Jau baigės mūsų nerimo žiema
sudilo nevilties šešėliai baikštūs
štai kregždėmis prabyla kovo aikštės
nuščiuvęs miestas auštantis žema
mėnulio pilnaties pilna padangė
kiaušinio lukštas trupa o jame
skraidyti dar nemokantis žeme
kažkas krypuoja ir naktim pridengia
sausas ir traiškanojančias akis
kurios dar niekada nematė sniego
ir kadrais mūsų šimtmetis prabėgo
palikęs randus guosdamas – užgis
užgis nuslops kentėk žmogau kentėk
juk viskas užsitrauks iki vestuvių
o visa kita pasiliks kaip buvo
kiek padalyta žemės lygiai tiek
kregždės sparnu bus atkirpta dangaus
sukaltos žvaigždės vinimis į lentą
sapne pajusi – laisvas kūnas krenta
bet mano rankos jį ir vėl sugaus
ir busi ten rami tokia rami
klausydama kaip aš šalia kvėpuoju
numausiu vario žiedus tau nuo kojų
tik tokius mena paukščiai skrisdami
kol ims sklaidytis rūko nykuma
sugrįš vėl žodžiai į žodynų tylą
ir mes pajusim kaip širdis pakyla
į šonkaulius sparneliais plakdama