Pavasario stotelė

kaip ir tada
tuščia
pavasario stotelė
tu paverkei
kai išlydėjai
išeinantį 
į nežinią pabučiavai

Gyvenimas neilgas
Bet po visatą plačią
Ilgai nešiojo labai trumpi metai
balti košmariški sapnai

Pasenęs aš jau
nematai

o tie besočiai
laiko paukščiai alkani
gyvybės mūsų uogas
lesdami
dar vis čiulbėjo

kada eilinį kartą
sniegas
vėl kelius barstys
jei susitiksim
ramiai
pasižiūrėsi į akis