Rašyk
Eilės (73050)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kailas Spenseris Kailas Spenseris

Kailas Spenseris (2012)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


KAILAS SPENSERIS

Neredaguota, necenzūruota, pirminė versija neaišku kam ir kokiais tikslais
2012

I.

Birminghemas. Vėjuota. Dvi figūros stovi pakėlusios galvas į naktinį dangų.
– Tu žinai, kad privalai tai padaryti.
Vyriškas siluetas pakėlė ranką ir parodė pirštu į žvaigždes.
– Matai šį dangų? – Lyg tarp kitko paklausė, o jo rankos tuojau nusviro. – Tai viskas, ką aš turiu. Šį dangų ir prisiminimus.
– Tai tiesa. – Vėjas plaikstė jos pernelyg laisvus marškinius it vėliavą. – Tačiau saugoti tuos prisiminimus yra beprotybė.
– Tačiau kitu atveju... – Jis įkišo ranką į džinsų kišenę ir ištraukė jos vidinę medžiagą, pažerdamas saują krekerių trupinių ant žemės. – Tampi tuščias.
Vėjas pasigavo trupinius ir ėmė juos nešioti virš ilgų žolės stiebelių.
– Ar prisimeni? – Tyloje girdėjosi jos atodūsis prieš šypseną.
– Lyg vakar.
Dangaus tolumoje pasirodė kažkoks šviesulys; žmonės stūgavo pavymui fejerverkų garsams.
– Šlykštu. – Ji ranka pasitaisė kepuraitę ir užsidengė ausis. – Tarsi neužtektų sumautų žvaigždžių danguje.
Jie abu stovėjo tyloje, kol fejerverkai nutilo; stoiškos vaikino ir merginos, užsidengusios ausis, figūros.
– Jei aš būčiau žmogus, – Ji palengva atsidengė ausis. – Aš taip pat pasirinkčiau prisiminimus.
Vaikino juokas nustelbė žmonių šauksmus ir vyno taurių klingėjimus tolumoje. Žmonės, skubėdami įsėsti į savo rytinius traukinius, pašnairavo į jį – keistai apsirėdusį jauną vyrą, stovintį vidury traukinių stoties ir nuoširdžiai besijuokiantį. Galiausiai, jo juoką nustelbė atvykstančio traukinio pūškavimas. Jo veidas, akimirkai palinkęs į šoną, sustingo: jis nerūpestingai žvelgė į tamsius žmonių batus, aidinčius per marmurines stoties grindis. Patenkintu šypsniu jis išpurtė paskutinius trupinius iš kišenių ir nulingavo iki laukiamojo.
– Trys šimtai penkiasdešimt šeštas traukinys atvyko prie penktojo perono. – Monotoniški balsai. Visur.
– Aah... A–a. Pone? – Nervingas tonas netoli kasos. – Gal galėtumėte pasakyti... Šiek tiek pasimečiau, man reikia nusigauti iki kitos stoties. – Tylos minutė darbuotojai. – Ką gi... Niekis, pamirškit.
Klausiantysis, didžiai nusivylęs, atsistojo vidury laukiamojo ir beviltiškai pažvelgė į elektroninį traukinių grafiką ant sienos. Jis dar niekada nekeliavo vienas: buvo pernelyg baikštus tokiems sprendimams. Tačiau vos keletą dienų atgal, bežiūrint MAO – Magnetinių Asmenų Organizacija – kanalą, jis išvydo kai ką nepaprastai jaudinančio. Pirmą kartą, jis buvo pažemintas televizijos laidos. Tai buvo Alisos Tennek laida, kurioje buvo rodomi jauni žmonės, keliaujantys įvairiu transportu – automobiliais, traukiniais, dviračiais ar lėktuvais – į visus pasaulio užkampius. O šis įbaugintas, milžinišku bagažu nešinas asmuo išeidavo daugų daugiausia į pieno parduotuvę gretimame skerstgatvyje. Tiesa, ir tai buvo tik MAO dėka. „Kalcis – geriausias jūsų draugas kovoje prieš kaulų trupėjimą ir paradontozę! “ Taigi, šis brangus paklydėlis buvo klusnus ir padarė sau paslaugą – juk tik dėl nenormalios kalcio dozės, kurią įgydavo, anoreksiškos jo kojos vis dar išlaiko tvirtą pagrindą ant žemės. O įkvėpiantys ir motyvuoti jaunieji suagėliai – dar nerūškanais veidais nuo Benslio ofisų ir Naujosios Pažangos agitacijų – sujaudino jį iki pat širdies gelmių ir privertė išvykti. Deja, idilė truko neilgai – po pirmosios kelionės autobusu ir traukiniu, jis atsidūrė pačioje neaiškiausioje vietoje ir visai ne ten, kur ketino vykti. Baugščiomis kaštoninėmis akimis jis žvalgėsi aplink nepažįstamą vietą, ieškodamas pagalbos.
– Atleiskite! – Milžiniško lagamino rateliai nemaloniai braižė stoties grindis. – Galbūt jus padėsite man.
Vaikinas, sėdintis laukiamajame ant suoliuko, nebyliai pažvelgė į jį.
– Suprantate, man reikia į visai kitą stotį... – Paklydėlis pasitrynė prakaituotą delną į savo siaubingai suplėšytas kelnes. – Aš... Ah, matote, aš siaubingai pasiklydau.
– Kaip baisu. – Vaikinas sušnibždėjo trukčiojančiomis lūpomis.
Paklydėlis, sutrikęs ir kiek įskaudintas apatiškos reakcijos, atsisėdo ir nutilo. Jis dar kartelį prisiminė MAO, Alisos laidą, besišypsančius veidus, naujai užmegztas draugystes ir „savęs atradimą iš naujo“.
– Viskas yra melas! – Paklydėlis staiga sukūkčiojo ir įsikibo savo bagažo. – Viskas yra visai ne taip, kaip MAO!
– Ką pasakei? – Šalia sedėjęs vaikinas įdėmiai pažvelgė į kūkčiojančią žmogystą šalia savęs. – Primygtinai prašau pakartoti.
– Ak... Man to nederėjo sakyti. – Jis ranka nubraukė garbanas nuo akių ir pažvelgė į jį prieš tai ignoravusį jaunuolį ašarotomis akimis. – Tiesiog... Aš kasdien žiūrėdavau tą laidą. Ji – ji mane taip įkvėpdavo, žinote? Gyvenau vienas... Nusprendžiau pabandyti išvykti. O dabar nė nežinau, kur randuosi ir niekas nesiteikia man padėti.
– Kaip baisu. – Pakartojo jaunuolis, bet šįkart dėmėsingai stebėdamas savo pašnekovą.
– Aš Hazelis. – Sriūbtelėjo. – Kuo jūs vardu?
Jaunuolis neatsakė; tik susirūpinusiu žvilgsniu spoksojo į paklydėlį.
– Ak, jūs dėl mano žodžių! – Paklydėlis nervingai nusijuokė ir pamojavo rankomis. – Garbės žodis, aš tikrai nieko prieš MAO neturiu. Visąlaik įsijungiu. Tiesiog šiuo metu esu nusivylęs.
– Į kokią stotį jums reikia?
– Aah... – Hazelis nutęsia. – Bet aš nė nežinau...
– Jūs, mano mielas, esate Paklydėlis Be Tikslo.
– K–ką? – Sumikčioja jis.
– Ak! – Jaunuolis pirmakąrt nusišypso – tačiau ne ta draugiška pensionato kampanijos šypsena, o šaltakraujiškai vypteli it Liuciferio antrininkas. – Nejaugi Magnetinių Asmenų Organizacija apie tai savo laidose nekalba?
– Kaip?! – Hazelio akys išsprogsta; gali įžiūrėti raudonai tvinksinčias kraujagysles. – Jūs nežiūrite MAO?!?
Nepažįstamasis tik užsimerkė ir tyliai nusijuokė. Staiga suskambėjo telefonas. Trr–trr! Trr–trr!
– Girdi, Paklydėli? – Nepažįstamasis prikišo savo mobilųjį tiesiai prie dar drėgno nuo ašarų Hazelio veido.
– Sumautai aišku, kad girdžiu! – Jis užsidengė ausis. – Kodėl jūs šitaip elgiatės su manimi?!
– Aš tikrinu. – Pauzė. – Ar tai tikras skambutis.
– T–tikras skambutis?! – Hazelis bando perrėkti idiotiškai garsią mobiliojo melodiją.
– Alio. – Traškantis murmėjimas iš ragelio. – M–hm. – Jaunuolis demonstratyviai atsiduso į mobilųjį. – Galėjai anksčiau paskambinti. Kiurksau čia jau geras porą valandų... Sudie.
Jis pakilo eiti.
– Palaukite! Jūs negalite taip imti ir palikti manęs!
– Paklydėli, nejau nesupranti? – Vaikinas nusibraukė sruogą ir vos matomai šyptelėjo. – Nejau nesupranti, kad tu esi amžinai svetimas?
– Bet...
Vaikinas tik mostelėjo ranka ir ėjo link išėjimo. Hazelis suskubo eiti paskui, tačiau parklupo, o jo išsipūtęs lagaminas, su trenksmu nukritęs ant žemės, atsivėrė.
– O, varge... – Marmurinėmis grindimis riedėjo šimtai sniego gaublių.
Vos keli žmonės atsisuko pažiūrėti į Hazelio bagažo fiasko. Visi likusieji, žvelgdami į savo roleksus ir darbo grafikus, skubėjo nė neatsigręždami. Jų tamsūs batai karts nuo karto paspirdavo per toli nuriedėjusį rutuliuką.
– Nagi, eikš čia. – Hazelis tramdydamas ašaras meiliai papurtė mažą gaublį ir padėjo jį atgal į lagaminą. – Ei, atsargiau! Prašau nespardyti!
Klupinėdamas po keleivių kojomis jis rankiojo tol, kol visi sniego gaubliai buvo jo vėl išsipūtusiame lagamine.
– Phū...
Nepažįstamojo jaunuolio niekur nebebuvo. Hazelis išskubėjo iš geležinkelio stoties, vildamasis, kad galbūt jis dar kažkur netoliese. Žmonės jį vertė gūžtis, tačiau tas jaunuolis – jis jautėsi su juo kaip su pieno pardavėju toje pieno parduotuvėje gretimame skerstgatvyje. Prisiminus pieną, jo pilvas suurzgė. Paskutinį kartą jis valgė namie, prieš visą savo pragaištingą Iliados kelionę.
– Atsiprašau, pone? – Hazelis sustojo šalia senos moters, sėdinčios šaligatvio kampe su gėlių kraiteliais. – Gal žinote, kur netoliese galėčiau užkąsti?
– Aš pardavinėju gėles, o ne maistą, berniuk. – Senė net nepažvelgė į jį; jos veidą dengė fetrinė skrybėlė.
– Suprantu, bet, matote, aš ką tik atvykau ir...
– Tu! – Senė pakėlė akis iš po savo skrybėlės ir atsuko savo raukšlėtą veidą į Hazelį. – Tu esi svetimas. Dink iš čia!
– Atsiprašau? – Hazelis sutrikęs mikčioja.
– Dink nuo manęs, kol nepakviečiau policijos!
Hazelis čiupo savo lagaminą ir skubiai prasiirė pro šaligatvio minią. Jis negalėjo suprasti šio neįtikėtinai keisto elgesio – ar tai buvo šių gyventojų tradicija? Toks elgesys su nevietiniais niekuomet nepasitaikydavo Alisos Tennek laidoje. Jis sugniaužė kumščius. Kelio atgal, šiaip ar taip, nebėra. Bent jau jis pats jo nerastų. Brangus paklydėlis akivaizdžiai pasiklydo.
– A–ah! – Hazelis atsiduso iš džiaugsmo išvydęs kavinę kitoje gatvės pusėje.
Lagaminas ir žingsniai per perėją.
– Ir šiandien jis man parašė: „Noriu, kad žinotum, kad namie laukia staigmena. “ Kaip manai, Steise, ką jis turėjo omenyje? Mm? – Barmenė su aukšta plaukų uodega žaismingai pilsčioja alaus bokalus. – Dievaži, Džeimsas – tikras romantikas, aną savaitę...
– Mes nutraukiame įprastinę programą norėdami pateikti svarbų ir informatyvų pranešimą iš Naujosios Pažangos! – Kavinės televizijos ekrane atsiranda bejausmis, tačiau dailių bruožų vyro veidas su graikiška nosimi. – Sveiki. Pastaruoju metu kilo daug paskalų ir neaiškumų dėl Naujosios Pažangos veiklos – norime patys šį chaosą užbaigti. Nors ir teikiame daug informacijos apie save, daugybė žmonių yra vis dar neapsišvietę ir sutrikę, nes nežino, kuriuo šaltiniu tikėti. Naujoji Pažanga – tai nauja valdymo forma, garantuojanti šviežią ir svarią ateitį visiems, nesvarbu, kokiai amžiaus grupei priklausote. Naujoji Pažanga jau pradėjo savo programą ir ji sėkmingai gali pristatyti savo pasiekimus. – Ekrane atsiranda spalvoti stulpeliai. – Prieš dešimtį metų, kai Naujoji Pažanga vos tik pradėjo diegti savo programą, bedarbystės skaičius buvo tiesiog katastrofiškas – net 60% buvo bedarbiai ar dirbantys nelegalius ar laikinus darbus. Tačiau šiandieną, viskas yra atvirkščiai – tik apie 15% neturi darbo ir didžiąją šio procento dalį sudaro senyvi žmonės, kurie savo laiku neturėjo legalaus ir įforminto darbo ir dabar vietoje pensijos gauna tik pašalpą.
– O jis karštas, ne? – Padavėjos kikena.
– Naujosios Pažangos tikslas yra įdarbinti visus. – Vyras televizijoje pabando nusišypsoti, tačiau jo bruožai tuojau grįžta į pradinę akmens padėtį. – Todėl vienas svarbiausių įvykių per dešimtmetį – mūsų kooperacija su Benslio ofisu, kuris išaugo bent trisdešimt kartų mums tapus partneriais. – Sušvinta Benslio Ofiso logotipas – liūtas ant pluošto popieriaus. – Mūsų tikslas nėra tik įdarbinimas. Mūsų tikslas – sukurti kartą, kuri būtų produktyvesnė nei bet kas žmonijos istorijoje. Tai bus karta, kurios širdys bus kietos, o mintys genialios, kuri semsis žinių iš praeities ir integruos jas modernioje dabartyje. Tik mūsų dėka mokyklų literatūrų sąrašuose dramatiškai sumažėjo beviltiškų fikcijų kiekis – mes siūlome literatūrą, kuri atgaivins ir sielą, ir protą. – Vyras pasitaisė kaklaraištį ir šyptelėjo, tačiau šį kartą natūraliai. – Tačiau neapsigaukite – genijai, kuriantys šią sistemą ir jai vadovaujantys nėra tokie švelnūs, kaip gali pasirodyti. Mes netoleruosime jokios išdavystės ar šmeižto ir tuojau pat panaikinsime tokius niekingus vikšrus, besivadinančius piliečiais. Mes perkursime etiką, jei to reikės. Visus, prieštaraujančius Naujajai Pažangai, lik–vi–duo–si–me be jokio gailesčio. Nesvarbu, kokio dydžio auglys – jis gali įsišaknyti iki juodžiausio žmonijos vėžio. – Vyro veidas dingo; ji pakeitė neišvaizdus, prakaitu žliaugiantis storulis. – Dėkui Naujajai Pažangai – išties įkvepiantys žodžiai! O dabar – orai!
– Atrodo, kad artėja kažkas įdomaus. – Vyras su alaus ūsais sumurma.
– Naujoji Pažanga tikrai įdomus dalykas. – Padavėja su vardu „Steisė“ ant palaidinės. – Prieš jai ateinant, kuomet dar buvau mokinė, maniau, kad mūsų moderni istorija bus neįtikėtinai nuobodi, palyginti su praeitimi – komunizmu, nacizmu ir nuostabiai meiliu šovinizmu, kuris kaip niekad nenustojęs rūkti pistoletas šaudė visus aplinkui.
– Ką galėčiau jums pasiūlyti, pone? – Šviesiaplaukė raudonais skruostais mandagiai šypteli.
– U–um. – Hazelis išsitraukia iš kišenės piniginę ir pradeda skaičiuoti pinigus.
– Pone... – Šviesiaplaukė priartėja; jos krūtys kyšojo iš palaidinės, o liauna ranka atsidūrė ant sutrikusio Hazelio paties. – Mes turime puikią čili sriubą, kurią galima įsigyti už neįtikėtinai pigią kainą! – Ji sukikena. – Na, ką manote?
– Tebūnie čili... – Hazelis timpteli lūpą. – Niekada nevalgiau.
– O! Bet juk tai taip keista! – Mergina prideda savo mažąjį pirštelį prie lūpų. – Na, tuomet tiesiog privalote paragauti!
Hazelis, laimingai atsidusęs, kai mergina išėjo, ėmė barbenti pirštais į stalą.
– Ei.
– Hm? – Hazelis atsisuka į vyrą, sėdėjusį prie baro.
– Ką tu manaisi čia darąs?
– Atėjau papietauti.
– Klausyk, svetimšali. – Vyras nusivalė lūpas ir pakilo nuo savo kėdės. – Tau čia vietos nėra, supratai? Dabar nešdinkis.
– Atleiskite, bet aš tik laukiu savo čili! – Hazelio ranka suspaudė lagamino rankeną. – Kas jums darosi šioje vietovėje?!
– Matau, kad nesupranti pats, svetimšali. – Vyras kiek girtais žingsniais atžirgliojo iki paklydėlio ir prikišo savo neskustą veidą prie jo. – Dabar aš tave pamokysiu. – Bah! Jis smogė Hazeliui tiesiai į nosį.
– Jūs išprotėjęs! Sušiktai išprotėjęs! – Hazelis atsistojęs bando sustabdyti kraujavimą iš šnervių.
– Ne, tai tu išprotėjęs, kad drįsti net rodytis čia! – Vyras augalotomis rankomis pakėlė kėdę ir sviedė ją į Hazelį, kuris spėjo pasilenkti.
– Kas čia darosi? – Šviesiaplaukė Hazelio padavėja uždususi išbėgo iš virtuvės.
– Usage! – Užpuolikas atsisuko į ją, parodė į Hazelį, o tada vėl atsisuko į ją laukdamas paisiaiškinimo. – Kas per šūdas?
– Jis užsisakė čili, Regi!
– Jis užsisakė čili. – Regis paėmė savo pustuštį bokalą ir trenkė juo sau į galvą. – JIS UŽSISAKĖ ČILI! – Jis apglėbė savo galvą, šlapią nuo kraujo ir alaus. – Tu tikrai beviltiška, Usage.
– Usage, tai nedovanotina. – Barmenė priešiškai nužvelgė šviesiaplaukę.
– Uh. – Usagė atsiduso. – Aš jį išvesiu.
– Ir nedrįsk su juo šnekėti! – Padavėja iš už staliuko.
– Taip. Juk nenori įkliūti, ar ne taip, Usage? – Kita padavėja šaltai nusišypsojo.
Usagė niauriai pažvelgė į savo koleges ir linktelėjo Hazeliui į išėjimo pusę.
– Ką aš padariau? – Kruvinas Hazelis stovi prie išėjimo, viena ranka laikydamas lagaminą, kita – srūvančią kraujais nosį.
– Atleisk. – Jos šviesiaplaukės uodegėlės švystelėjo ir dingo už kavinės durų.

