šalta vidurnakčio upė
įsibridęs į mėnulio spindulius
atsiguli srovėje
kai apsipranti nieko
net šalti akmenys kalba
savo nuzulinta kalba
vandens smuiku
ir lyg ramu
netgi gera
mazochistinis šaltis
ramina protą
tuojau išeis liūdesys
tik palįsti
po šilta antklode
daugiau nieko


neberijus















