Rašyk
Eilės (73089)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2495)
Slam (49)
English (1102)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Erla Erla

Bedangtis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: ČakoPelėda


– Tu. Blogai. Atrodai, – kapoja motina.
Koks metų laikas. Berods vėlyvas ruduo. Nutrinksėję obuoliai, patvorį nutaškiusios sultingos avietės. Pamaloninti skonio receptoriai, bet ne vitališkumas.
Slankioju ir sliūkinu. Gal per daug maudžiausi ir per daug irklavau ežere, į kurį suteka daug mirčių.
– Blogai atrodai, vaikeli, – tėvo balsas su rūpesčio gaidele. Jis serga nepagydoma liga. Aš nesergu.
– Nesergu. Man viskas gerai, – iškošiu. Kad įtikinčiau, surandu savy rusenančią vidinę ugnelę, pakurstau ja žvilgsnį.
– Einu į biblioteką, – grybšt pora po ranka pasitaikiusių knygų.
Žvarboką prieblandą skubėdama keičia tamsa. Gatvių žibintai styro metališkai šaltais stulpais ir neskuba nušvisti.
Nespėjus padėt ant žemės pėdos, ją pagauna vėjo pučiamos nukirsto kelmo atžalos. Užsidega žibintas išraudamas iš tamsos liaunas, žaliais lapeliais apsipylusias šakeles. Medis nepasiduoda. Pasiduodu aš. Susipina kojos ir krentu nusibrozdindama į kelmo briauną. Žandas tekšteli šaligatvio balon. Iš apačios apžvelgiu gatvės kirtavietės perspektyvą. Kairėj išretintas parkas. Vos girdimas paliktųjų medžių ošimas.
 Laiptai į biblioteką statūs ir apgriuvę. Kliūdama už pakopų kopiu kaip į Biliūno Laimės žiburį. Šviečiančių langų stačiakampiuose nesitveria Biliūnas, Škėma, Kirša, Senovės Roma ir Senovės Graikija, Osmanai, menai nuo iki, atradimai ir prarandantys prasmę traktatai.
Nuo manęs varva vanduo. Žandą traukia stingstančio purvo pluta. Kuprinė purvina, bet knygos viduje išsisaugojo. Įmetu į duryse įtaisytos priėmimo dėžės žiotis.
 Apgriuvusiais granitiniais laiptais leistis fiziškai lengviau. Bet nepakeliamai sunkiau dvasiškai. Leidžiuosi žemyn, tamson. Lyg apdaužytų antkapių karalijon. Vejuosi atramines sienas iš lauko riedulių, iš žydkapių likučių. Gobsekiška statybinių medžiagų transformacija.
Šalta. Šalčiau. Šalčiausia.
– Tu. Purvina. Pamėlynavus, – sutinka tarpdury motina. Įleist vidun neskuba.
– Tu beveik mirus. Reikia ruoštis laidotuvėms.
– Nesijaudink, vaikeli, nupirksim tau baltą šilkinę suknelę, – su kąsniu burnoj atskuba tėvas.
Ausyse suspengia, sušvilpia, aptemsta akys. Jaučiu kaip prarandu sąmonę...
Tekšteliu rankom vandenį. Nudilgina alkūnes. Ne paežerės dilgėlynai. Vonios kraštai. Kas mane čia įritino. Prausiuosi, apsiberiu kvepiančiomis putomis.
Taip gera lovoje. Patalynė balta. Tik mano rankų ir kojų įdegis dingo, nusiplovė, atidengdamas melsvėjančią odą.
– Aš mėlynai nesilakuoju nagų! Visai nagų nesilakuoju!
– Nerėk. Kaimynus išgąsdinsi, – pyksta motina.
– Užsakiau ąžuolinį karstą su nėriniais, bet suknios gedulo namuose tik juodos, – girdžiu iš virtuvės susirūpinusį tėvo balsą.
– Bus gerai juoda, – abejingai motina.
– Ne. Tik balta. Šilkinė, – užkerta tėvas.
– Veros Afanasjevos dukters vestuvės tik buvo. Elegantiškai atrodė. Jos panašaus sudėjimo. Dukterys, – prisimena tėvas.
Atbanguoja įliemenuota ilga balto šilko suknelė, ilgom rankovėm, vos platėjanti apačioje. Neiššaukianti trikampė kaklo iškirptė subtiliai apdailinta balto atlaso žiedais. Kiek pasiremiu alkūne lovoje ir gėriuosi suknele.
Nuslysta antklodė. Aš be drabužių.
– Vilkis, kad jau taip, – rankos per alkūnę kobiniu motina užkabina suknelės liemenį. Perlenktos tabaluoja ilgos šilko rankovės liesdamos sijono apačią. „Suknelė daro tiltelį“, – valiūkiškai dilgteli.
Iškeliu rankas. Baltas obelų žiedais kvepiantis šilkas neskubėdamas slysta žemyn iki pėdų uždengdamas kūną.
– Neškit! – rikteli motina. – Karstą, – vos girdimai.
Kaip prabangus vikingų laivas prie lovos uosto prisišvartuoja ąžuolinis karstas. Susikūprinę be veidų išsliūkina nešėjai. Motina ir tėvas mane įsodina, atsargiai guldo, išlygindami karsto nėrinius.
– Užmiršo dangtį, – pasigenda motina.
– Kapuose uždėsime, – guodžia tėvas.
Tie patys beveidžiai įkelia atvirą karstą į atvirą mašiną. Važiuojant po manim bilda gatvių duobės. Prieš akis tik mėlynas dangus. Daugiau nieko.
– Neškit prie duobės, – dvelkteli senųjų kapinių ir priplėkusios žemės kvapas.
Dunkstelėjimas. Kvapas stiprėja. Iškastos kapinių duobės kvapas.
– Eime dangčio, – komanduoja motina.
– Prie vakarinių vartelių atveš gėles ir žvakes, – malonus tėvo balsas.
Girdžiu nuo manęs tolstančius žingsnius. „Kur žmonės? Kur laidotojai?“ – atsipeikėju.
Kilsteliu galvą. Gerklėn stiprėdamas smelkiasi pūvančių lapų kvapas. Nebegaliu jo pakęst. Atsargiai keliu koją, kad tik neišpurvinčiau karsto nėrinių. Trumpam nusvilina akmens šaltis. Iškeliu kitą. Basa, vilkdama žeme baltos šilkinės suknelės padurkus pėdinu link rytinių kapinių vartų, link gatvės. Autobusų stotelėje nė vieno žmogaus. Bet ryškiai geltonas autobusas sustoja. Barkšteli praveriamos durys. Pakeliu suknelės apačią, traukiu aukštyn ir nusivilkus per galvą metu ant žemės. Lipu į autobusą kryžmai prisidengusi nuogumą rankų plaštakomis. Atsisėdu į priešpriešais vieną į kitą atsuktas kėdes. Autobusas pajuda. Žmonės ramūs, tylūs. Sėdi kaip sėdėję. Rodos nieko neįprasto.