II.

Vakaras. Žingsniai bute.
– Euh! – Vaikinas užsikosėjo nuo dulkių ir batu paspyrė maišą koridoriuje.
Trr–trr! Trr–trr! Jis abejingai pažiūrėjo į savo mobiliojo ekraną.
– Klausau. – Visiška tyla.
Mobilusis nukrito ant žemės.
– Kiekvieną sumautą kartą.
Butas buvo pilnas šiukšlių ir dulkių. Svetainėje stovėjo vienintelis objektas, kuris atrodė palyginti švarus – medinis stalas, o aplink jį – šūsnis popieriaus lapų, pergamentų ir knygų. Vaikinas – kuris buvo aukštas ir grakštus, derėtų paminėti – lengvais žingsniais priėjo prie lango ir pabandė jį atidaryti.
– Šūdas. – Apipuvęs langas nė nemanė judintis, o kai pasijudino, vos neišvertė jo lauk.
Kurį laiką stebėjęs devyniais aukštais žemiau vaikštančius žmones–skruzdėles, jis prisėdo prie stalo ir išsitraukė popieriaus skiautę ir plunksną. Atsargiai pamirkęs ją į rašalą, ėmė skrebenti, tačiau po akimirkos išmetė plunksną iš rankų ir susiėmė už galvos, beveik tempdamas plaukus nuo pakaušio. Taip pasėdėjęs porą minučių, jis atsitiesė lyg įžeistas vaikas ir susiglostė savo ilgas, tiesias sruogas, siekiančias pečius.
– Man reikia išeiti. Man reikia surasti kažką, kas priverstų rašyti tiesia, ilga linija. – Ilgaplaukis pažvelgė į lubas, girdėdamas nežymų savo balso aidą. – Rašytojas, kuris negali rašyti... Jaučiuosi kaip pretenzingas neįgalusis: nors turiu sveikas kojas, sėdžiu vėžimėlyje iš užsispyrimo.
Laiptinė.
– Eeeehuhuhuhuhuhu! Vaikinuk, gal paskolintum baksą, a? – Valkata išsiviepė savo bedante šypsena.
– Doleris seniai išėjo iš mados, seni.
Valkata ranka pačiupo vaikino švarką.
– A–ta–ta. – Ilgaplaukio rankose sužibo mažytis juodas pistoletas. – Tavo vietoje taip nedaryčiau.
Valkata žengė atatupstas. Laiptinėje pasigirdo gaiduko garsas.
Iš pistoleto iššokęs užrašas skelbė „Pykšt. “ Šaulio veide spinduliavo šypsena.
– He... He. – Valkata persigandęs išspaudė šypseną. – Vos neįvarei širdies smūgio...
– Širdies smūgiai nebūdingi valkatoms. – Vaikinas išsitraukė identišką pistoletą iš kitos kišenės ir dar kartelį nusitaikė į valkatą. – Tik sokratiškoms kiaulėms, seni.
Tai buvo gražus vakaras.
Žmonės ramiai vaikštinėjo po savo darbo ieškodami vietų pailsėti ir pavakarieniauti. Vaikinas nerūpestingai žvalgėsi, stebėdamas tuos snobiškus padarus, taip praturtėjusius nuo Naujosios Pažangos programos įdiegimo. Tas valkata, kurį jis nušovė, galėjo būti paskutinis pasaulyje. Bet tai neturėjo reikšmės. Jis buvo niekas. Jei to nebūtų padaręs jis, tai būtų padarę jie. Staiga jo dėmėsį patraukė kažkoks susigūžęs kamuoliukas, sėdintis netoli Beno Liuviso krautuvės.
– Hazelis?
Kamuoliukas lėtai atsiskyrė ir supanašėjo į žmogų; į jį pažvelgė kruvinas ir tirtantis kaštoninių akių paklydėlis, sėdintis ant savo lagamino.
– Jūs. – Jis paprastai ištarė ir toliau tylėdamas žiūrėjo.
– Kailas.
– Ne. Jūs ne Kailas. – Hazelis grėsmingai atsistojo. – Jūs pabaisa! Tik pabaisa gali prikalbėti tokių dalykų ir palikti vieną likimo valiai nieko nepaaiškinus!
– Kaip svetimšalis, tu per daug reikalauji. – Kailas nužvelgė jį ir šyptelėjo. – Kas tavo nosiai?
– Man trenkė kavinėje, kol laukiau čili. – Hazelis lėtai pačiupinėjo nosį.
Laiptinė.
– Ar pas jus visuomet guli negyvėliai ant laiptų?
– Tik kai jie prašo dolerių.
Hazelis žliumbia prieškambaryje.
– Kas? – Kailas priekaištingai klausosi verksmo.
– Jis miręs! – Hazelis susiėmęs už veido, purtantis galvą.
– Teisingai. Ir aš jį nužudžiau.
Hazelis išsigandęs paklibino rankeną ir susmuko ant grindų.
– Man niekada nereikėjo palikti savo namų!
– Čia tu neteisus, Hazeli. Tu esi Paklydėlis Be Tikslo. Tau lemta klysti ir klaidžioti. – Kailas užsidėjo savo sudaužytus akinius ir ištraukė skardinę iš šaldytuvo. – Adventavit asinus pulcher et fortissimus.
– K–ką tai reiškia? – Paklydėlis mikčioja, rankomis įsikibęs savo lagamino.
– „Atkeliavo gražus ir narsiausias asilas. “
– N–nesuprantu.
Kailas nusigręžė ir atsisėdo prie stalo, lygindamas anksčiau suglamžytą popieriaus skiautę.
– Kur... Kur jūsų daiktai? – Hazelis susiėmė už lūpų. – Kur jūsų televizorius?
Kailas žaidžia su plunksna paišydamas paraštėse deformuotus minotaurus.
– Šaltyduve yra konservų.
– Primygtinai reikalauju man paaiškinti viską, ką sakėte stotyje. – Hazelis stovi įsistebeilijęs į Kailą kėdėje.
– Gyvenk greitai, mirk jaunas. – Kailas leptelėjo. – Tokia tavo dieta, ar ne?
Jis nusisuko atgal į apipaišytą popieriaus lapą, neturintį nė vieno žodžio. Kreivai nusišypsojo, jausdamas, kad tarp tų linijų galėtų įlisti, kad jis jau įlindęs tarp jų, tarp tų niekšiškų grotų, taip badančių odą. Viskas, ko jam reikia... Tai sutraukti vertingas keistenybes ir grotos jį paleis į laisvę. Pavėjui. Virš visko.
– Kailai?
– Hm? – Jo žalios akys buvo vis dar įsmeigtos į popiergalį.
– Dėkoju. – Hazelis su konservais rankose pasimuistė.
– Na, žinoma. Dabar pats laikas pradėti keliaklupsčiauti man. – Hazelis keistai susigūžė nuo šių žodžių. – Juk aš vienintelis, kuris priėmė svetimšalį.
– Šis žodis... – Jis papurtė galvą. – Aš nesuprantu, kodėl visi mane vadina svetimšaliu. Juk aš toks pat anglas, kaip ir jie. Po velnių, aš toks pat žmogus, kaip ir jie!
– Hazeli, Hazeli, Hazeli. – Kailas išdainavo ir patenkintas pažvelgė į lubas, kėde pasvirdamas atgal. – Sakyk... Ar žinai, kiek tau metų?
Hazelis, kiek padelsęs, atsakė:
– Ne.
– Taigi. – Jis nusimetė savo sudužusius akinius. – Ar tau neatrodo, kad tai šiek tiek keista? Šiame pasaulyje, kai visi duomenys apie asmenį yra žinomi ir naudojami kas kartą jiems išėjus iš namų? Darbai, mokyklos... Visos tos įstaigos. Visi tie žmonės. – Kailas atsisuko į sutrikusį paklydėlį. – Bet juk tu net niekada nebuvai tarp žmonių prieš tai.
– Tavo savaiminis užsisklendimas toks stiprus... – Jis tęsia toliau. – ... kad tu net dorai nežinai, kaip atsiradai ten, kur visą tą laiką ir buvai. Tai tarsi užprogramuota vietovė, kurioje tu išgriuvai iš kitos dimensijos dėl automatiškų nustatymų. Aplink tave nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus baldus, prie kurių esi taip prisirišęs, nes šie tau atstojo brangius žmones. Visi šie tavo nustatymai būtų buvę tobuli... Jei ne tavo neįtikėtinas žmogiškas jautrumas.
– Ką turite omenyje?
– Alkis empirijai. – Kailas vėl pažvelgė į popieriaus skiautę. – Potyrių troškimas.
– Bet kaip tai susiję su mano paklydimu?
– Tu mylėjai televizijos kanalą, nes taip buvai užprogramuotas. Tu pamilai dailios merginos laidą, nes tu pasijutai įskaudintas. – Jis pamirkė plunksną ir prigludo prie popieriaus. – Tu patyrei skausmą ir sumanei save pataisyti.
– Tai tiesa. – Hazelio akys liūdnos; jo veidas įskaitomas it knygos puslapis.
– Priežastis, dėl kurios esi vadinamas svetimu ir dėl kurios tavęs vengia, yra paprasta. Techniškai kalbant, tu neegzistuoji, nes neturi jokių dokumentų, liudijančių tai. Tu nesi gimęs, nes niekada neturėjai motinos. – Hazelis klausiamai pakėlė akis. – Tačiau tu mirsi, nes tai yra tavo programos dalis.
Kailas siurbteli iš skardinės.
– Tačiau yra daugiau.
– Hm?
– Kita priežastis yra tokia, kad tu tiesiog per daug laiko praleidai būdamas vienas. Ir tai nėra paprastas vienišumas: tai vienišumas, kuris nėra kažkoks gyvenimo etapas, bet pats gyvenimas. Juk tu daugiau nieko ir nepažinojai, kaip jį. Ir tai labai akivaizdu tavyje. – Hazelis bėjėgiškai ieško veidrodžio, kad išvystų vienišumą savyje. – Tai vienišumas, kuris matosi susitraukiant tavo pečiams, mirksint tavo akims, žingsniuojant tavo kojoms. Aš tai vadinu vienišumu–pačiam–savaime. O juk žmonės vienišių vengia labiausiai: jie užsitaiso auksinius revolverius, vos išgirsta vieno žingsnius.
Kurį laiką stoja tyla.
– Tai... Jie bijo manęs?
– Tam tikra prasme. Tačiau labiau nemėgsta, nei bijo. Tu pats įkūniji baimės sąvoką.
– Tačiau... Buvo viena mergina. – Hazelis užsikirto. – Viena mergina, kuri man nepasakė nė žodžio apie buvimą svetimu. Atrodė, kad ji... Net nepastebėjo.
– Ką gi, yra du variantai. Arba ji – naivuolė... – Kailas vyptelėjo, kišenėje glostydamas mažytį pistoletą. – Arba ji iškrypėlė.
– Ji padavėja! – Paklydėlio skruostai degė raudoniu.
– Ak, kaip miela. Paklydėlis turi plačią širdį. – Kailas kramsnoja plunksnakotį. – Na, arba ji du viename.
Kažkur kitame kambaryje nušvito mobiliojo ekranas. Kailas, sugriebęs prietaisėlį, atkišo jį Hazeliui tiesiai į veidą.
– GIRDI?
Melodija, sukelianti vėžį.
– PATRAUKIT TĄ MĖŠLĄ! A–AH!
– Klausau. – Kailas linktelėjo ir įsikišo prietaisėlį į kišenę. – Man reikia išeiti. Sudie.
– Nejaugi?
– Ir, atrodo, jis tavo gerbėjas.
Kailas sėdi kavinėje priešais prabangiai apsirengusią merginą.
– Mano ar Magnetinių Asmenų Organizacijos gerbėjas? – Ji nusišypsojo savo dviejomis tobulų dantų eilėmis.
– Argi yra skirtumas? – Jis pirštu sukioja šaukštelį puodelyje.
– Skambėjo beveik piktai.
– Tik skambėjo.
Ji pažvelgė į jį rūpestingu žvilgsniu.
– Kiek laiko ketini jį laikyti pas save?
– Ar nori pažiūrėti?
Mergina prilietė savo lūpas ranka ir linktelėjo. Puodeliai ant staliuko liko pilni.
– Kaip... Įdomu.
Kailas su Alisa stovėjo tamsoje priešais Hazelį, miegantį vidury daugiaaukščių popierių ir knygų. Jo rankoje buvo tvirtai suspaustas sniego gaublys.
– Paklydėlis Be Tikslo. – Pauzė. – Spėju, kad jo esencijai – šešiolika metų, bet tai viso labo spėjimas.
– Jis kaip gerai išlaikytas vynas. – Alisa panardino pirštus į savo nakties apgaubtas garbanas. – Nuostabiai skanus, bet neįtikėtinai greitai pasibaigsiantis.

III.

