žaisi spalvotais stikliukais,
Aš sakysiu —miegoki, jau vakaro  audros nurimo.

Pasilik su tyla, tarsi stingstantys pirštai vėl grotų,
Nebyliai nepareis į namus, kurių vakar neliko,
Aklina ten tvora, ant langų sunkios nerimo grotos,
O už sodo graudus balsas seno vienkojo skaliko.