Ožkiniuose šventė

Ožkiniuose šventė. Kaimyną Tundrą aplankė rusė Lenka iš praeities. Iš tolimo miesto Ivanovo.
Lenka ėjo lėtai, neagresyviai braukdama kojas, apautas skylėtomis basutėmis, per smėlį pavirtusi dulkėmis.
Kaimynas Tundra šoko valsą su pensiją gaunančia farmacininke Levanarda, kada rusė iš Ivanovo, Lenka pasibeldė į apmusijusį langą.
Rusė Lenka rusiškai šaukdama nutraukė šokius ir farmacininkė Levanarda laukais, keldama dulkių kamuolius, nutrepsėjo link Kaltanėnų. Paskui pro kapus pasimelsti už mirusį nelaiku savo vyrą Eugenijų.

Tundra nenustebo. Jis buvo tokio amžiaus ir tiek matęs, kad jo  niekas iš gyvenančių šioje žemėje negalėjo nustebinti.
Šventė suliepsnojo.
Iš šalto rūsio jis nešė ungurius gyvus ir rūkytus, iš šaldiklio kirviu atlaužė šaldytų saliavų, marškiniuose prinešė agurkų ir pomidorų iš daržo.
Rusė sėdėjo su pagaliu rankoje, kurstė krosnį ir niuniavo revoliucinių dainų nuotrupas.
Ji nelietė rūkytų ungurių, nenusivilko kartūninės suknelės ir neišsitiesė ugninės krosnies sušildytoje lovoje.
Lenka pasakojo apie jų dukrą. Nenustodama, kaip dukra augo, kaip  Lenka verkė ir pasakė, kad jos tėvas, turistas iš Pribaltikos ruošiasi atvažiuoti, atvežti dolerių ir jie visi susės į mersedesą ir važiuos į Nacionalinį parką Palūšėje, kur prie laužo buvo pradeta dukra.
Tundra tyliai užvėrė duris.
Po tiek metų jis mažai suprato rusų kalbos keiksmažodžių.

Užsirūkė.
Pro šalį ėjo Pelėda, žvejys profesionalas, buvęs brakonierių siaubas, dabar moksliškai gaudantis legalias žuvis. 
- Kas tau, Tundra? – paklausė jis rūkančio.
- Neklausk. Lenka atvažiavo. Keikiasi.
- Baltajam ežere anadien Rimokas pagavo auksinę žuvelę.
- Eik tu? Tikrą?
- Kitą dieną su žmona išsiskyrė, Kaltanėnų parduotuvės vedėja po valandos pagimdė jam tris vaikus..
- Kokio amžiaus?
- Vienuolikos, devynių ir trylikos..
- A, tai aš žinojau..
- Jeigu pagausiu gal ir tau paskambinti?


Po valandos Pelėda skambina Tundrai:
- Sakyk ko nori? Laikau už uodegos...
- Prašau Lenkai pakeisti galvą, nes jai sugalva blogai...

Įeina Tundra į kambarį. Dar nuo slenksčio mato: guli Lenka prie pečiaus, o jos galva šalia padėta. Kraujas sunkiasi į pelenus..
Puolė Tundra galvą moteriškei prisiūti. Neprilipdo nors tu ką.
Žmogžudystė. Reikia ruoštis į kalėjimą. Gerai, kad baltinius išsiplovė..
Reikia skambinti Pelėdai.
- Ar dar laikai tą auksinę?
- Laikau. O ko nori?
- Dieve mano, gražink Lenkai galvą...
- Ko dar?
- Ir kad bilietą į Ivanovą turėtu... Viskas..

Įeina Tundra į trobą girdi: Lenka visu garsu keikiasi, o jos rankose bilietas į Ivanovą biznio klase.

Skambutis Tundrai.
- Nu, Tundra, sakyk  paskutinis tavo noras, žuvis jau dusta...
- Degtinės. Daug..
- Žuvis klausia kiek...
- Viskas, ką turi Kaltanėnų kooperatyvas Aibė.. Viską čia.

Ignalinos komisaras pauostė šulinį Tundros kieme.
Tundra iki kaklo sėdėjo šulinyje.
Sklido nepaprastai ryškus degtinės kvapas.
Rusė Lenka sėdėjo ant klojimo stogo ir niuniavo rusiškus keiksmažodžius.
Ji laukė biznio klasės lėktuvo.