– Galiu prisiekti, kad savo sapne girdėjau Alisos Tennek balsą.
Kailas sėdėjo prie stalo ir vartė senoviškai atrodančią knygą.
– Nieko stebėtino. Juk miegojai kiaurą savaitę.
– Jūs turbūt juokaujate. – Hazelis atsitūpė purtydamas savo sniego gaublį. – Namuose aš gulu anksti ir keliuosi beauštant.
– Na, tikriausiai namuose tu nebuvai atstumtas visos žmonijos, gavęs į snukį ir išvydęs tysantį lavoną. – Jis greitais mostais sklandė puslapius. – Koks jis?
– Kas?
– Alisos Tennek balsas.
– Na... – Hazelis nukreipė žvilgsnį į stiklinį rutuliuką. – Jis skamba švelniai, bet leidžia suprasti, kad atėjus reikiamui metui ji galėtų perrėžti tau gerklę.
Kailas garsiai užvertė knygą.
– Dovanokite, jei tai pasirodys nemandagu... Tačiau kur jūs miegate?
– Aš nemiegu.
– Visai?
– Paskutinis kartas, kai sugebėjau užmigti, buvo labai, labai seniai, Hazeli. – Jis nubraukė sruogą nuo veido ir pažvelgė pro atvirą langą.
– Bet kodėl? – Jis atsikrenkštė. – Turiu omeny... Kas jus kankina?
Kailas grįžtelėjo į jį su veidu iškreiptu šypsenos.
– Pabaisos.
– Argi tai ne pasakos? – Jis sumirksėjo.
Tyla.
– Kartais aš manau, kad mūsų gyvenimas visai panašus į tuos Disneilendus, kuriuos žmonės anksčiau turėdavo, žinote? – Hazelis pastatė savo gaublį ant vienos iš knygų krūvų. – Iš toli jis atrodo visas dailus ir spindintis, bet kartais tiesiog įlipi į labai blogą atrakcioną.
Kailas pakilo nuo kėdės ir pažvelgė žemyn į nerūpestingai tupintį berniūkštį.
– Man reikia išeiti. Jei nori, gali eiti kartu.
– Ar... Ar galiu? – Jo vaikiškas veidas nušvito.
– Nežiūrėk žmonėms į akis ir turėtum nesudaryti jokių problemų.
Dvi figūros – jauno vyro ir paauglio – tyliai žengė pilnais šaligatviais žmonių. Kol paauglys su užmaukšlinta kepuraite nuolankiai žiūrėjo sau po kojomis, vaikinas šalia jo buvo aukštai iškėlęs galvą, žiūrėdamas į visus ir tuo pačiu į nieką; jo pečiai buvo kilmingai ištiesti, o rankos ritmiškai judėjo su visu kūnu. Aristokratas vagis.
– Benslio Ofisas – neišvengiamai naujoji jūsų darbovietė! – Sugriaudėjo milžiniškas televizorius ant vieno iš daugiaaukščių. – Ir tai nėra kažkoks sumautas politinis šūkis! Tai brutali ir neišvengiama tiesa! Benslio ofisas po truputį sunaikina visas kitas korporacijas, perpirkdamas jų akcijas ir užštampuodas savo logotipą ant jų. Manoma, kad mažiau nei per penkerius metus, visi žmonės dirbs Benslio Ofise ar bent jau atšakinėse jos įmonėse. Tad kam laukti dabar? Pereikite į Benslį tuojau pat!
– Mums čia.
Priešais juos buvo skurdžiau atrodantis daugiaaukštis, stovintis kiek atokiau nuo viso miesto. Aplinkui nebuvo nei vieno praeivio, tik vėjas nejaukiai purtė supynes vaikų aikštelėje. Kailas pravėrė kiek surūdijusias duris, nemaloniai atsimušusias į sieną. Jis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė nedidelį sidabrinį peilį, kurį įsmeigė į pirmų pasitaikusių durų skylutę ir pasukinėjo. Hazelis tyloje stebėjo, rankomis nesąmoningai mataruodamas orą.
– Virtuoziškumas, Hazeli. – Kailas atidarė duris ir vyptelėjo išgąstinga mina. – Švaru. Gali užeit.
Hazelis lėtai įėjo į apartamentą, neišdrįsdamas žengti toliau prieškambario. Jo akys šokinėjo nuo keistų paveikslų kurie kabėjo ant sienos, vaizduojančių deformuotus moterų ir vyrų kūnus, iki Kailo, kuris krovė daiktus į juodą maišą tyliai niūniuodamas sau. Aristokratas vagis...
– A thief\\\'s best friends are luck and speed, alertness, cunning and stealth... And ale can cause these all to flee and cheat a thief of his wealth!
Jis pakėlė savo veidą ir pažvelgė į Hazelį, kuris atrodė šokiruotas, išbalęs kaip drobulė ir pasiruošęs mirti. Šis, savo ruožtu, pažvelgė atgal į Kailą: tai buvo proporcingas ir ryškus, tačiau neįskaitomas veidas – kažkuria prasme tamsus, tačiau neabejotinai traukiantis.
Staiga Kailas numetė maišą ir priėjo prie Hazelio, priremdamas jį prie sienos.
– Tu gal šlykštiesi manimi, a? – Jo ranka it anakonda apsivyniojo Hazelio kaklą.
– N–ne! – Paklydėlis suspurdėjo gaudydamas orą.
– Kaip šlykštu... Jis vogia. Jis vagišius. – Jo žalios akys įdėmiai stebėjo Hazelio veidą. – Įdomu, ką jis dar daro? Mmm?
Hazelis gargaliuoja.
– Ak, tas purvinas niekšas, sugebėjęs išsitrinti sąžinę iš savo suodinos sielos... Dabar jis smaugia mane, o aš rėplioju po sienas! – Jis nusišypsojo; jo tobulame veide nebuvo nė vienos žymės, sakančios, kad dabar jis šypsosi smaugdamas žmogų. – Bu... Vargšas paklydėlis. – Jo kita ranka rūpestingai nubraukė garbaną Hazeliui nuo akių. – Man beveik tavęs gaila. Tu toks vienišas. Tu neturi nieko, išskyrus vargšą, sudužusį save.
– Dalykas, kurį tau siūlau, Hazeli – nesusidaryk klaidingo įspūdžio. – Kailas pažvelgė į savo dvigubai žemesnį palydovą. – Juk aš darau tiek daug įvairių dalykų.
Jo ranka atleido ploną Hazelio kaklą. Šis susmuko ant grindų ašarotomis akimis, ranka laikydamas savo perštintį kaklą.
– Į kitą apartamentą, klajūne.
Hazelis, paliktas vienas apartamente, suskubo sekti paskui Kailą, kuris jau spėjo atidaryti kitą. Taip jiedu apėjo kelias dešimtis apartamentų tyloje, Hazeliui tik stebint Kailą švarinant kiekvieną kambarį, imant viską, kas patraukė jo akį. Vogti iš kitų žmonių pasidarė tiesiog juokingai lengva: vos tik įsigalėjo Naujosios Pažangos darbingumą reguliuojanti programa, beveik visi žmonės, net ir skurdžiai, turėjo reguliarius darbus. Nuo ryto iki vakaro jie triūsdavo fabrikuose ir ofisuose, augindami savo vaikus puodelyje naujosios etikos mielių, tačiau patys jai dar buvo kiek apatiški, sutrikę ir žvelgė į ją tik kaip į būtiną pasikeitimą, kas reiškė, kad net ir pilietinį karą jie priimtų su visai ramiais veidais ir tik šiek tiek drebančiomis kinkomis. Naujieji politiniai veidai, rodės, įžengė su visam: kontroliuojantys, tačiau mistiški, nė nesirodantys viešumoje, žmonėms jie atrodė kaip pusdieviai, atvykę iš kito mileniumo. Ir gyventojai, vedini šių pusdievių, tapo atšalę ir šiek tiek mirę; jie gyveno mechaniškai, nepastebėdami gyvybės ir ciniškai reaguodami tik į būtiniausius įvykius. Įdomu – kiek iš jų pastebės, kad jų apartamentas apšvarintas? Galbūt, sakykime, koks nors Aleksandras, grįžęs po darbo ir apsidairęs po savo apartamentą, nuspręs, kad jis kažkoks tuštokas ir paskambins interjero dizaineriui. Šis jam sukombinuos puikių spalvų ir objektų derinius. Tačiau Aleksandras to nė nematys. Kitąkart grįžęs iš darbo jis paprasčiausiai neapsidairys. Apie šiuos žmones galima buvo daug ką pasakyti iš jų apartamentų. Tokių pat pilkų ir vabališkų, kaip jie. Nė nespėtum pagalvoti, kai jau būsi sutraiškęs vieną. Gregoro Zamzos mažieji palikuonys.
– Tyliau. – Kailas ranka mostelėjo į kambarį. – Kažką girdžiu.
Hazelis atatupstas pasitraukė į prieškambarį. Kailas išsitraukė savo mažytį juodą pistoletą ir lėtai įėjo į kitą kambarį. Iš muzikinio grotuvo sklido prislopinta muzika. Raudonas taškelis, nukreiptas pistoleto, sukiojosi it pašėlęs po rausvas sienas, gėlėtas užuolaidas, odinį fotelį – šis apartamentas vizualiai buvo kitoks. Jis buvo gyvas. Kailas priėjo prie muzikinio grotuvo ir paspaudė stop mygtuką.
– Kažkoks nevykėlis pamiršo išjungti muziką.
Hazelis lėtai įėjo į kambarį, glamžydamas savo kepuraitę rankoje.
– Spalvinga. – Jis buvo tylus; nuo akistatos su Ponia Anakonda jis dar nebuvo prabilęs ir tik kartais paglostydavo savo raudoną nuo rankos žymių kaklą.
– Patikrink kitus kambarius. Čia daugiausia matau tik autentišką buvusio žmonių gyvenimo mėšlą.
Tai buvo tiesa: kambarys buvo apstatytas daiktais ir dekoracijomis, kurios atrodė tarsi iš senesnių žmonių filmų. Nors tai ir buvo originalu, tačiau tai neturėjo jokios vertės pardavime. Hazelis lėtai nužingsniavo į virtuvę. Iš čiaupo lašėjo vanduo. Jis pavarstė šaldytuvo duris. Jautiena, kiauliena, vištiena... Salotos.
– Paskubėk, velniai rautų. – Kailas su maišu rankoje. – Neturiu visos dienos. Niekas neturi.
Hazelis linktelėjo ir išėjo į kitą kambarį. Kailas nusisuko atgal į svetainę ir ėmė naršyti po lentynas. Jo žvilgsnį pagavo kažkoks masyvus dalykas viršuje. Jis ištiesė ranką ir pagriebė daiktą. Tai buvo prisukama medinė karuselė. Ji turėjo švieseles ir buvo marga kaip saldainis su įkinkytais baltais žirgais ir beveidžiais žmonių siluetais ant jų. Jis pastatė karuselę ant stiklinio kavos stalelio ir prisuko ją. Žirgai pradėjo suktis grojant melodijai. Kailas keletą minučių vaikiškai stebėjo besisukančias medines figūras, tačiau po kiek laiko susierzinusiu balsu iškošė:
– Pakaks. – Jis patrankė karuselę. – Kaip po velnių sustabdyti šį daiktą?
Melodija nenutrūkstamai toliau skambėjo, kaskart prasidėdama vis intensyviau.
– Galbūt tik aš ją girdžiu. – Kailo išraiška tapo blanki.
Ausį veriantis klyksmas iš kito kambario. Kailas lėtai nusuko žvilgsnį nuo besisukančios karuselės ir nusekė paskui kūkčiojimą. Jis pilnai atvėrė duris ir išvydo Hazelį, klūpantį kampe, vemiantį ir nepaliaujamai verkiantį. Priešais jį stovėjo lova su šviesiaplauke mergina, gulinčia ant jos. Ji buvo pusnuogė ir graži, nors ir atrodė nenatūraliai balta, tačiau tai jai tiko, galbūt netgi darė dar gražesne. Širdelėmis marginta paklodė buvo užlieta krauju; merginos krūtinėje ir kaktoje žiojėjo kulkų skylės. Akys buvo plačiai atvertos, beveik besišypsančios akys su boluojančiais kraujo takeliais aplinkuje.
– Vis dar manai, kad gyveni Disneilendo melancholijoje?
Hazelis, pasiremdamas ranka į sieną, atsistojo.
– Usagė. – Jis sušnypštė.
– Usagė? – Kailas nerūpestingai paklausė, vis dar žvelgdamas į gulinčią merginą.
– ČIA USAGĖ!
– Ak... – Kailas atsisuko į įniršusį Hazelį. – Čia mergina, kuri nepažino Paklydėlio, argi ne taip?
Hazelis užšoko ant Kailo visu svoriu, priversdamas jį prarasti pusiausvyrą.
– Nagi. Ko lauki? Trenk man. – Kailas šypsojosi į jį žvelgiančiam drebančiam Hazeliui. – Argi šis niekšas, niekinantis šios simpatingos damos mirtį, to nenusipelnė?
Hazelio ašaros krito ant Kailo marškinių. Tirtančios rankos laikė jų apkyklę, tačiau jis nukreipė savo veidą į šoną. Staiga jis pakilo ir raudodamas išbego iš kambario. Kailas vikriai atsistojo ant kojų, nusivalė savo marškinius ir tyliai sau nusišypsojo. Tačiau šypsena greitai dingo, vos tik jis pasiliko apartamente – galbūt ir visame daugiaaukštyje – vienas. Karuselės melodija vis dar sukosi.
Raudonas taškelis ant karuselės.
Pūf!
Red Rouz kavinė.
– Kodėl tu vis dar vagiliauji? – Alisa vilkėjo dailią baltą suknelę be petnešėlių ir odinę striukę. – Aš tau galėčiau parūpinti gerai apmokamą darbą.
– Esu įsitikinęs, kad reguliarus darbas man tik trugdytų.
– Kiek laiko nemiegojai?
Srrrriūbt. Kailas gurkštelėjo kavos.
– Nežinau.
– Atrodai siaubingai. – Ji šyptelėjo. – Ar bent jau turėtum taip atrodyti.
– Ar buvo užsakymas kažkam, vardu Usagė?
Alisa pažvelgė į šoną.
– Na, mano veikla tik išorinė, tad aš pati neatlieku jokių užsakymų. Tačiau vienas iš Aligatoriaus vadovaujamųjų, Stenlis, regis, yra siaubingai iškalbus. Man rodos, kažką girdėjau apie kiškutį primenančią dailią šviesiaplaukę, kuri užmezginėjo pokalbius su netinkamais asmenimis. – Ji rankomis apglėbė savo arbatos puodelį. – Ar, kad ji buvo pernelyg buka egzistuoti.
– Jūs paliekate savo aukas. – Kailas susidomėjęs pažvelgė į ją.
– Tai tiesa. – Alisa linktelėjo. – Tokia ir yra Magnetinių Asmenų Organizacijos ir Naujosios Pažangos kombo esmė. Jie nori užsitikrinti, kad populiacija būtų švari ir paklusni, nes taip jie tiki savo teisumu. Visos keistenybės, kurios iškrenta iš konteksto, turi būti nedelsiant pašalintos. Aukos paliekamos, kad kiti žinotų, jog tokioje visuomenėje nėra jokių paslapčių.
– Pašalinamos visos keistenybės, išskyrus tas, kurios dirba viduje?
Alisa kreivai nusišypsojo.
– Argi tai nebūtų pats idealiausias prieglobstis tau?
Jis pažvelgė per vitriną. Žmonės ėmė būriuotis šalia netoliese esančio tilto, sudarydami kamštį automobiliams. Jis pažvelgė į Alisą ir jie abu linktelėjo vienas kitam.
– Kas įvyko?
– Ooi! Nieko nematau!
– Traukis iš kelnio, išgama!
Tiek daug balsų vienoje vietoje.
– Kailai? – Alisa rūpestingai pažvelgė į Kailą, gaudantį orą minioje.
– Gerai. – Jis nurijo seiles; galėjo jausti, kaip širdis daužosi gerklėje. – Man viskas gerai.
– Tennek?
– Žiūrėk, Alisa Tennek čia...
– Sumautai teisingai, Alisa Tennek čia. – Alisa pagriebė Kailą už švarko skverno ir ėmė irtis per minią. – Ir jūs verčiau man duotumėt kelią.
Žmonės žengė atatupsti, praleisdami dvi figūras iki senoviškai atrodančio tilto, pastatyto dar tais senais laikais, kai politinių jėgų varžytuvės buvo smarkios ir kovingos, bandančios maišyti ponų ir vergų morales.
– Ak. – Ji persisvėrė per tiltą ir pažvelgė žemyn. – Kas tai?
Kailas taip pat priėjo ir pasižiūrėjo į juodos spalvos vandenį. Jis buvo nusėtas daugybe sniego gaublių, nešamų srovės. Šalia pleveno Hazelio kūnas: jo tankios garbanos buvo šlapios, veidas atrodė išblyškęs, tačiau ramus ir susikaupęs. Kaštoninės akys buvo uždengtos vokų, o ranka kietai gniaužė vieną iš stiklinių rutuliukų.
– Apie ką galvoji? – Kailas ištiesė pečius, vis dar žvelgdamas į vandenį.
– Apie Šekspyrą. – Ji pažvelgė į besileidžiančią saulę, nušviečiančią tiltą ir minią už jų kruvinai raudona spalva. – Apie galbūt trumpiausią meilės istoriją, kurioje buvo įvelti Kiškutė ir Paklydėlis, ir kurios liudininkais tapome mes.
– Pacituok.
Ji nusišypsojo.
– „Kas tai – prologas ar eilės žiedui? “ – Jos juodos plaukų sruogos kovojo su šaltu vėju. – „Tai kažkas labai trumpa. Kaip moters meilė. “
Kailas vangiai šyptelėjo.
– Tačiau žinau ir kitą. – Alisa atsisuko į jį. – „Vadinasi, jis galutinai išsikraustė? Ne, jis niekur nesikraustė, jis pakvaišo čia pat. “
Ji atleido tilto turėklą ir ėmė žingsniuoti atgal.
– Ir apgalvok mano pasiūlymą, Spenseri! – Ji šuktelėjo pavymui visiškai pranykdama pilkoje žmonių minioje, leisdama jiems subėgti ir pasižiūrėti į tą juodo vandens dubenėlį, kuriame plaukiojo pirmas savižudis per šitiek metų.
... Apšvarins butą ir pavogs sielą ––– aristokratas vagis.

IV.

