Pergalė

Laikini apdarai – meistras dėvintis juokdario kaukę
Kol karalius matuojasi savo naujus drabužius
Ir visiems nesvarbu ką ten gatvėj vaikigalis šaukia
Nesuspėjęs sulaukti kol pienas nuo lūpų nudžius

Nesuspėjęs palaukti... bet kraujas nuo krumplių nudžiuvo
Liko žirgas medinis nes šarvus išaugo seniai
Išsisklaido šlovė lieka vien tik garai prikaistuvio
Ir iš naujo vėl skamba kadais ištarti sakiniai

Gal taip kalba tiesa – neišvengs nei viena karalystė
Šitaip žodis po žodžio neliks ir akmens ant akmens
Seno meistro ranka pasiliekanti teisę suklysti
Čia kiekvienas ėjimas lemtingas – kas mirs kas gyvens

Kas iš kapo pakils kas gyveno lyg būtų jau mirę
Savo žvilgsniais šaltais kas palaidojo gyvą save
Laiko upė gili kuri jungia tiek pat kiek ir skiria
Dar suklups ties slenksčiu ir putodama veršis srove

Nusineš laiko tiltus tik tam kad iš viso neliktų
Melo jungiančio melą sutraukys visas grandines
Kad nuo skydo atgal atsimuš žodis linkintis pikto
Ar pro šalį prašvilps iš tiesų net nekliudęs manęs

Kad ugnis dar kaitri kiš pirštus tau pro šonkaulių grotas
Ir kaip mažas šunytis iš laimės vis lyžčios rankas
Ir į nebylio lūpas bus žodis vienintelis duotas
Tavo vardas kurio net tamsybė juoda išsigąs

Laikini apdarai – baimė dėvinti paukštišką kaukę
Šitaip bando išmesti iš lizdo silpniausius vaikus
Aš žinau kad lemtis bus kantri ji ilgai šito laukė
Kad net pats nebylys savo nuogą karalių įskųs 

Ir net smilgos praaugs tą didybę nutilusių bokštų
Netgi marmuro luitus suskaldys stiebeliai žolės
Ir tereiks vieno gūsio kad šią karalystę nublokštų
Vienas gūsis kuris mūsų mirtį ir vėl nugalės

Kad ir kaip mano prieše tu josios iš troškulio trokštum
Bus pagirdytas tas kas nevengia kartybių taurės