liūdesio Rex

Kiek gi būtojo laiko dar telpa tarp dūžių širdies
Aš ardydamas laikrodį užčiuopiau šaltą jo klastą
Fotošopas kiek reikia tiek metų atims ar pridės
Bet nuoga žaibo blykstė įamžina dabartį basta

„Basta rasta“ berniuk kažkada pabuvojęs manim
Čia netinkamas laikas regėjimai jau išsisklaidę
Realybė suyra kai skaidai žodžius skiemenim
Netgi žemės stulpai ima skilt ir trupėti po raidę

Kol suskyla atomas kol skyla sekundės dalis
Žalias šarvas kaštono per pusę į grindinį kietą 
Kregždės pilvas žemėtas vadinas šį vakarą lis
Sidabriniais kuriais šičia viskas seniai sumokėta

Ne už bučinį Judo tą kartą alyvų kalne
Ne už tuos kas turėjo vienintelį tikslą išduoti
Toks yra atpirkimas ir skirtas jis tau nes mane
Dar paklydusį gelbsti išlavinta žodžių klastotė

O už jos vėjų upė vingiuota srauni ir gili
Tarsi šapas pranyksta joje išganytojo valtis
Skelbk jo amžiną tiesą kiek nori sūnau nebyly
Kiek atleista kalčių bet yra neatleistinos kaltės

Begalinė vaizduotė prieš jas tarsi smėlis laki
Kuri tavo tvirtovę galėtų praryti per naktį
Tai ne rūmai o ne tai tik smuklė ir tu ten laki
Brangų vyno stebuklą kol tau vis dar leidžiama lakti

Kam daugiau išpažintum kiek nuodėmių jau padarei
O gal gaila labiau tų kurių padaryti nespėjai
Tuščios širdys kaip kriauklės o akys nelyg švyturiai
Kuriuose atsispindi visi oksidavę rugsėjai

Veidas gali išduot – neišduos fotošopo kerai
Jie metus vėl nupūs kaip dagius iš senatvės rožyno
Tavo veidą pailgą ir liūdną maskavę gerai
Vos ištrynus raukšles - nieks karaliaus tavy nepažino