– Panele?
Alisa žvelgė pro automobilio tamsintą langą, rankoje laikydama kompiuterinius žemėlapius.
– Hm?
– Skubus skambutis iš Naujosios Pažangos. – Vairuotojo tamsūs akiniai žybtelėjo prieš šviesą.
– Sujunk.
– Alisa Tennek. – Balsas telefonu kiek traškėjo. – Tikimės, jog suvokiate esamą situaciją, ir suvokiate ją geriau, nei bet kas kitas.
– Žinoma. – Alisa vis dar nenukreipė žvilgsnio nuo žaibišku greičiu kintančių vaizdų pro langą. – Aš jau skubu į ofisą.
– Tai pagirtina. – Balsas tapo aiškus ir garsus. – Ypatingai todėl, kad šiuo metu pas mus nėra nė vieno Magnetinių Asmenų Organizacijos atstovo.
– Kaip? – Alisos žvilgsnis nuslydo iki akiniuoto vairuotojo. – Esu tikra, kad čia įsivėlė kažkokia klaida. Puikiai pažįstu kai kurias savo kolegas, jie labai punktualūs darb–
– Viskas gerai, Alisa Tennek. Mes juos lik–vi–da–vo–me.
Mergina krimstelėjo savo mažąjį pirštelį ir atsiduso.
– Supratau.
– Mes jūsų laukiame. Mikroschema jūsų automobilyje nurodys mums jūsų lokaciją. – Balsas vėl ėmė traškėti. – Iki pasimatymo.
Liauna ranka numetė telefoną ant odinio automobilio salono. Mašinos ratai sucypsėjo. Kailas pažvelgė pro savo devynaukščio langą. Apačioje švystelėjo automobilis. Jo kūnas abejingai sulingavo ir grįžtelėjo atgal į kambarį: jis skendėjo dar didesnėje betvarkėje, nei, kad anksčiau. Visur mėtėsi suglamžyti popieriai ir konservų dėžutės; net stalas atrodė purvinas ir dėmėtas. Jis atsitūpė vidury visos betvarkės ir užsidengė rankomis veidą.
– Galbūt aš sergu leukemija. Galbūt aš turiu auglį savo viduje.
Trr–trr!
Viena ranka vis dar dengė veidą, kita apgraibomis ieškojo telefono.
– Klausau.
– Kailas Spenseris?
– Taip. – Kailas pažvelgė pro delno plyšį. Numeris buvo nežinomas.
– Jums skambina gydytojas.
– Koks gydytojas?
– Gydytojas Ignas.
– Aš nepažįstu gydytojo Igno.
– Jūsų abejonės kelia rūpestį pasauliui, Kailai Spenseri. – Balsas kitoje ragelio pusėje skambėjo linksmai. – Aš noriu jums padėti. Vėžys – tai ne juokai.
– Iš kur...? – Kailas nutilo. – Ar jūs klausotės manęs?
Balsas nusijuokė.
– Netaukškite juokų, ponaiti!
Kailas, viena ranka vis dar užsidengęs veidą, tačiau žiūrintis pro plyšį tarp pirštų, kita – laikydamas prie ausies telefoną, atsistojo ir apsisuko aplink kambarį, nerangiai bandydamas pamataruoti užimtomis rankomis.
– Kur jūs padėjote sumautas kameras?
– A–au. – Gydytojas prajuko. – Skamba kaip paranoja.
– Kur jūs?
– Visur ir niekur. – Gydytojas garsiai atsiduso. – Tiesa, neturiu tiek daug laiko, kaip gali pasirodyti. Aš galiu jums pad–d–d–d–ėti... – Ryšys ėmė trūkinėti.
– Padėti? Padėti? – Kailas garsiai kartojo į ragelį. – Tęskit!
– P–p–pasaulis... R–rrr–reikalauja skęsti, p–ponaiti Spenseri!
– Ar tai pagalba? – Kailas sugniaužė kumščius.
– Ger–r–ros naujienos! – Žodžiai trukčiojantys ir sumišę su juoku. – Jūs neser–gggg–g–gate vėžiu.
Ryšys galutinai nutrūko. Kailas nusviedė telefoną ir atsargiai nuėmė delną nuo veido. Kambario kampe vis dar buvo užsilikę keli sniego gaubliai, kurie iškrito Hazeliui nepastebėjus. Jis paėmė vieną iš jų ir papurtė. Blizgučiai išsibarstė po visą rutuliuką, o vandens viduryje bolavo mojuojanti figūrėlė.
– Tu skęsti, bet mojuoji.
Juodi aukštakulniai triukšmingai įžengė į erdvų kambarį.
– Atleiskite, kad vėluoju.
– O, niekis, Alisa. Jūs kaip tik.
Simpatingas vyriškis su graikiška nosimi parodė ranka į kėdę. Jis buvo vienas.
– Klausykite. – Jis pažvelgė į ją taip pat šaltai, kaip atrodė televizijoje. – Aš eisiu tiesiai prie reikalo.
– Žinoma. – Alisa linktelėjo. – Nematau prasmės gražbylystėms.
Vyras pasitaisė kaklaraištį.
– Taip... Kas galėjo pagalvoti... Svetimšalis mūsų kraštuose... Paklydėlis. – Rodėsi, kad jis murmėjo sau. – Žmonės elgėsi teisingai ignoruodami jį. Tiesa, buvo keletas netoleruojamų reakcijų. – Monitoriuje, kabėjusiame ant sienos, pasirodė Usagės nuotrauka. – Naivi, naivi mergiotė. – Vyras papurtė galvą ir nusišypsojo. – Ką gi, viskas pasibaigė, ar ne?
Alisa tylėdama žiūrėjo į Usagės fotografiją monitoriuje.
– Viskas pasibaigė. – Jis juokingai pakartojo, laukdamas Alisos atsakymo. – Viskas pasibaigė!
Jis išsitraukė pistoletą ir nusitaikė į Alisą. Raudonas taškelis šokinėjo tarp jos plačių rudų akių.
– Savižudybės nebuvo jau keturiasdešimt metų. Tai gali atrodyti menkas laiko tarpas... Tačiau pabandykime įsivaizduoti geriau: nė–vienos–savižudybės. Per keturiasdešimt metų. Nė vienas žmogus nesijautė toks beviltiškas, kad pakeltų ranką prieš save ir nutrauktų savo gyvenimą visiems laikams. Ir visi žmonės, sekdami vieni kitais, pradėjo laikyti savižudybę moraline išgama. – Jis pažvelgė atgal į monitorių. – Mes pakeitėme žmonių širdis. Vietoje to, kad jos skęstų, mes iškėlėme jas į paviršių ir privertėme jas plūduriuoti lyg lelijos žiedus. Mes išgelbėjome žmones.
Jis vėl atsisuko į Alisą ir nuleido ginklą.
– Ar suprantate, panele Tennek, kaip tai svarbu mums? – Pauzė. – Jiems.
Juodos plaukų sruogos subangavo kartu su linktelėjimu.
– Galbūt jūs manote, kad mes nežinome apie jūsų santykius su tuo Atskalūnu?
Monitoriuje pasirodė fotografija, kurioje matėsi tiltas su minia ir išblukusios Alisos ir Kailo figūros.
– Keistenybė prieš pat nosį, o tu nieko nedarai! – Jo veidas persimainė; jis kone šnypštė. – Lygiai, kaip ir net neinformavai mūsų apie Paklydėlį! Tai nedovanotina, Tennek!
– Atleiskite, kad nuvyliau.
Jis atsidusęs pavartė rankose pistoletą.
– Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei būtum nuvylusi tik mus, panele Tennek. – Jo akmeninis veidas įsistebeilijo į tobulai baltas sienas. – Nors Naujoji Pažanga oficialiai įsitvirtinusi tik prieš dešimt metų, tačiau visas procesas prasidėjo gerokai seniau. Vien Dievybės dėka... – Jo ranka sudrebėjo. – Vien Dievybės dėka mes turime tokią organizuotą visuomenę. Tačiau Dievybė buvo nuvilta. Ji nebegali pasitikėti savo Patikėtiniais. Net jei tai nebuvo tiesioginė jų klaida... – Vyriškis ranka nusivalė kiek prakaituotą veidą. – Na, ką aš čia. Netikę darbuotojai – didžiausia mūsų, Patikėtinių, klaida.
Jis pakėlė savo tamsias akis ir pažvelgė į ją.
– Alisa Tennek, jūs esate atleidžiama iš Magnėtinių Asmenų Organizacijos biuro. Jūs nebeturėsite jokių reikalų su šios atšakos asmenimis ir niekada negrįšite į televiziją.
– Jūs... Jūs atleidžiate mane? – Jos lūpos vaikiškai atsikišo.
– Taip.
– Taip paprastai?
– Ak, tik nereikia. – Jis nusišypsojo savo dirbtina šypsena. – Tik nesakykit, kad pasiilgsit tos savo laidos apie keliauninkus. Štai – pasižiūrėkit, kokių piktų motyvų ji sukėlė tokioms personoms, kaip Paklydėlis. Jei ne ši laida, jis ir būtų likęs savo kevale it saugi sraigė. – Jis nusišypsojo. – Žinoma... Viską gali pasunkinti jūsų narcisistiškas noras rodyti savo gražų veidelį visur ir visada.
Alisa nebyliai spoksojo į grindis.
– Tačiau tai dar ne viskas.
– Ah? – Ji pakėlė akis į ratais bevaikštantį vyrą.
Jis apsilaižė lūpas ir nusišypsojo.
– Jūs perkeliama į kitą biurą. Aligatoriaus vadovaujama vykdomoji atšaka.
Vyras pridėjo ranką prie smakro ir šyptelėjęs pridūrė:
– Jūsų pirmoji misija... Sunaikinti Kailą Spenserį.
Alisos galva pasviro į šoną.
Stiklinis rutuliukas nukrito ant grindų ir sudužo į šimtus stiklo šukių. Figūrėlė nebeskendo, tik nevykusiai mojavo iš sausumos. Kailas atsigulė šalia sudužusio rutuliuko ir ištiesė rankas, kad galėtų pasiekti išsiliejusį vandenį.
– Aš skęstu ir net nesugebu pamojuoti.
Jis užsimerkė. „Pasaulis reikalauja skęsti. “ Ar šis pasaulis jau nėra tapęs juoda okeanija, sutverta galutinei apokalipsei? Tai, kad niekas nesižudo, nereiškia, kad niekas nenori mirti. Dauguma gyventojų tapo išplautais, nebyliais mechanizmo sraigteliais, sutvertais darbui ir technologinei–scientifinei evoliucijai. Jiems nerūpi, ar jie gyvena, tačiau jie pareigingai eina pasitikrinti savo sveikatos kartą į tris mėnesius. Ir jie aikčioja – aikčioja, kai jiems traukia dantį, kai tvarsto jų žaizdas, kai deda gipsą ant sulūžusios galūnės. Jie žvelgia į plačiaekranius monitorius ir patiki savo gyvenimus pusdieviais vadinamiems politikams, nes tokia yra naujoji moralė, tačiau dalyko, kurio jie nesugebėjo ištrinti iš jų... Empatijos. Jie vis dar jaučia – jaučia tiek daug dalykų. Naujoji Pažanga nesijaučia tam priešiška – ji netgi ją skatina. Juk bet koks tikėjimas reikalauja šiek tiek švelnumo, net toks brutalus ir akiplėšiškai žudikiškas. Tačiau – a–ta–ta – sutrikimas tavyje? Sutrikimas tavo smegenyse? Keista aura aplink tave? Stabdykite konvejerius, bičiuliai! Leiskite Dievui išsiverkti, kad sukūrė nevykusią kopiją savęs. Ne... Šis pasaulis per prastas, kad būtų verta jame skandintis, Hazeli. Verčiau jau įbristi iki kelių Valhalos vandenyne ir draugiškai lošti kortomis su amžinai sukčiaujančiu Odinu.
Durys prieškambaryje triukšmingai atsidarė. Kulniukų garsas aidėjo per pustuščius, purvinus kambarius. Į kambarį įžengė Alisa. Ji vilkėjo ilgą odinį paltą, o jos naktinių skenduolių plaukai buvo šlapi. Ji pažvelgė į ant grindų gulintį Kailą; jos žvilgsnis nuslydo į sudužusį rutuliuką.
– Jie man įsakė tave lik–vi–duo–ti. – Lietaus lašai nuo jos smakro krito ant grindų. Kapt, kapt, kapt.
Kailas vis dar užsimerkęs.
– Tačiau aš lik–vi–da–vau jį. – Ji suraukė antakius. – Ar tu klausai, ką sakau?
Alisa paėmė knygą nuo šalia stovėjusios krūvos ir sviedė Kailui į veidą.
– Velniai rautų, Alisa. – Jis delnu perbraukė per veidą. – Jis ir vėl laimėjo.
– Kas?
– Odinas.
– Jis turi ilgaamžę praktiką.
– Ir Valkirijas.
Ji vos matomai šyptelėjo ir nusisuko eiti.
– Luktelk.
Alisa pažvelgė į jį per petį. Kailas pamojavo.
– Kas per simbolika?
– Aš skęstu. – Kailo veidas be jokios išraiškos. – Ir aš tau mojuoju.

V.

Erdvus kambarys su neįtikėtinai aukštomis kolonomis.
– Maloningoji Dievybe.
Septyni kostiumuoti vyrai stovėjo atsiklaupę ant vieno kelio priešais tamsoje skendinčią kambario dalį. Už jos blyškiai matėsi milžiniški vitražiniai langai, o aplink visą kambarį stovėjo marmurinės statulos. Vyrus ir tamsą skyrė auksiniai varteliai.
– Mes atvykome pranešti, kad vieno iš mūsų nebėra. – Kalbančio vyro galva buvo nuleista žemyn, jo pečiai trukčiojo. – Vakar jis buvo lik–vi–duo–tas vienos iš mūsų organizacijos narių. – Jis užsikirto. – Ji... Ji pabėgo. Tai buvo Alisa Tennek. Ji dirbo Magnetinių Asmenų Organizacijos televizijoje. Vedė laidą apie keliauninkus.
Tamsoje pasigirdo šnabždesiai. Klupintis vyras turėjo prieiti arčiau, kad išgirstų.
– Paskutiniai vaizdo įrašai parodė, kad Tennek buvo viena ir lik–vi–da–ci–ją atliko viena. Tačiau ji atsisakė atlikti savo naujojo darbo užduotį – lik–vi–duo–ti objektą. Manome, kad objektas – Kailas Spenseris – yra jos bendrininkas. Yra vaizdinės ir fotografinės medžiagos, liudijančios šį faktą. Maža to... – Vyras kiek kilstelėjo veidą prieš auksinius vartelius. – ... Jis yra Atskalūnas. Tad Tennek visą tą laiką laužė ir pažeidinėjo mūsų kodeksus.
Šnabždesiai pasikartojo.
– Visos mikroschemos, kurios buvo susietos su Tennek, neteko ryšio ir mes nežinome jos dabartinės lokacijos.
Vyras sukluso ir ėmė karšligiškai linkčioti galva.
– Žinoma. Mes darysime viską, kad surastume ir Tennek, ir Spenserį. Manome, kad yra didelė galimybė vienu metu sučiupti juos abu. – Jis patylėjo ir suspaudė kumštį. – Mes padarysime viską, kad apgintume jūsų sukurtą tobulą visuomenę, Dievybe. Viena mirusi keistenybė ir dvi bėgančios nesužlugdys jūsų galutinio galios perteklio įrodymo. – Jo akys sužibo. – O juk vienintelis būdas įrodyti savo galybę, tai turėti jos apsčiai.
Septynios figūros atsistojo ir nuolankiai nusilenkė. Kambarys liko tuščias. Tik šnabždesiai tamsoje nenutilo.
– Negaliu patikėti, kad patekome į šią nesamonę.
Figūros žingsniavo baltu koridoriumi.
– Argi mes neturėtume tiesiog perduoti bylos Aligatoriaus vykdomajai atšakai?
– Nebūk kvailas, Trečiasis Numeri. – Vienas iš vyrų susikišo rankas į kišenes. – Akivaizdu, kad Dievybė nori, kad mes tuo pasirūpintume. Reikalai tapo rimti. Jei keistenybės ir toliau augs kaip grybai iš po lietaus, gali kilti didelis pavojus. Galbūt net atgytų žmonių sąmonė.
Auksaplaukis vyras sukikeno.
– Galbūt būtų visai smagu...
– Nutilk. – Trečiasis numeris metė į jį neapykantos kupiną žvilgsnį. – Juk nenori, kad tau atsitiktų taip, kaip ir Penktajam, ką?
– Ramiau. – Auksaplaukis tvykstelėjo akimis. – Juk mes... Broliai.
– Mes Patikėtiniai. – Viena iš figūrų pažvelgė per petį. – Negaiškim laiko prie dirbtinio sentimentalizmo. Turime krūvas darbo.
Saulėtekis.
Plyname lauke netoli miško stoviniavo vieniša figūra. Ji žvelgė į viršų: jos mažytis veidas iš viršaus atrodė užsiliepsnojęs nuo saulės. Ji grįžtelėjo į miško pusę. Staiga pakilo didžiulis vėjas. Medžiai ėmė linguoti. Iš po pušų viršūnių išnyro nedidelis skraidantis laivas. Jis skrido tiesiai į figūrą, kuri vis dar nerūpestingai stovėjo toje pačioje vietoje. Rugių viršūnėlės panikuodamos ėmė blaškytis į visas puses.
– Na? – Alisa išžingsniavo iš skraidančio laivo. – Ką manai?
– Visą tą laiką tu smerkei mane už vagiliavimą, o dabar tu atskrendi su savo darbo įranga? Tsk tsk tsk.
– Buvusio darbo.
– Ar jis turi kažkokį ryšį su jais? – Kailas apžvelgė laivą. – Mikroschemos?
– Ne. Tai privatus laivas. – Alisa patapšnojo ranka per laivo sienelę. – Vienas iš puikiausių modelių, varomų vėju. Beje, aš jam daviau vardą.
Kailo galva pasviro.
– Kotori. – Alisa pažvelgė į dangų. – Tai reiškia „laimės paukštis. “
– Hm. – Kailas irgi užvertė galvą į viršų. – Ko reiškia laimę, palaiminimą ir sėkmę, o tori – paukštį. Kita reikšmė galėtų būti mažas paukštelis. Taip, tai teisingas vardas.
– Man smalsu... – Jos tamsios akys atspindėjo debesis. – Ar tu ką nors jauti?
– Ne. Aš kaip tos žmonių baisybės – kosmpolitiškai vienodai mylimas pasaulio.
– Kaip juokingai prašnekau. – Ji nuleido akis ir įsistebeilijo į rugius. – Tarsi tu ar aš būtume tikę tokiems klausimams.
Kailas grįžtelėjo atgal į Kotori.
– Gana mažas laivas.
– Puikiai tiks dviems.
Trr–trr! Trr–trr!
– Girdi? – Kailas laiko telefoną šalia Alisos veido.
– Ne. – Alisa ranka patraukė telefoną nuo savęs. – Sumautas beprotis. Kodėl imi telefoną su savimi? Juk gali būti sekamas.
– Man gali paskambinti.
– Kas tau galėtų skambinti?
Kailas vaikiškai pažvelgė į švytintį mobiliojo ekraną.
– Gydytojas Ignas.
– Akivaizdu, kad jo medicinos pažymėjimas suklastotas.
– Jis vis dar skamba.
Alisa atsiduso.
– Ar ką nors dar pasiėmei be telefono?
Kailas išsitraukė mažytį sniego gaublį iš kišenės ir papurtė.
– Kiek jis jų paliko?
– Keletą.
– Stebiuosi, kad tai ne plunksna.
– Kai baigsis mano cerebrinis paralyžius, rašysiu eiles krauju.
Kurį laiką dvi figūros stovėjo šalia skraidančio laivo tyloje, žvelgdamos į tolimo miesto vaizdą už jų. Per šiuos metus pasaulis taip pasikeitė. Iš pažiūros, jis tapo toks šaltas ir metalinis, su šimtais dangoraižių ir viena organizacija, valdančia viską. Tačiau tai buvo tik pagrindas, tik pirminis įspūdis. Iš tikrųjų, visi tie pastatai ir visi tie žmonės... Buvo popieriniai. Jie buvo sutverti iš niekam tikusio popieriaus; suglamžyto ir vietomis prakiurusio. Su šiomis popierinėmis figūrėlėmis ir pastatais negalėjai padaryti nieko doro: jei pabandytum kirpti žirklėmis, jos sulūžtų, o jei pabandytum išlankstyti origami, bebandant netektum pirštų.
Liūdnas,
liūdnas,
liūdnas...
Popierinis košmaras.
– Ma Chérie? – Alisa stovėjo ant Kotori laiptelių.
– Alisa.
Ji suraukė antakius ir pažvelgė kažkur už Kailo.
– Juk žinai, ko rengiuosi paklausti, argi ne taip?
– Todėl ir suraukiau antakius, Kailai.
Jos suknelė keistai dėrėjo prie Kotori metalinių sienelių.
– Tiesa yra tokia, Ma Chérie, kad dabar turėtum būti uždarytas. Tačiau tau sekasi – tu laisvėje, ir tai tik viena iš tavo sėkmės priežasčių. Tu nežudai visų pasitaikiusių po ranka todėl, kad to netrokšti – ne todėl, kad manai, jog tai smurto išraiška. Tu vengi kontakto su žmonėmis, taigi neturi keistų minčių „kraujosrūvos“, kuri tokioje visuomenėje visiškai netoleruojama. Ir net tada, kai kažką keisto ir numyki... Net tokioje vietoje, kaip ši... – Ji pažvelgė atgal per petį į miesto panoramą. – Net tokioje vietoje kai kurie mano, kad beprotybė tėra jaunatviškas smarkumas. Ir tam tikra prasme jie teisūs. Labai didele, sukta, gražia ir netikra prasme... Taip ir yra. Netikrų asmenybių kova: suklastota, tačiau kruvinai tikra.
– Alisa. – Jo veidą puošė nugalėtojo šypsena. – Teisingesnis būdas rodyti meilę man yra sakyti „Mon Cher“ – taip ši frazė turėtų skambėti iš moters vyrui.
– Tačiau didžiausia tavo problema... – Ji ignoruodama jo paskutinius žodžius sukiojo savo juodą plaukų sruogą smiliumi. – Yra tai, kad tu neturi identiteto. Vardo. Namų. Nežinai, kur keliauji – net ir dabar. Tu neskiri fikcijos nuo realybės ir realybės nuo fikcijos. Mano spėjimas yra toks, kad tam tikru momentu tu tikriausiai mylėjai realybę – visai kaip ir daugelis žmonių, dar tada, kai jie turėjo savo sąmonės trupinius. Tačiau kažkas atsitiko. Nežinau, kas. Manęs nebuvo ten.
Ji akimirkai nutilo.
– Ir abejoju, kad tu ten buvai.
Kailo žalios akys žybtelėjo. Danguje virš jų sukrankė varna.
– Per savo gyvenimą mes sutinkame daugelį dalykų. Jie prilimpa prie mūsų tarsi naudotų geriausios kokybės klijus. Tačiau kai kurie dalykai – jie ateina su mumis, jie ateina iš vietos, kurią mes vadiname „Nieku. “ Ir jie pasilieka. Tačiau ta vieta turi labai prastą pavadinimą, Ma Chérie. Ta vieta turėtų būti vadinama „Viskuo“ ir tai, beje, yra taisyklingas gardžių ir beprasmiškų prancūziškų žodžių vartojimas.