2020-05-04 13:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-05 12:49
Juozas Staputis
Čia jau su fantazija...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-05 09:01
ONYX
Nu vot jus turitia katai biandra miartgaites vot koks tai rašimo įmitavymas tamia jeučemas nu lik mėgyntumėt atkartoti koks tai piarskaititas ir patikiąs daigtas... Nu biat tėjsibės dėlėj kaikurė dėtalei gavasi vysai tykroviški...

Nusiskandyno?
Čiutačku myrė biat iš tykro tyk piar laidatuvias?
Kadėl vot sėla niarami?
Kur važioja gialtonas aftobusas?
Grąžyno skolos bibliatėkai? Aciskaitė rėjk susiprasti?
A gal ušsimušė (dasimūšė) krysdama...


Daugibė klausymų kila - žinatia acakimus?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 23:57
gogo
5 už bedantį
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 22:05
bitele
hmmm-man tai tiko ir patiko. Prieš porą dienų pažiūrėjau "jotubej" filmą "Gyvenimas po gyvenimo, "nu -baisiai panašu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 19:40
ČakoPelėda
Hm, mėginau kažką panašaus, bet nieko nesigavo. Bet mėginsiu dar - įkvėpei :p
Kol kas šis man Nr 1 iš taviškių ir tikrai patektų į mėgstamiausių rašyko prozos kūrinių penketuką. Toks netgi begemetiškas truputį, bet lengviau įskaitomas, jo kūrinius man kaip min 2k skaityt reikėdavo, kad įsikirst.
Gal kažkiek ir redaguotinas, bet juk svarbiausia, kad yra prasmės redaguot.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 15:52
Atėja
toks kažkiek mistinis, bet labai įtaigus ir patrauklus pasakojimas, buvo tikrai įdomu ir pagaulu skaityti 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 15:37
Damastas
Nesupratau, sapnas čia, ar yra kokia gilesnė potekstė...

Pats dėstymas vietomis jau netgi įtikinamas. Vis tik privengčiau tokių akrobatinių darinių:

“Nespėjus padėt ant žemės pėdos, ją pagauna vėjo pučiamos nukirsto kelmo atžalos.”
“Užsidega žibintas išraudamas iš tamsos liaunas, žaliais lapeliais apsipylusias šakeles.”
“rankos per alkūnę kobiniu motina užkabina suknelės liemenį”
“Įmetu į duryse įtaisytos”

Nevardinsiu visko..

Beje, neįtikina nagų lakas.

Už stiliaus paieškas  -  4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-04 15:00
tictac_it
Ach ta fabula kai aš miriau , jinai taip rimtai nuvalkiota literatūroje (visada primena J.Rulfo "Pedro Paramo") , bet niekada nenuobodu :)
Tad ir šis "greitukas" visai mielas , nors ne be trūkumų, na visokie ten fiziškai lengviau ar pamaloninti skonio receptoriai ir kt. išduodantys autorinį ... hmm, credo gal. bet 5-
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą