paskendę/pasinėrę

trypčioju krantinėmis nupėduotomis
tarsi asla smėliu nubarstytomis knaipėse
tarsi nesiryždamas iki galo nuspręsti
kurioje vietoje šokti paskęsti darbuose ar buityje
užsimiršti tv žaidimuose viktorinose laimėti šiokį tokį mūšį
prieš save patį paskui sėdžiu ant prieš 17 metų
ir mano rankomis lieto betoninio pagrindo palei ūkinį pastatą
o ties šiltnamio kampu jau šiųmetiniai dobiliukai žydi
užuovėjoj rūkau galvoju kiti tiek ir tegyvena
tiek metų linkėta gero vėjo tiek išsišvaistyta žodžiais
sangrūdom sementinėm jungtim ir tarpais nesusisiekiančiais
laivais  taip bortais dunktelt norėtųsi pašonėn kam kas prisėstų
bet tik vėjas ūžauja ir varsto medinyčios duris ūvjy-ūvjy klabankšt ūvjy-ūjvjų klabankšt
tarsi nežinomas paukštis cypčioja  tiek išbarstytų metų ir tebarstomų žodžiais
nuotrupom om – om om suabsoliutintom  om-om kasdienybėm
į žodžius ir iš jų mintimis tarsi susisiekiančiais indais tarsi bortais du laivai
taip romantiškai plaukiantys skersai kertantys lygiagretes gaublyje linijom lygiom
per bangas bėgantys nuo išorinio pasaulio taip svetimo rodos
tik per tobulai apvalų iliuminatorių tarsi ne aš o kažkoks kitas manyje žiūri
susiliečia ką mato svetima visa ir artima nes nėra iš ko rinktis
ir kaimynai jų nepasirinksi buityje ir darbuose paskendę
ir jų medinyčios durys taip pat ūvjy-ūvjy cypčioja nuo vėjo tobula
vienišumo akustika visa tai taip tyli sutyli į mane tyluma permirkęs jau
iki pakaušio praplikusio ir be kepurės gerai kad turiu bent guminį ežį kišenėje
vis nešiojuos – nuo nervų sakau
jį vis minkau delne tai vienam tai kitame maigau duria bukai visą delną
ir pirštai duria dygliuotas žaltys kaip gyvatė kaip žemė apvalus
ir dygliuotas – nuo nervų sakau
duria kaip gyvenimas paširdžiuos ar dar kažkur neapčiuopiamai
duria it speigas vietomis žnaibo tarsi šalna bet maigau nes nervus atleidžia
it gyvenimą gniaužau ūvjy-ūvjy niauriai vienišumo akordais tos durys vis ūvija
vėjo varstomos žiemai pilna medinyčia malkų jau  –
sušilsim