VI.

Tvanki diena Mičigane. Apartamentas.
– Mes nutraukiame kasdieninę laidą su svarbiu pranešimu! – Televizorius sugriaudėjo. – Laisvėje siautėja du psichopatai žudikai, neturintys jokio gailesčio. Paskutinį kartą porelė buvo pastebėti Birmingheme. – Vyras ekrane pasitaisė savo varlytę ir šyptelėjo. – Taip, taip, mes žinome, ką pamanysite. „Psichopatai? Šiais laikais? “ Jūs manote visiškai teisingai, mano mielieji žiūrovai! Tokių nėra ir nebus, išskyrus šias dvi ankstesnio žmonijos gyvenimo šiukšles. Ha–ha, jūs tik įsivaizduokite – o jei šiems balandėliams pastatytume psichiatrinę ligoninę dviems? Ak, bet eikime prie reikalo! Štai jų fotografijos. Viena iš jų jums labai gerai žinoma – taip, taip įsižiūrėkit, tai garsioji Alisa Tennek! – Ekrane pasirodė Kailo ir Alisos fotografijos. – O toks gražus veidelis buvo... – Vyras papurtė galvą ir vėl plačiai nusišypsojo. – Tačiau, ah – ką padarysi! Naujoji Pažanga skatina jus pranešti, jei ką nors sužinosite ar pamatysite, kitu atveju jūs busite laikomi išdavikais. Bet koks bendravimas su šiais dviem asmenimis yra uždraustas. Kitu atveju – mėgaukitės Naujosios Pažangos sukurtu nauju gyvenimu ir nekreipkite dėmėsio į šį netikėtą pranešimą. Iš šių asmenų greitu metu neliks nė dulkelės mūsų planetoje.
– Labai teisingai, Pitai! – Ekrane žinių vedėja ploja vyrui. – Daugelis žmonių gali klausti: kodėl buvo nuspręsta tokį delikatų reikalą paviešinti? Atsakymas labai paprastas: slėpynes žaidė mūsų protėviai. Mūsų slėptuvės daug subtilesnės. Mes neturime jokių paslapčių nuo savo visuomenės, kaip ir ji – nuo savo vyriausybės. Kita laida – hmm... – Ji pažvelgė į savo popierius. – Kažkas vietoje Magnetinių Asmenų Organizacijos laidų. Staigmena! Likite su mumis.
– Kaip siaubinga. – Šviesiaplaukė moteris stovėjo prieš ekraną su padėkliuku rankose.
– Greičiau keista, nei siaubinga. – Vyras gurkšnojo kavą prie staliuko. – Turiu omeny... Rodosi, kad to nebuvo amžius, ar ne?
– O kur dar tas savižudis... Pirmas per kažin kiek metų. – Moteris padėjo padėkliuką ant stalo ir pradėjo statyti lėkštes. – Skotai... Ar manai, kad tai galėtų būti susiję?
– Galėtų. – Skotas padėjo puodelį ant porcelianinės lėkštutės ir pažvelgė į savo žmoną. – Tačiau nei tu, nei aš, Ana, nesame kažkokie detektyvai. Tai tik du žmonės prieš visą Naująją Pažangą, na, ką aš čia – prieš visą pasaulį.
– Tu teisus. – Ana atsikvėpė. – Man beveik jų gaila.
– Ką? – Skotas priekaištingai caktelėjo liežuviu. – Netaukšk niekų, Ana. Tu tokia sentimentali. Tie žmonės... Žudo žmones. Apie kokį gailestį tu kalbi?
– Tačiau Naujoji Pažanga irgi žudo žmones.
– Lik–vi–duo–ja. Tik tuos, kurie nesugeba laikytis taisyklių ir reputacijos. – Skotas sudėjo laikraštį. – Klausyk, mieloji, nustok galvoti apie šias nesąmones. Jie – nusikaltėliai, o nusikaltėliams vietos nebėra tokiame pasaulyje, kaip šis.
– Ah, teisingai. Man tik kartais neramu dėl vaikų. Jie dar tokie jautrūs informacijai.
Skotas atsistojo ir pakštelėjo Anai į žandą.
– Einu darban. O tu – nustok galvoti apie tai, kas tavęs neliečia. – Jis palietė savo žmonos skruostą. – Juk pagaliau mes gyvename šeimyniškoje utopijoje. Ir įsimink: niekas, niekas negali sugriauti mūsų ilgai statyto gyvenimo.
Ana nusišypsojo ir apkabino savo vyrą.
– Tu visada žinai, kaip praskaidrinti man nuotaiką.
Trr–trr! Trr–trr!
– Klausau. – Kailas nerūpestingai sukiojo Kotori vairą.
– Ha–ha–ha–ha!
– Gydytojas Ignas?
– Gydytojas? Ne, žmogau. Aš nesu gydytojas.
– Ar tu seki mane?
– Man tavęs nereikia sekti. – Balsas vėl prajuko. – Tu pakeliui.
– Kodėl man skambini? – Jo plaukus nerūpestingai taršė ledinis vėjas.
– Manai, kad esi nepažeidžiamas, nes neturi prisiminimų.
Kailas tylėdamas žvelgė į priešais bolavusią tamsą.
– O kas, jei aš tau suteikčiau juos? – Balsas akimirkai nutilo. – Išgalvotus. Netikrus.
– Aš turiu prisiminimų. – Paprastai atsakė jis.
– Žinoma. Dabar jau turi. – Kitoje linijoje kažkas ėmė vaikiškai pūsti orą į ragelį. – Kas būtų buvę, jei Hazelį būtum sutikęs daug, daug anksčiau?
Kailui išsprūdo vairas iš rankų; jis prarado pusiausvyrą ir pakrito ant Kotori denio. Pakėlęs galvą jis prisimerkė: naktį pakeitė diena. Jis sėdėjo ant šaligatvio krašto. Netoliese būriavosi daug žmonių. Vaizdas priminė Hazelio savižudybę, tačiau tai buvo ne ta pati vieta. Policijos automobilių švieselės mirguliavo. Kažkoks pareigūnas tiesė geltoną juostą.
– Kaip gaila. Tokia jauna! Tik devyniolika metų. Tokia jauna... – Kažkas minioje.
Kailas atsistojo ir priėjo prie šūkčiojančios ir dejuojančios minios. Priešais ją ant asfalto gulėjo ilgaplaukė mergina. Aplink ją – kraujo vandenynas. Mažytė ruda rankinė buvo vis dar įsprausta jos rankoje. Gražios, didelės akys žvelgė į viršų.
Ką pamatei? Ką pastebėjai viršuje, kas taip atkreipė tavo dėmėsį pačią svarbiausią akimirką? Kas tave išblaškė, kai šviesos apakino pėsčiuosius?
Balta suknelė.
– O, Dieve...
– Jūs tik pažiūrėkit į tą kraują! Kas čia atsitiko? Ką sau manė vairuotojas?!
– Kailai, prašau, eime iš čia. – Balsas už nugaros sušnypštė.
Kailas atsisuko ir išvydo save ir Hazelį, stoviniuojantį kitoje minios pusėje. Jis pats vis lietė savo plaukus. Hazelis atrodė siaubingai. Jis buvo išblyškęs –  labiau išblyškęs nei įprastai. Jo plonytės kojos virpėjo suplėšytų džinsų poroje.
– Hazeli, ko bijai?
Hazelis neatsakė. Kailas ranka pagriebė jo petį ir pastūmė jį į priekį, link nusikaltimo vietos.
– Tai, mano mielas Hazeli, yra mirtis.
– Tai... Tai siaubinga nelaimė. Tai neturėjo įvykti! Ar dabar galime tiesiog eiti? Vien tik kraujo vaizdas verčia mane... Dievybe...
– Ne, Hazeli. Tai ne nelaimė. Tai kruopščiai suplanuota savižudybė. – Kailas sušnibždėjo, šypsodamas. – Žinoma, tai buvo šiek tiek netikėta. Ji bandė tiek daug kartų ir jai niekada neišdegdavo.
Hazelio akys šokinėjo nuo vieno gatvės kampo į kitą.
– Matai, Hazeli, aš ją sekiau jau du su puse mėnesių. Ji norėjo mirti. Kiekvieną vakarą ji apsivilkdavo viena iš savo baltųjų suknelių ir eidavo pasivaikščioti. Pasivaikščioti tiltų turėklais. – Kailas pakėlė galvą į dangų. – Tai buvo įdomus reginys. Kadangi jai niekad nepavykdavo, ji pasijuto nemirtinga. Tai prikaustanti būsena.
– Aš... Aš nenoriu nieko daugiau apie tai girdėti. Prašau, nustokite. Aš grįžtu atgal!
– Esmė yra tokia, Hazeli, kad mes esame neįveikiami. Tikrai esame.
Jis išlaisvino savo petį nuo Kailo rankos ir klupčiodamas nubėgo tolyn.
– Puiku. Bėk. Man nereikia tokio bailio, kaip tu. Tu visai ne toks, kaip mano Alisa.
O kur tu, Ma Chérie?
– Nusikaltimas neaplankyti nusikaltimo vietos, mon amour.
Ilgos, tamsios garbanos šoktelėjo ore. Bučinys į skruostą.
Ji stovėjo prieš Kailą suknelėje. Pastaroji buvo identiška tiltų turėklų mergaitės suknelei.
– Juokinga, kaip kartais gyvenimas prailgsta.
Kailas prisispaudė telefono ragelį.
– Ar tai tavo netikras prisiminimas?
Tyla.
Kailas įsidėjo telefoną į kišenę ir atsistojęs nuo Kotori denio nulingavo į laivo apačią. Alisa sėdėjo kabinoje ant lovos ir šukavosi plaukus. Jiems susižvalgius, Alisa atmetė plaukus ir tarstelėjo:
– Juokinga, iš tiesų.
Vėjo gūsis it neklaužada nešiojo medžių lapus.
– Mama, mama! Drugelis!
Ana pažvelgė į savo keturmetį sūnų ir atlaidžiai nusišypsojo.
– Atleisk, mielasis, bet dabar mums reikės užeiti į parduotuvę.
Vaikas juokingai prisimerkė ir išpūtė savo žandelius.
– Bet...
– Drugeliai vėliau, gerai? – Ana mirktelėjo ir pagriebė jo mažyti delną.
Dvi figūros žingsniavo šaligatviu, sausakimšu žmonėmis. Moteris motiniškai stebėjo savo vikriai besisukiojantį sūnų. Priartėjus prie milžiniško daugiaaukščio prekybos centro, vaikas pradėjo ploti delniukais.
Trr–trr!
– Hm? – Ana nustebusi pažvelgė į savo telefoną. Numeris buvo nežinomas. – Alio?
– Juk pagaliau mes gyvename šeimyniškoje utopijoje. – Ryšys siaubingai trūkinėjo.
– Sk... Skotai? – Ana sutrikusiai sumykė.
– Ir įsimink: niekas, niekas negali sugriauti mūsų ilgai statyto gyvenimo.
– Skotai? Ar tai kažkoks tavo pokštas?
Ana pakėlė akis. Iš rankos iškrito telefonas.
Prekybos centro pastatas griuvo ant žemės. Iš visų krypčių pradėjo tekėti vanduo: visas šaligatvis tapo užtvindytas. Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus.
Ana sugriebė savo sūnų ir apsidairė. Vanduo jau ėmė semti jos kojas. Šviesias plaukų sruogas talžė vėjas. Ji ašarotomis akimis pažvelgė į berniuką. Į ją žvelgė plastmasinės lėlės akys.
– Timi?! – Moteris išgąstingai suklykė ir išmetė lėlę iš rankų.
Ana susiėmusi už galvos ėmė bėjėgiškai kūkčioti. Vanduo jau siekė jos rožėmis margintos suknelės liemenį. Griūvantį prekybos centrą apšvietė netikėtai danguje iš po tamsių debesų pasirodžiusi saulė. Vienintelė figūra vandenyje dar kartelį pakėlė akis. Mėlynos rainelės, sumišusios su ašaromis, sutvisko šviesoje. Ji prisiminė, kai pirmą kartą sutiko savo vyrą: kai jiedu kukliai sutarė eiti į pasimatymą, kai jie nuolatos sakydavo vienas kitam užsienietiškas saldžias meilės frazes ir kai paslapčia skaitydavo uždraustus romanus, kuriuos Naujoji Pažanga niekino. Ir jis visuomet sakydavo, kad jos akių spalva vandenyno mėlynumo.
Rausvai padažytos lūpos truktelėjo. Ana nebuvo tikra, ar ji sužinojo, ar tik prisiminė tarsi būtų sapnavusi labai ilgą sapną, po kurio pabudusi ji sušalo kojos pirštus, tačiau dabar ji suvokė. Ji suvokė, ką reiškia melancholija; kad melancholijos istorijos aukų sąrašas yra kur kas ilgesnis, nei visų pasaulinių karų sudėjus.
Kažkur vandenyje plūduriavo traškantis telefonas. Iškreiptas balsas:
– N–niekas, niekas neg–g–gali sugriauti... Mūsų... mūsų ilgai statyto gyvenimo.
Sugirgždėjo spinta.
– Štai. – Kailas parodė į baltą suknelę. – Tu ją net pasiėmei į kelionę.
– Na, žinoma. Ji viena mano mėgstamiausių.
– Ar nori pasakyti, kad tu ten buvai? – Kailas varstė akimis Alisos drabužius, kurie vos tilpo į spintą.
– Be abejonės. Juk matei mane. – Ji atsiduso. – Tu ten irgi buvai.
– Aš mačiau mudu. Ir Hazelį.
Ji ištiesė rankas ir nusirąžė.
– Ar tave gąsdina tai, ką tu matai, Spenseri?
Kailas uždarė spintos dureles ir grįžtelėjo į ją.
– Manęs negąsdina tai, ką aš matau. Manęs net negąsdina, kad visa tai gali būti tikra. Tiesą sakant... Mane gąsdina mintis, kad tai gali būti netikra.
Alisa įdėmiai pažvelgė į jį.
– Tikriausiai tai pagrįsta baimė. – Porcelianiniai pirštai sugriebė ant staliuko buvusį sniego gaublį ir grubiai papurtė. Rutuliukas nukrito ant grindų. – Hm. – Alisa susiraukusi pažvelgė į besiridenantį daiktelį. – Šiap ar taip, Paklydėlio nebėra ir tą patvirtinti galime mes abu.
Kailas taip pat stebėjo besiridenantį gaublį.
– Tačiau visa kita – mįslė.
– Mažas paukštelis man pačiulbėjo... – Alisos lūpos truktelėjo. – ... Kad ši telefoninė mįslė greitai bus įminta.
Staiga ji krūptelėjo.
– Kalbant apie mažą paukštelį... Kas vairuoja Kotori?
Kailas atsistojo visu ūgiu ir atlošęs galvą nupūtė užkritusią plaukų sruogą nuo veido.
– Vėjas.

