Ronės diena (4)

„... tunelis iš kur tas tunelis? “
Staiga atsiradusi mintis pradingsta. Ilgas tamsus, bauginantis tunelis - tik tunelio gale nenusakomo baltumo šviesa kviečia, traukia. Ronė sklendžia tos Šviesos link. Skrydis svaiginamai geras ir lengvas. Greičiau! Greičiau! Greičiau į Šviesą...
  Ronė pamatė taku atbėgantį brolį Žagsį. Šmėkštelėjo mintis: “kaip gi čia dabar? Ir kur tas Žagsis“? Bet netrukus dvejonė ištirpo, nuslinko... Žagsis džiugiai, kaip visada, atvažiavus Ronei, šaukia visa gerkle:
-Tėvuk, mamyt – Ronė, Roooonė atvažiavooooo!
O, kaip čia gera! Kaip gera! Naujumu švyti gonkos, langų rėmai nauji, nauja tvora, vėjarodis ir tas naujas. Tėvukas viską savo rankomis padarė. Šit, ir dabar, ateina šypsodamasis, papsėdamas savadarbę pypkę (išdrožė iš obels šakos). Ateina purtydamas skiedras nuo brezentinės prijuostės: kažką meistravo savo dirbtuvėlėje, prišlietoje prie vasarinės virtuvės galo. Dirbtuvėlė – tėvuko karalystė: ir ko tik čia nėra – pačioje garbingiausioje, vietoje prie lango, – varstotas, it altorius, šalia lentyna - nuo aslos iki lubų, su daugybe stalčių, stalčiukų, mažų lentynėlių, o jose – visas tėvuko turtas: kaltai, kalteliai, obliai, obleliai, varžtai, varžteliai, vinys, vinukės, pasagos, uknoliai arklių kaustymui. Dirbtuvėlė – tėvuko „šventovė“ ir nieko čia negalia  kuštinti (judinti, liesti) Ronė ir Žagsis gali  tik nuo slenksčio stebėti kaip dirba tėvukas ir mamyte į dirbtuvėlę ateina tik  tada, kai reikia naujo grėblio, ar koto kauptukui.
  Kaip gera apkabinti tėvuko kaklą, prisiglausti prie plačios krūtinės, pajusti tabokos kvapą.  Taboką tėvukas augina pats, pats suskina lapus, pats džiovina. Tabokos džiovinimas „ne kumelio juoks“, reikia mokėti suverti ant zilkos, pakabinti gerai vėdinamoje palėpėje, kur nepasiekia saulė. Tik tinkamai išdžiovinta taboka tinka pypkės rūkymui. Tėvuko taboka labai patinka kaimynams, dažnai ateina ir prašo: „duok, kaimyne, tos savo „ kvapsiosios“. Kai pypkės prikimštos, susėda ant „verkiančio akmens“ ir „varinėja kalbas“ apie politiką, apie šių metų derlių, apie vaikus, apie bet ką. Tas „verkiantis akmuo“ – kaimo įžymybė: apylinkėje niekur kito tokio nerasi – dieną prieš lietų rasoja: nuo to kaip ir kokiu paros metu pradeda rasoti galima nuspėti koks bus lietus; smarkus, audra, ar tik „pakrapys“.
  Ronė trukia į save pažystamą kvapą – rodos šimtmečius šitaip stovėtų, bet Žagsis nenurimsta ir tempia Ronę už skverno:
-Rone, Rone einam - kūtėje Purpenka atsivedė keturis kačiukus, jie dar akli, bet jau ropinėja. Jie jau „užsakyti“ Einam! Greičiau!
Purpenka – “medinga” katė: medžioja peles, kurmius, pjauna pacus. Papjauna pacą ir atneša, paguldo ant pamato, kartais net kelis.
- Ak, Žagsi, Žagsi ar neatstosi nuo Ronės, leisk ir man ją apkabinti.
Nepiktai barasi mamytė.
-Rone, Rone, vaikeli, - tu vis gražėji ir gražėji. Kada man žentą parvesi, kada anūką padovanosi?
Ir juokiasi tokiu skambiu juoku, kad nuskaidrėja diena, prityla paukščiai ir vėl pragysta, kad pritartų mamytės juokui. Žmonės sako, kad už tą juoką mamytę pamilo tėvukas. Nors buvo 17 metų vyresnis
tai netrukdė jiems pamilti vienas kitą „iš pirmo susitikimo“ Negali jie vienas be kito: tėvukas mažakalbis, santūrus, mamytė – linksmuolė, tauškalė, dainininkė, šokėja. Jis - vanduo, ramus, visada „savo vietoj“ ji – ugninis, staiga užsiplieskianti nuo žodžio, nuo neteisybės. Abu jie – vieno obuolio pusės...

Žiemgalos Bitė
2020. 04. 19.

(tęsinys dar bus)