VII.

– Karmelai! Naujas užsakymas! Dvi porcijos rizoto!
– Negaliu patikėti... – Virėjo veidas išmuštas prakaito. – Itališkas restoranas Vokietijoje...
– Karmelai!
– Sekundėlę Dženifer! – Jo veidas pablyško. – O kur dar ta valdinga vokietė, kuri viso labo padavėja...
– Karmelai, aš ateinu į virtuvę! Tu užpildei mano kantrybės taurę!
Virtuvės durys su trenksmu atsidarė. Ant slenksčio stovėjo daili brunetė raudonomis lūpomis. Ji vilkėjo baltą padavėjos uniformą, o sruogos iš jos įprastai tvarkingo kuodelio kiek stirksojo į šonus.
– Negaliu patikėti, kad pasamdžiau tokį lėtapėdį italą.
– Juk neturiu milijono rankų, Džen! – Karmelas prijuoste nusišluostė šlapią veidą ir įkišo šaukštą į ryžius keptuvėje. – Šis užsakymas atėjo vos prieš porą minučių! Juk negaliu tuoj pat patiekti patiekalo, o tu žinai, kaip svarbu yra gerai išmaišyti rizoto.
– Kur jau ne! – Dženifer užsimerkė ir atsiduso. – Duodu tau dar dvi minutes. Arba rizoto tobula, arba gali atsisveikinti su šiuo darbu.
– Ar skelbi man ultimatumą?!
Dženifer mostelėjo ranka ir grįžo į kavinės valgomąjį.
– Sveiki! Malonu matyti jus mūsų kavinėje. – Dženifer įsistebeilijo į savo užrašų knygutę, pilną numerių ir priminimų, susietų su verslu. – Gal jau išsirinkote?
– Aš tik laukiu.
Dženifer pakėlė akis. Tai buvo jaunas, gražaus stoto vyras – jam galėjo būti ne daugiau dvidešimties metų. Jo rudi plaukai siekė pečius, o akys buvo žalios ir nukreiptos į gatvę pro langą. Keista. Ši Kelno dalis buvo niekuo ypatinga ir pastaraisiais metais absoliučiai niekas nevyko. Dženifer dar niekada nematė tokio keisto vyro savo kavinėje. Tokio keisto ir traukiančio, nors jis dar nepasakė nieko reikšmingo. Jo išvaizda buvo neįskaitoma, tačiau jis be jokios abejonės ją... Žavėjo.
– Ar tai sudaro problemų? – Vyras atsisuko ir pažvelgė jai tiesiai į akis. – Aš galiu išeiti.
Dženifer pajuto, kad per ilgai užsižiūrėjo į šį nepažįstamąjį.
– Ak, ne! Atleiskite už tokį nedovanotiną elgesį. Kol laukiate, galbūt bent jau galėčiau pasiūlyti kavos?
Vyras netikėtai šyptelėjo.
– Na, žinoma.
– Vienas Cafe Latte, tuojau pat atkeliaus. Pažadu – tokios dar negėrėt!
Garuojantis puodelis.
– Kas? Jums nepatinka Cafe Latte?
Jaunikaitis spoksojo į savo puodelį.
– Ne. Tiesiog kai ką prisiminiau. – Jis nerūpestingai atmetė plaukų sruogą. – Vienas asmuo, kurį pažinojau, taip pat mėgo šį dalyką.
– Na, esu tikra, kad tam yra priežastis. – Dženifer šyptelėjo. – Nagi, pabandykite.
Vyras gurkštelėjo.
– Na?
– Dabar suprantu. – Jis pažvelgė į Dženifer. – Gardu.
– Na, aš verčiau grįšiu. Mano italas virėjas yra visiškas nevykėlis be manęs.
– Ne.
Dženifer sutrikusi pažvelgė į nepažįstamąjį.
– Prašau. – Jis parodė ranka į kėdę priešais save. – Sėskite. Jums ne pro šalį būtų atsipūsti. – Jis dar kartelį gurkštelėjo. – Aš ne vietinis, kaip tikriausiai supratote iš mano akcento, tad man įdomu susipažinti su žmonėmis iš įvairių kraštų. Nesvarbu, kad esame iš tos pačios nelemtos Europos.
– Na... – Dženifer nusišypsojusi prisėdo. – Tikriausiai jūs teisus, galiu keletą minučių pailsėti. Beje, netaukškite niekų – jūs puikiai šnekate vokiškai! Negaliu patikėti, kad jūs ne vokietis. Iš kur jūs?
– Spėkite.
Dženifer pažvelgė į jį mąslia veido išraiška.
– Jūsų veidas... Jis neįskaitomas!
– Nejaugi?
Dženifer prajuko.
– Tikrai taip. Atleiskite, jei įžeidžiau.
– Visiškai ne. Na, bet kuriuo atveju... Aš, galima sakyti, betautis. Kosmopolitiškai mylimas viso pasaulio.
– Jūs – rašytojas? – Ji pažvelgė į nepažįstamojo plunksną ir užrašų knygutę, gulėjusias ant stalo.
– Galbūt. – Jis mįslingai šyptelėjo į vieną pusę.
– Ar jūs... Poetas?
– Mylintis poetas, išgydysiantis savo likimo seserį.
– Kaip poetiška! Jūs turite seserį?
– Galima sakyti.
Dženifer pasirėmė galvą ranka ir tarstelėjo:
– Žinote, visa tai man primena tuos stalo žaidimus, kurių metu žmonės spėliodavo ką nors...
– Atleiskite. – Vyras nutaisė atlaidžią miną. – Tikriausiai aš jums jau pabodau.
– Ne, ką jūs! Beje, aš Dženifer. O jūs?
– Aleksandras.
Jiedu paspaudė vienas kitam rankas.
– Malonu susipažinti!
Aleksandras linktelėjo, vis dar šypsodamasis.
– Sakykite... Ar mes nebuvome kadanors prieš tai susitikę? Jūsų veidas man kažkur matytas...
– Džen! – Balsas iš virtuvės. – Man reikia pagalbos!
– Ateinu, Karmelai! – Ji atsisuko ir valiūkiškai šyptelėjo. – Tuoj grįšiu.
Dženifer susierzinusi grįžo į virtuvę.
– Na, kas dabar, tingus itale?
– Niekaip negaliu ištraukti tos užšąlusios vištienos kameroje.
Dženifer atsiduso.
– Niekada nepasimokysi, ką? Juk sakiau jos neužkišti taip toli.
Riksmas iš valgomojo. Karmelas metė peilį iš rankų ir išbėgo iš virtuvės. Dženifer stovėjo valgomajame užsidengusi burną. Visi klientai buvo pakritę ant grindų.
– O... Dievybe... – Karmelo akyse sutvisko ašaros. – Kaip?
Jis priėjo prie vieno iš klientų.
– Užnuodytas maistas? Visiems?! – Jis sukniubo ant grindų rankomis įsikniaubdamas į savo trumpus, garbanotus plaukus. – Kas?!
Dženifer ašarotomis akimis atsisuko į kitą valgomojo pusę. Aleksandro nebebuvo. Ant stalo gulėjo lapelis – toks, kokie buvo jo užrašų knygutėje. Ji drebančia ranka paėmė jį.
„Das Reh in dem sinkendem Schiff! “ [The roe–deer in the sinking ship.]
– Turi rimtų punktualumo problemų.
– Na, o kas tau? – Alisa prisilaikė juodą skrybėlę, mataruojamą vėjo. – Pats atrodai kaip krauju prisisunkęs vampyras.
– Ir koordinacijos problemų. – Kailas apžvelgė netoliese stovėjusią baziliką. – Čia tiek daug religingo palikimo. Tai man primena, kad jau porą dienų nebuvau duše.
– Nustok žiūrėjęs į šiuos nereikšmingus pastatus! – Ji ranka parodė į priešais stovėjusį stulpą. – Pasižiūrėk!
Ant stulpo kabėjo plakatas su Kailo ir Alisos nuotraukomis. Po apačia esantis tekstas skelbė: „Du pavojingi psichopatai. “
– Ar tu matai? – Jos balsas drebėjo iš pykčio. – Maža to, kad šią fotografiją jie pasirinko rodyti per televiziją... Tai jie dar ją pasirinko parodyti senuoju žmonių būdų – ant plakatų! Ar matai, kaip klaikiai atrodau? Kokia prasmė buvo visos tos fotosesijos, jei tau tampant oficialiu nusikaltėliu pasirenkama pati baisiausia fotografija?
– Ką sužinojai apie telefoninius prisiminimus?
Alisa pažvelgė į bejausmę Kailo išraišką.
– Šiandieną tu visiškai nuobodus, Spenseri. – Ji apsisuko ir ėmė žingsniuoti link bazilikos. – Na, visų pirma, jei būtum buvęs atidesnis, būtum girdėjęs, kad ne tu vienintelis gavai keistą skambutį.
– Ne aš vienintelis? – Kailas greitais žingsniais pasivijo ją.
– Taigi. Panašu, kad vyksta tai, ko visi iš Naujosios Pažangos bijojo.
– Ar tu kalbi apie... Sąmonės sugrįžimą?
– Tikrai taip. – Ji gracingai žingsniavo šaligatviu greta jo. – Skambučių kilmė yra vis dar nežinoma, tačiau net per didžiuosius televizorius buvo rodomi žmonių skundai – tai tos laidos, kur žmonės skambina ir šneka, ką nori, tai gyvas eteris, jų neįmanoma iškirpti. Esu tikra, kad šios laidos jau šiandieną bus sunaikintos, o vėdėjai – nužudyti už tokį informacijos nutekėjimą. Žinoma, tai Naujosios Pažangos kaltė. Tačiau jie niekada nemanė, kad nusigyvens iki to, kad žmonės pasakys kažką, ko jie nenorėtų. – Ji išsitraukė veidrodėlį ir patikrino, ar jos raudonas lūpdažis neišsiterliojo. – Šiaip ar taip, esmė yra tokia... Žmonės ėmė gaudinėti keistus skambučius iš nežinomo numerio. Jiems pakėlus, jie pradeda rėgėti dalykus. Dalykus, kurių niekada prieš tai nerėgėjo, nepaisant to, kad kai kuriuose iš vaizdų buvo žmonės, kuriuos jie pažįsta ir mato kiekvieną dieną. Mano spėjimas... – Ji sustojo. – Kažkas įsibrovė į jų tinklą ir nori atgaivinti visų sąmonę.
– Įdomu.
– Iš tiesų. Tačiau tai dar ne viskas. – Alisa atsisuko į Kailą. – Tie keisti, haliucinacijas primenantys prisiminimai – sąmonės pradinės vaikcinos – jie tikri.
– Kas tave verčia taip manyti? – Kailas įtemptai stebėjo, kaip ji įnirtingai bandė išlaikyti juodąją skrybėlę ant savo galvos.
– O, tai labai paprasta. – Alisa sukikeno. – Žmonės miršta šiuose prisiminimuose.
– Jie negrįžta. – Kailas pažvelgė į sutrūkinėjusį šaligatvį po savo kojomis. – Tačiau Hazelis buvo gyvas mano prisiminime.
– Žinoma. Tačiau tai neturi prasmės. Jis yra miręs, tačiau tai nereiškia, kad jo asmenybės paveikslas tavyje žuvo kartu su juo. – Atodūsis. – Žmonės taip nuvertina mirtį ir išaukština gimimą. Tu gimsti to nekontroliuodamas, to nežinodamas ir neįtardamas, tu gimsti atsitiktinai, kartu su milijonais kitų. Esi neišskirtinis, menkavertis, esi naujagimis – tai ne dovana, o įprasta rutina. Ar tu vertas gyvenimo? Ar gyvenimas tavęs norėjo? Visi džiaugiasi ir šūkalioja aplink dar vieną nebylų naujagimį. Tačiau visi jį pamiršta, kai jis tariamai gyvena, galiausiai, apverkia jam mirus. Tačiau nėra jokios prasmės verkti. – Jos rudos akys tvykstelėjo saulės šviesoje. – Kai turi tyrą individo esencijos ekstraktą, jis tau niekada iš tiesų nemiršta. Tai tik techninė dalis...
– Žmogui nėra prasmės gyventi, jei jis neprilygsta geram vyno buteliui.
Ji linktelėjo.
– Tik dėka tokio vampyrizmu kvepiančio požiūro į individualius asmenis galima išgauti jų esencijos ekstraktą. Tokių keistenybių, kaip Hazelis.
Kailo žalios akys įsistebeilijo į Alisą.
– Sakyk... Ar mes kadanors buvome Prancūzijoje?
– Na, mielasis Kailai, mes buvome daugelyje vietų. Kodėl klausi?
– Šį rytą kai ką prisiminiau kavinėje... Nesu tikras, ką.
– Ak. – Ji nusišypsojo. – Tai greičiausiai buvo ta mažytė medinė kavinė, kuri man priminė Prancūziją. Cafe Latte, argi ne taip?
– Vadinasi... Net ir be skambučių, masiniai prisiminimai, kad ir menki, plūsta į žmonių atmintis. – Jis pakėlė akis į ją. – Ar tu ką nors naujo pajutai?
Alisa šaltai pažvelgė į jį ir apsisukusi toliau nužingsniavo šaligatviu.
– Šiandieną aš norėčiau aplankyti viena iš šių bažnyčių. – Greitai pakitusia, meilia veido išraiška ji atsisuko į tolumoje boluojančią stoišką Kailo figūrą. – Kol dar viešime Vokietijoje.
Dvi juodai vilkinčios aukštos figūros įžengė į erdvią bažnyčią. Suolai buvo tušti. Tolumoje prie altoriaus stovėjo karstas.
– Ar jūs šio jaunikaičio giminaičiai? – Senutė su lazdele priėjo prie jų, rodydama į karstą. – Baisiausiai apgailestauju. Manėme, kad jau tokių nebebus. – Ji atsainiai šnirpštelėjo nosimi. – Paliksiu judu.
Jiedu priėjo prie karsto.
– Ąžuolinis. – Alisa be išraiškos spoksojo. – Hm? Ką darai?
Kailas pakėlė karsto dangtį. Jame gulėjo jaunas vyras juodais, trumpais plaukais. Jie abu žvelgė į jį iš viršaus tarsi du smalsūs vaikai.
– Kaip įdomu.
– Aa–aaah–pcheeh! – Lavonas nusičiaudėjo.
Alisa žaismingai palenkė galvą.
– Į sveikatą, numirėli.
Vyras karste atsimerkė ir susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į Alisą.
– Kas, po velnių, su kailiniais?
– Ak, ar tu turi omeny šituos? – Alisa pasitrynė veidą į kailiuką aplink jos kaklą. – Tai tikras lapės kailis. – Ji nusišypsojo. – Susimedžiojau pati.
Vyras, kiek pasimuistęs, pasitaisė savo kostiumą ir atsisėdo.
– Niekada per visą savo gyvenimą nemaniau, kad mano genialią idėją sutrugdys lapės kailiniai. – Jo balsas buvo apatiškas, tačiau veidas atrodė siaubingai liūdnas – pats liūdniausias veidas, kokį teko matyti vaikiškai į jį žiūrinčiai porelei, galbūt net pats liūdniausias visame pasaulyje. – Aš alergiškas. Tai siaubinga.
– Atleiskite, numirėli, tačiau kokia yra jūsų genialioji idėja?
Vyras pakėlė savo liūdnas pilkas akis į Kailą.
– Kokia yra genialioji idėja? Akivaizdu, kad visa žmonija yra akla... – Jis ranka prisidengė veidą. – Mirtis. Mirtis yra genialioji idėja.
– Tačiau aš turiu paminėti, kad jūs, pone, esate netgi labai gyvas.
– Na, žinoma, kad esu. – Jo veidas atrodė taip lyg jis ketintų tuojau pat pravirkti. – Per tokius žmones, kaip jūs, aš amžiams liksiu gyvas.
– Kuo jūs vardu? – Alisa maloniai nusišypsojo, vis dar glostydama savo kailiuką.
– Aš – Mizerijus. – Jis sušnirpštė. – Net nežinau, ar noriu sužinoti jūsų vardus, kai jūs šitaip man sukiaulinot gyveniminės reikšmės dalyką...
– Kailas Spenseris.
– Alisa Tennek.
Mizerijus užvertė pilkas akis.
– Aš išbandžiau viską. Aš raičiausi it gyvatė traukinių bėgiais, aš vaikščiojau it akrobatas tiltų turėklais, aš šokinėjau it neįgalus voras po automobiliais. – Jis mostelėjo ranka. – Aš noriu mirti, nes mirtis yra gražiausias dalykas pasaulyje.
– Aš galėčiau nušauti jus, Mizerijau, bet juk tai ne tokia mirtis, kokios jūs trokštate? – Alisos rudos akys įdėmiai stebėjo liauno vyro liūdna povyzą.
– Aš nusijuokčiau, jei mano prigimtis tam neprieštarautų. Mirtis yra menas, o būti nušautam – anti–menas, jaunoji Alisa.
– Jūs iš tiesų įdedate daug simbolizmo į mirtį, argi ne taip? – Kailas grakščiai priėjo prie karsto. – Jūsų prigimtis yra begalinis liūdesys. Amžiams įsimylėjote liūdesį. Šiek tiek ironiška, pagalvojus... Jums reikia gyventi dėl dozės liūdesio.
– Tai tiesa, tiesa! – Mizerijus rauda.
– Neverkite, Mizerijau. Mes taip pat mylime liūdesį. Turime jo daug savo išsigimėliškoje prigimtyje. – Alisa pažvelgė į milžiniškus vitražinius langus. – Aš taip pat turiu savo liūdesį.
– Jūs... Turite? – Mizerijus atidžiai pažvelgė į ją. – Dar niekada nesutikau...
– Taip, Mizerijau. – Ji nusiėmė skrybėlę; ilgos nakties tamsumo sruogos dailiai sukrito ant jos pečių. – Išsigimėliška prigimtis visuomet kužda, kad žmonės įsimyli pačius blogiausius. Na, žinoma – jei tokių sutinka. Jiems atrodo, kad jie nuolatos matosi su siaubingais žmonėmis ir tam tikra prasme jie teisūs – tie žmonės tokie beskoniai, tokie nelakūs, tokie nelankstūs, kad tai iš tiesų daro juos siaubingais. Tačiau tikrieji siaubingieji žmonės – nuolatos paliekantys, nuolatos įžeidinėjantys besikandžiojančiais sakiniais, šnekantys poezija, o jų akys – amžinai nuobodžiaujančios ir ieškančios linksmybės, kuri priverčia palikti žmones, tuos niekingus vikšrus. Tačiau veide vos įžiūrimos juoko raukšlės ir skambus juokas juos priverčia pasilikti. Dažnai tos raukšlės taip ir lieka sąstingyje, įsirėžusios, lyg paminklas kažkada atsiradusiai šypsenai. – Ji akimirkai nutilo. – Nes, kartais, liūdesys gali būti be galo malonus. Ir mes įprantame prie jo. Mes įprantame būti liūdni. Esame liūdna karta. Esame nebekuriamo Prozako karta, nebevartojamų anti–depresantų karta, nieko netaisančių mechanikų karta.
Ji atlošė galvą ir per kraštelį pažvelgė į Kailą.
– Ir aš, kaip ir jūs, Mizerijau, lūkuriuoju ant palangės, rankos smiliumi sukdama savo juodą sruogą. Laukiu liūdesio, kad galėčiau užsikarti jam ant kaklo, pakštelti į skruostą, paklausti, kaip sekėsi darbe. Taip aš jo pasiilgau, kaip nieko kito.
– Liūdesys – užsiėmęs asmuo. – Staiga prabilo Kailas; jo žalios akys apatiškai žvelgė į altorių. – Šypsosi, kaip vienas iš velnio advokatų, kaip koks Mefistofelis, ir sako, sugrįžęs iš darbo: „Šiandieną pražudžiau vieną moterį – visa jos šeima verks su dviejų savaičių neįtikėtino sielvarto garantija. Visi kiti buvo smulkesnės žuvelės – neteko raktų, išmušti langai, paliko vaikinas, blogas dėstytojo įvertinimas... Čia, aišku, dirbau su apmaudu. “ Ir visi mes klausomės užmerkę akis ir sakome... Ar žinote, Mizerijau, ką sakome?
– Kokia harmonija, tas liūdesys. – Mizerijus sušnabždėjo; jo skruostu nuriedėjo ašara.
Staiga pasigirdo policijos sirenos.
– Kas tai? – Mizerijus šluostėsi ašaras savo kostiumo krašteliu. – Ar mane nubaus už tai, kad esu liūdniausias žmogus pasaulyje?
– Ne, Mizerijau. – Kailas susikišo rankas į kišenes ir užsimerkė. – Panašu, kad kažkas sugavo mano užuominą apie skęstančias stirnas. – Akių vokai pakilo, apnuogindami žalias akis, kurioms akomponavo vangi šypsenėlė. – Kažkas sugavo niekšą Aleksandrą, kuris išaugo toks alkanas, toks alkanas, kad iššiepė savo ilgas iltis ir puolė stirnas. Jau girdžiu jas... Burbuliuojančias savo krauju patvinusiame laive.

VIII.

Durys atsidarė su trenksmu.
– Prašau. – Vyro siauros akys buvo nukreiptos į popierius ant stalo. – Netrankyti durų.
– Negaliu. – Prieš jį stovėjo ilgaplaukis mėlynakis. – Negaliu, kai vyksta šitokie dalykai. Ha. – Jis abejingai apžvelgė ofisą. – Pagaliau ir jūs gausite darbo. Užsigyvenote nepaprastoje pasaulio idilėje. Pasaulio be nusikaltėlių. Nagi, nagi. Pasižiūrėkime, kur tai mus atvedė. – Jis nutėškė popierių pluoštą ant stalo. – Pasižiūrėkite, detektyve Bertonai.
Bertonas abejingai peržvelgė popierius ir lėtai pakėlė akis į savo svečią.
– Nejaugi jūs manote, kad aš neseku naujienų?
– Tai jau nebeturi reikšmės. – Vyro paakiai buvo pajuodę. – Daugiau naujienų apie šiuos įvykius nebebus.
– Kaip tai? – Bertonas pasirėmė ranka savo popieriaus baltumo veidą. – Ar Naujoji Pažanga pakeitė savo etiką? Jokių „slėpynes žaidė mūsų protėviai“?
– Tai pernelyg pavojinga. Žmonės pradėjo per daug regėti. Prisiminti. Atsirado žmonių, kurie ėmė nebetikėti Naujosios Pažangos programa.
– Ah, suprantu. – Bertonas prikišo savo smilių prie kaktos. – Sąmonės įgyjimas.
– Panašu, kad jums tai visai nerūpi, detektyve? – Vyras neslėpė priešiškumo.
– Man rūpi vienintelis dalykas.
– Ir kas gi tai?
Bertono rausvos akys sublizgo.
– Mano tiriamasis subjektas.
– Na, ir puiku. Tuomet galbūt galėsite paaiškinti karščiausią įvykį. – Ilgaplaukis pasirėmė ranka į stalą. – Aš jį vadinu „Kelno itališka rizoto. “
– Turiu pripažinti. – Bertonas pažvelgė pro stiklinį langą. – Mane jis nustebino.
– Hm? Kas jus nustebino?
Detektyvo šaltu veidu nuvilnijo vos matoma šypsena.
– Kailas Spenseris.
– Spenseris? – Vyras pakėlė antakį. – Tennek bendrininkas?
– Matote... – Bertonas atsisuko į savo pašnekovą. – Man nuoširdžiai gaila, kad visi tie metai be jokių rimtų, intelekto ir patirties reikalaujančių nusikaltimų šitaip sužeidė ir sutraumavo ir taip paralyžiuotą policiją ir visas kitas tiriančiasias instancijas. – Jis gurkštelėjo iš šalimais stovėjusios stiklinės gazuoto vandens. – Kartais aš norėdavau ką nors... lik–vi–duo–ti vardan to, kad aplinkui mane esantys pradėtų galvoti.
– Kur link jūs sukate? – Mėlynakis suspaudė kumštį.
– Jūs, aklieji, nematote, kas iš tikrųjų vyksta. – Bertonas užsimerkė. – Kas yra Tennek? Gerai žinoma, veidu lengvai identifikuojama asmenybė, pasirodžiusi daugybę kartų televizijoje. Buvusi Naujosios Pažangos dalis. Na, žinoma, ji pavojinga. Tam tikru lygmeniu. Sukėlė šiokios tokios košės, nužudydama vieną Patikėtinių. – Jis karčiai susijuokė. – Kas galėjo pamanyti, kad viena menkutė vedėja sukels tiek bėdų. Net ir jos kartais atsitraukia nuo savo atspindžių. Bet tik labai svarbiems dalykams. – Stiklinėje šnirpštė burbuliukai. – Tačiau už jos jūs praleidžiate tikrąjį dalyką. – Bertonas atsimerkė ir įsistebeilijo į savo pašnekovą. – Kailas Spenseris. Kas jis? Iš kur jis? Kodėl jis su Tennek? Jūs nieko nežinote apie jį, išskyrus tai, kad įvardinate jį kaip Atskalūną. Ir, štai... Pasirodo, jis turi labai komplikuotą asmenybę. Tai nėra tiesiog viena keistenybė.
– Ne... Viena? – Ilgaplaukio kaktoje įsirėžė raukšlės.
– Aleksandras, Kailas... Kas dar jame slypi? – Detektyvas ranka vėl ėmė naršyti popierius. – Neabejotina... Jis turi kitoks, tačiau ar jis pats nutuokia...?
– Ką nutuokia? Palaukite... Jūs turite omeny, kad tai Spenserio darbas toje kavinėje?
– Esate visiškas traukinys, mano mielas Kerneri. Lėtas ir spjaudotės, kai šnekate.
– Palaukite... – Kerneris trenkė kumščiu į stalą. – Iš kur jūs žinote mano pavardę? Aš neprisistačiau.
– Suprantu, kad manęs nemėgstate, nes manote, kad dirbu neetiškai ir abejoju visa pasaulio santvarka, tačiau nereikia manęs nuvertinti. Nejau jūs nežinote, kaip mane vadina už akių? – Detektyvas nežvilgtelėdamas į jį greitai skaitė popierius. – Gyvaja biblioteka.
– Girdėjau, bet nemaniau, kad esate toks keistuolis... – Kerneris tyliai suniurnėjo. – Bet kuriuo atveju... Kodėl manote, kad tai padarė būtent jis? Kodėl ne Tennek?
– Tai paprasta. Tai ne jos braižas. Nemanau, kad jai rūpėtų lik–vi–duo–ti tuos nekaltus žmones. Ji patrauks tuos, kurie yra jos kelyje, bet ne daugiau. – Bertonas tęsė. – Be to, jei būtumėte bent šiek tiek įžvalgesnis, žinotumėte, ką mums sakė tos kavinės savininkė, kai davė parodymus. Ji papasakojo mums apie vyrą.
– Vyrą? – Kerneris sukluso.
– Taip. Vyrą. Nepaprastai gražų, rudais plaukais iki pečių, žaliaakį vyrą. Galėjai pamanyti, kad ji pasakojo apie savo gyvenimo meilę, o ne apie ieškomą nusikaltėlį. Ji taip pat paminėjo, kad jis puikiai šnekėjo vokiškai ir, nors iš pradžių atrodė gana šaltas ir tolimas, pokalbio metu keletą kartų jai labai draugiškai nusišypsojo.
– Na, ir?
– Tsk tsk tsk. – Bertonas caktelėjo liežuviu. – Kerneri, jūs praleidžiate tiek daug detalių. Originaliai, Spenseris su Tennek visą šią košę užvirė Birmingheme – jie abu yra anglai, taigi, galėčiau daryti prielaidą, kad Spenseris yra daugiakalbis – galbūt net akcentų meistras, turint omeny vokietės neįtikėtiną susižavėjimą jo vietiniu įspūdžiu. Kita vertus, jis apdovanotas dėkinga išvaizda, kuri puikiai akomponuoja jo aktorinius gebėjimus ir natūralią plėšrūno manipuliaciją savo aukomis. Žvelgiant į patį nusikaltimą, užnuodijimą jis atliko be priekaištų – iki šiol mįslė, kaip jis sumautai sugebėjo užnuodyti visus tuos patiekalus, kas verčia manyti, jog jis yra žudymo, ehem – lik–vi–da–ci–jos, galbūt ir pačio nusikaltimo, kaip bendrosios sąvokos, meistras. Ir dar. Jis, tariamai, yra rašytojas.
Bertonas ištraukė lapelį ir pastūmė jį link Kernerio.
– „Das Reh in dem sinkendem Schiff. “ – Kerneris klausiamai pažvelgė į detektyvą. – Ką tai turėtų reikšti?
– „Stirna skęstančiame laive. “
– Kas per... Kažkokia mįslė? – Kerneris išplėtės akis spoksojo į lapelį.
– Panašu, kad jis nori, jos mes galvotumėme. – Bertonas įsistebeilijo į stalą. – Kas yra stirna? Kas tas skęstantis laivas? Ką jis turi omeny, vartodamas šias sąvokas?
Kerneris nepatraukė akių nuo lapelio.
– Na, tai ar Gyvoji Biblioteka neturi jokių idėjų?
Bertonas pridėjo smilių prie savo smakro.
– Šimtus. Tūkstančius, galbūt.
– Tai ko laukiate? Klokite. Nuo to gali daug kas priklausyti.
– Ne. – Bertono liesa figūra priėjo prie lango. – Reikia palaukti.
– Ko? Ko palaukti? Mes negalime laukti...
– Kito raštelio.
– K–kito?
– Na, žinoma. – Detektyvas užsimerkė ir nusišypsojo. – Nejaugi nesuprantate? Jis smaginasi. Policininkų džiaugsmas, kad rado jo pėdsaką, yra idiotiškas. Jis paliko savo pėdsaką, nes nori, kad jį sugautų.
Kerneris panardino veidą į savo delnus.
– Tuomet... Paaiškinkite man štai ką, detektyve Bertonai: kodėl jis bėga?
Bertonas pažvelgė į danguje skraidančius paukščius.
– O, jis nebėga. Jis pakeliui.
Kailo veide spinduliavo draugiška šypsena.
– Na, Mizerijau? Ar jums patinka?
Neįtikėtinai aukšto daugiaaukščio stogas.
– Dar niekada čia nebuvau... Nuostabu.
Alisa apniukusi sėdėjo prie bokštelio, esančio ant to paties stogo.
– Alisa, kodėl tokia niauri? – Kailas kilstelėjo galvą. – Eikš, palenktyniaukime.
– Palenktyniaukime? – Jos veidas atspindėjo sutrikimą.
– Na, žinoma. – Jis prajuko. – Kaip kadaise vaikystėje. Nejaugi neprisimeni?
Ji neatsakiusi pažvelgė į suskilinėjusį cementą.
– Ką gi... Aš lenktyniausiu vienas. Kai manai, kad neturi konkurentų, iš tikrųjų jau pralaimi, nes pats didžiausias konkurentas esi tu pats.
Jis šoktelėjo ant daugiaaukščio krašto ir vos pakėles rankas ėmė žingsniuoti aplinkui.
– Bet ką jūs darote, Kailai! – Mizerijus atrodė sielvartingai, kaip visad. – Juk jūs mirsite! Tai siaubingas aukštis.
– Man tai – visai neaukštai. Hm... Jūs nepasitikite manimi? – Kailas žaismingai nusijuokė ir užsimerkė. – Kad įtvirtinčiau pasitikėjimą tarp mūsų, aš vaikščiosiu šiuo stogu užsimerkęs.
Mizerijus atsistojo ir pabandė sugriebti Kailą.
– Ak, Mizerijau, vienintelis būdas mane sučiupti, tai sekti manimi.
Jis nukreipė savo skausmo iškreiptą žvilgsnį žemyn. Tai buvo beprotiškas aukštis; nukritus neabejotinai mirtum ir tai tikrai nebūtų estetiška mirtis. Kelias sekundes dvejojęs, jis atsargiai pastatė savo juodu batu apmautą pėdą.
– Žinai, Mizerijau... Nors Alisa ir neprisimena, tačiau mes su ja anksčiau lenktyniaudavom kaip Olimpo dievai. – Jis tęsė, eidamas užsimerkęs ir kiek šypsodamas. – Mes taškydavomės purvo purslais lenktynių trasose. Skęsdavome, tačiau ne kaip du skęstantieji, o kaip du superherojai, bet labai nevykę, išmetę savo apsiaustus su gobtuvais labai tolimame krante...
– Gana.
– Ir ji visuomet laimėdavo, toji Alisa. Palaukite... – Jis spragtelėjo pirštais. – Kaip ją vadindavau? Ah, taip. Vėju. Tiesą sakant, vieną kartą turėjau sapną – dar tada, kai miegodavau, turiu omeny. Apie ne ką kitą, bet vėją. Alisa, ar žinai, koks sapnas tai buvo?
Ji kietai sučiaupė lūpas.
– Tai buvo sapnas apie klouną, dar kitaip žinomą kaip puolusį poetą. Jis taip norėjo įteikti puokštę gėlių savo Vėjui, bet pardavėjas neturėjo orchidėjų. Tad laiba, violetinė figūra leidosi į gėlių paieškas. Ji keturias dienas kopė į gerai žinomą gėlių kalną. Nepakartojamas augalų aromatas pradžiugino puolusį poetą, taip pradžiugino, kad jis net ėmė kurti skambiausias eiles savo galvoje apie įvairiausių rūšių gėles, o jo vaizduotė buvo užimta vaizdiniais, kaip jis įteikia savo laukinei mylimajai puikiausią puokštę. Pagaliau, atsitokėjęs iš savo prigimtinės okupacijos, jis priskynė dailiausių orchidėjų ir nusileido žemyn, ranką iškėlęs virš savo švytinčio veido, kuris ieškojo tos skenduolės, tos nelaimėlės, tos vaikštančios pražūties deklaracijos. Štai ji – ji ateina jo pasitikti! Skuodžia savo nekantriais žingsniais! – Kailas įkvėpė garsiai oro ir demonstratyviai išpūtė. – Ir siaubingas vėjo gūsis išplėšia iš puolusio poeto violetiniu kašmyro paltu visas orchidėjas, negailestingai plėšydamas jų žiedus.
Staiga, Kailas pajuto, kad kažkas sugriebė jį iš nugaros. Jis, vis dar užsimerkęs, nusišypsojo.
– Mizerijau, tu greitas mokinys.
– Ah, dėkui, Kailai! Tai nėra taip jau... Aaaah!
Kailas pasviro sulig Mizerijaus nuslydimu.
– Dėkui, kad neleidai nugarmėti, Mizerijau. – Jis iš aukšto žvelgė į Mizerijų, užsikabinusį už daugiaaukščio krašto ir tabaluojantį kojomis ore.
– Ah... – Mizerijus nuleido žvilgsnį. – Aš taip arti. Taip arti mirties. – Jis akimirkai nutilo. – Tačiau dabar nesu tikras, ar aš noriu mirti.
Mizerijaus tabaluojančios kojos įvirto ant stogo.
– Bet kodėl? Kodėl jūs mane ištraukėte?
Kailas nusibraukė savo rudą, vėjo pešiojamą sruogą ir užsimerkė.
– Na, ir kokia prasmė mirti, jei mirus niekada negalėsite jausti liūdesio?
Mizerijaus skruostais riedėjo ašaros. Jo pilkos akys spinduliavo supratingumą ir padėką.
Dvi figūros, einančios link dykynėje stovinčio Kotori.
– Tu pasikeitei. – Alisos šaltas balsas.
– Aš? – Kailas atsisuko į ją. – Ne, Alisa. Aš nepasikeičiau. Aš, kaip ir visa likusi žmonija, ėmiau prisiminti. Visą tą laiką, aš gyvenau savo invalido vėžimėlyje, savo šiukšlyne, vengdamas žmonių ir kovodamas su amnezija. Buvau paprastas Atskalūnas, nesuvokiantis savo prasmės šioje mėlynoje planetoje. – Jo žalios akys įdėmiai žvelgė į ją. – Visą tą laiką aš nuodugniai tyrinėjau retas keistenybes, tačiau dabar... Dabar aš imu prisiminti, kas esu aš.
– Aš tokio tavęs neprisimenu. – Alisos plaukus taršė vėjas.
– Tačiau, Alisa... – Jis nusišypsojo, prisimerkdamas. – Bet juk tu nieko neprisimeni.
Jis priėjo šalia jos.
– Taigi, jei pasižiūrėtume atidžiau... Šiuo atveju, ne aš keistas, o tu keista. Juk visi turi prisiminimus, argi ne?
Jos akys išsiplėtė.
– Tai verčia mane giliai susimąstyti. Kodėl taip yra? Gal tu – netikra? Nors ir apčiuopiama, kaip visos būtybės.
Kailas iškėlė ranką link Alisos.
– Nesiartink.
– Alisa. – Jis nusijuokė.
Ji apatiškai žvelgdama po kojomis žengė link Kotori.
– Ne aš vienas bijau netikrumo, Alisa Tennek.
Staiga ji sustojo.
– Ne. – Alisa atsisuko į jį ir plačiai nusišypsojo. – Žinai ką, Kailai? Tu sukompromitavai mane. Tu pamynei mano reputaciją. Tu nori, kad aš būčiau užmiršta. Tam, kad tapčiau netikra.
Kailas pakreipė galvą.
– Juk tu nusprendei mane apginti. – Jis rūpestingai pasižiūrėjo į ją. – Aš negalėčiau tau linkėti nieko blogo. Mes tarsi brolis ir sesuo, Alisa. Tu esi aš. Aš esu tu. Tai neišvengiama.
Ji nusišypsojusi priėjo prie jo. Dvi figūros meiliai žvelgė į vieną kitą šalia skraidančio laivo.
– Atleisk, Spenseri. Aš tiesiog apie kai ką pagalvojau.
Kailas klausiamai pažvelgė į ją.
– Pagalvojau, kad kai ką palikau Anglijoje.
– Na? – Jis ranka mostelėjo į Kotori pusę. – Tai ko lauki?
– Svarsčiau dėl šios kelionės.
– Kelionės? – Jis nusišypsojo. – Kur tu keliauji, ten keliauju aš. Kur aš keliauju, ten keliauji tu. Mums nebūtina žengti žingsnis į žingsnį kartu. Tai, ko tu ieškai... Mes mylime vienas kitą. Mylime, kaip tik viena asmenybės dalis gali mylėti kitą asmenybės dalį. – Kailas uždėjo rankas ant Alisos pečių. – Kaip viena baisybė myli kitą.
– O vėliau?
– Pasaulis nėra toks jau didelis, Alisa. Aš pasuksiu į kairę, o tu pasuksi į dešinę. Galiausiai, mes susitiksime. Ir mes vėl tapsime vienas. Tik... – Jis pažvelgė į dangų. – ... Koks?
Kailo marškiniai plaikstėsi sulig Kotori sukeltu vėju. Jis mojavo.
– Ak, tos baisybės, tempiančios į bedugnę, bet tuo pačiu palaikančios mus paviršiuje – jos yra pasaulis. Jos yra tu. Geriausia, ką galima padaryti, tai mylėti jas taip, kaip mylėtum save. Tuomet jos atlyžta, tampa meilios, dažniau šypsosi ir pakviečia tave išskleisti rankas ir gaudyti krentantį dangų drauge. Tai, žinoma, nėra išsigelbėjimas. – Jis nusišypsojo. – Bet kas sakė, kad mes norime išsigelbėti?
Daugybė policijos mašinų. Iš tamsių debesų pliaupė lietus.
– Tikiuosi, kad šis iškvietimas to vertas. – Vienas iš pareigūnų uždarė mašinos dureles. – Mano pati ką tik paruošė man vakarienę.
– Na, tuome galiu jus nudžiuginti. – Prie jo priėjo kitas pareigūnas. – Šis iškvietimas tikrai to vertas.
– Ar ir vėl kažkas nužudytas?
– Ne.
– Hm... – Pareigūnas atsainiai pažvelgė į savo kolegą. – Tuomet abejoju, ar tai jau taip ir svarbu.
Jo kolega piktai prunkštelėjo.
– Pats pasižiūrėkite, jei jau taip. – Jis mostelėjo ranka į viršų.
Pačioje daugiaaukščio viršūnėje ant stogo kraštų vaikščiojo ratais liesa vyro figūra.
– Dar vienas savižudis?! – Pareigūno akys iššoko.
– Ir mes taip galvojome. Prieš penkioliką valandų.
– Jis vaikščiojo... Penkioliką valandų?!
Abu pareigūnai įsmeigė savo akis į viršų. Lietus talžė švytinčias policijos automobilių lemputes. Kapt, kapt, kapt.
IX.

Debesys romiai plaukė akomponuodami šviesos nešykštėjusiai saulei.
– Bzzzzzzz!
Vaikiškas klegesys ir juokas.
– Bzzzzzzzzzzzzzzzzzzzz!
Penkios vaikiškos figūros, iškėlusios rankas, bėgo smėlėtu keliu.
– Aš laimėjau! – Vienas iš vaikų pergalingai iškėlė rankas į viršų ir šnopuodamas šaukė. – Aš laimėjau!
– Taip nesąžininga! Tu net neapibėgai viso rato!
– Aš pats greičiausias lėktuvas! – Berniukas nekreipė dėmėsio į jam prieštaraujančius vaikus.
– Ai, užsičiaupk, Vini. Mes visi buvome lėktuvai. Tai kieta!
– Mhm! – Pritarė aukščiausias jam. – Įdomu, koks jausmas skristi?
– Mano tėtis sakė, kad tai visiškai tas pats, kas būti metaliniame paukštyje.
– Tavo tėtis? – Prunkštelėjimas. – Abejoju, ar jis net kadanors skrido lėktuvu...
– Ką?
– Nesvarbu...
– Ei, Tovi!
Jauniausias berniukas grįžtelėjo per petį į vaikų būrį.
– Kur eini?
– Pažadėjau tėčiui parnešti vandens iš upelio.
– Iš upelio? Kada jūs pradėsite gyventi moderniai?
Tovis gūžtelėjo pečiais.
– Jis sako, kad tai ypatingas upelis. Tik tiek.
Berniukas besimėgaudamasis šiluma lėtai ėjo takeliu, apaugusiu žole. Kažkada šį taką jo tėvas skrupulingai šienaudavo, tačiau dabar, kai nebegali vaikščioti, jis tik lindi namie ir karts nuo karto pasiunčia Tovį parnešti vandens. Dėl šios priežasties, vietomis žolė siekė Tovio pažastis. Tačiau berniukui tai nebuvo problema: jis mylėjo savo tėvą ir vaikiškai kankinosi stebėdamas jį, apatiškai sėdintį tame pačiame kampe. Kažkada jo tėvas buvo aistringas smuikininkas. Tiesa, mėgėjas. Tovis dar iki šiol prisimena, kaip tėvas grodavo, kai jis būdavo visai mažas. Jiedu su motina atsisėsdavo svetainėje – ji ant gėlėto fotelio, o Tovis įsitaisydavo jai ant kelių – ir laukdavo, kol tėvas paims smuiką ir pradės brūžinti. Smuikas buvo jų šeimos narys. Užtekdavo vien pamatyti, kokiu žvilgsniu tėvas žiūrėdavo į jį. Jo virtuoziškumas versdavo iš koto – įprastai, šis vyras būdavo kuklus ir geraširdis, tačiau griežiant jis parodydavo visą savyje susikaupusią charizmą. Visa tai buvo taip seniai... Prieš įvykstant avarijai.
Tovis pažvelgė į upelį. Šalia jo sėdėjo vyras.
– Ei! – Tovis nerūpestingai išvirto iš aukšto krūmo. – Sveiki!
Ilgaplaukis jaunikaitis nė nepažvelgė į jį. Jo rankos saujoje gulėjo keli maži akmenėliai.
– Kaip keista. Čia niekas anksčiau neateidavo, išskyrus mane. – Tovis priėjo arčiau vyro. – Aš – Tovis.
Akmenėlis pliumptelėjo į upę.
– Mano tėtis sako, kad šis upelis kažkuo ypatingas. Ar jūs čia atėjote todėl, kad irgi manote, jog jis ypatingas?
– Na, Tovi. – Vyras atsisuko į berniuką. – Tavo tėvas teisus.
Tovis nustebusiai pažvelgė į nepažįstamojo veidą. Tai buvo nepaprastai dailus jaunas vyras: rudais plaukais iki pečių, tamsiomis žaliomis akimis. Keista, tačiau jis dar niekada nematė jo šiose apylinkėse.
– Šis upelis nepaprastai skaidrus. – Vyras prisislinko arčiau upelio ir pažvelgė į jį. – Toks skaidrus, kad galiu nepriekaištingai matyti savo atvaizdą.
Tovis nustebęs priėjo prie upelio ir taip pat pažvelgė į jį.
– Jūs teisus.
– Sakyk, Tovi...
– Hm?
Vyras vos pastebimai šyptelėjo.
– Ką matai?
– Save, žinoma. – Tovis nustebusiai pakreipė galvą.
– Be abejonės. Tačiau kokį?
Tovis prisislinko arčiau upelio.
– Aš matau save... Rudais plaukais, mėlynomis akimis. Dėviu dryžuotus marškinėlius. Turiu siaubingai daug strazdanų. – Berniukas susiraukė. – Nekenčiu savo strazdanų.
Vyras sugniaužė kumštį su akmenėliais.
– Suprantu.
– Argi tai nėra akivaizdus atsakymas? – Tovis grįžtelėjo į jaunuolį. – Turiu omeny... Juk mes visi matome savo atspindžius tokius, kokie esame, ar ne?
Vyras užsimerkė ir atsitraukė nuo upelio. Tovis, kiek palukūriavęs, ėmė semti vandenį.
– Jūs atrodote labai vienišas. Ar jūs esate vienišas?
Staiga vyras nusijuokė. Berniukas krūptelėjo nuo tokio netikėtumo.
– Tu labai įžvalgus, Tovi. – Jis pakėlė savo žalias akis į jį. – Iš tiesų, aš esu labai vienišas. Tačiau, spėju, kad tu turi daug draugų, argi ne taip?
Tovis linksmai linktelėjo.
– Mes žaidžiam lėktuvus kiekvieną dieną. Tiesa, Vinis visuomet laimi...
– Lėktuvus, eh? Ar norėtum ir tu laimėti?
– Mhm! Norėčiau nurungti Vinį, nes jis pasidarė nepakenčiamai pasipūtęs dėl savo pergalių. – Tovis nustojo sėmęs vandenį. – Beje, pamiršau paklausti... Ar jūs gyvenate kažkur netoliese?
– Ne. – Vyro žvilgsnis buvo įsmeigtas į dangų. – Tiesą sakant, aš klaidžioju.
– Klaidžiojate? – Berniukas klausiamai žvelgė į jį. – Jūs... Neturite kur apsistoti?
– Aš praleidau dvi dienas žiūrint į šį upelį.
Tovis papurtė galvą iš netikėtumo.
– Betgi jūs turėtume būti siaubingai alkanas!
Nepažįstamasis vis dar nebyliai žvelgė į viršų. Prieš pat jį sumosavo vaikiška ranka.
– Prašau, būkite mano svečiu! – Tovis nusišypsojo. – Bent jau pavakarieniautumėte su manimi ir tėčiu.
Suaugusiojo ranka įsikibo vaikiškosios.
– Beje... Jūs nepasakėte, kuo jūs vardu. Juk turėčiau žinoti, kuo kreiptis į svečią!
– Matyt, tu teisus, Tovi. – Vyras nusišypsojo. Saulė dailiai leidosi ant jo rudų sruogų. – Mano vardas Kailas.
Dvi figūros vaikiškai braidžiojo palei aukštą žolę.
– Koks jausmas?
Kailas pažvelgė į smalsią vaiko fizionomiją.
– Koks jausmas būti vienišu?
Vidutinio amžiaus vyras sėdėjo prie lango. Kambaryje buvo tamsu, tik menkas saulės šviesos lopinėlis švytėjo šalia vėžimėlio ratų. Jo plaukai buvo juodi; vos kelios žilos sruogelės mėtėsi kur ne kur. Išgirdęs varstomas duris, jis uždarė žaliuzes ir šūktelėjo:
– Tovi, čia tu?
– Taip, tėti. Aš atvedžiau svečią!
Vyras rankomis apglėbė vėžimėlio ratus, tačiau greitai sustojo vietoje. Į kambarį įžengė jo sūnus, paskui jį – aukšta, liekna vyro figūra.
– Sutikau jį prie upelio. Jis praleido prie jo dvi dienas nė nepajudėdamas! – Tovis nusišypsojo. – Pakviečiau jį vakarienės.
Svečias nusišypsojo ir linktelėjo.
– Gerą vakarą, pone Kitleri. Tikiuosi, kad labai netrugdau. Jūsų sūnus buvo pakankamai malonus, kad pasiūlytų užsukti. Žinoma, aš suprasiu, jei trugdau, visgi, Tovis nepaklausė jūsų leidimo.
Tovio tėvas rankos mostu susiglostė plaukus. Prieš jį stovėjęs jaunuolis, kuris tariamai stoiškai praleido dvi dienas prie upelio, atrodė tiesiog nepriekaištingai. Jo viduje augo susierzinimas ir pasišlykštėjimas savo apsileidimu.
– Atleiskite, kad aptikote mane tokioje betvarkėje. Tovis neperspėjo, kad turėsime svečių. Įprastai, mes jų ir neturime. – Vyras kostelėjo. – Vadinkite mane tiesiog Deividu. O jūs būsite...?
– Ak, atleiskite už mano nemandagumą! – Jo žalios akys tvykstelėjo tamsoje. – Aš Kailas Spenseris.
Kailas, vis dar šypsodamas, apžvelgė kambarį. Sienos buvo nukabintos keleta paveikslų, netoliese židinio stovėjo nedidelė knygų lentyna. Nesimatė jokių visuomenės garbinamų naujųjų technologijų.
– Tėti, čia taip tamsu... – Tovis papriekaištavęs ėmė atidarinėti žaliuzes.
– Sūnau, tu žinai, kad aš nepratęs prie šviesos. – Deividas privažiavo prie stalo. – Atnešk dar vieną kėdę mūsų svečiui.
Kailas, pasirėmės galvą ranka, žvelgė į baltą staltiesę.
– Kas jus atvedė į tokį kaimą, kaip šis?
– Aš visada žavėjausi kraštovaizdžiais.
– Hm... – Deividas akimirkai nutilo. – Tikriausiai aplink mus tikrai pilna gražių vaizdų.
– Iš tiesų. – Kailas pakėlė galvą ir nusišypsojęs pažvelgė į savo pašnekovą. – Pavyzdžiui, tas upelis.
Vyras sugniaužė rankas.
– Tai ypatingas upelis. Seniai nemačiau tokio tyro, skaidraus ir švaraus vandens. Tovis minėjo, kad jis turi ypatingą reikšmę ir jums. Ar tai tiesa?
Deividas atsiduso.
– Taip. – Jis pažvelgė į savo kojas. – Kažkada mudu su Tovio mama susipažinome prie jo. Tai buvo labai, labai seniai. Nuo to laiko, aš pamilau tą upelį. Ėmiausi prižiūrėti jį. Tačiau po avarijos... – Jis pažvelgė į Kailą. – Mudu su žmona patekome į avariją. Ji mirė, o aš niekada negalėsiu vaikščioti. Likau tik neįgalus aš ir Tovis.
– Gili užuojauta.
– Ah, viskas nėra taip jau blogai. – Deividas ranka perbraukė veidą. – Aš toks kietakaktis, tačiau mano sūnus – visas į motiną. Nė nežinau, ką be jo daryčiau. Jis taip myli mane, kad imasi visų įmanomų darbų. – Jo akys sužibo. – Jis visuomet man ruošia maistą, tas berniukas. Ir atsisako bet kokios pagalbos.
– Tovis – ypatingas vaikas, Deividai. Turėtumėte didžiuotis juo.
Vyras linktelėjo, valydamasis akis staltiesės kraštu.
– Prašau atleisti, jei pasirodysiu netaktiškas... – Kailas pažvelgė liūdna išraiška. – Tačiau... Aš svarsčiau... Kokio tipo avarija tai buvo?
– Viskas gerai. Juk kvaila laikytis skausmingų prisiminimų visą gyvenimą. – Jis mąsliai pažvelgė kažkur už Kailo. – Tai buvo lėktuvo avarija.
– Vakarienė paruošta!
Ant stalo garavo bulvės ir kepsniai. Tovis pergalinga išraiška prisėdo prie stalo.
– Nagi, nagi, Tovi. – Kailas nusišypsojo. – Ar tik ne kulinaru ketini tapti?
– Nežinau. Noriu tapti tuo, kas džiugintų tėtį!
Deividas nusišypsojo ir įsmeigė šakutę į bulvę.
– Sakykite, Kailai, kur jūs ketinate keliauti toliau?
– Na... – Kailas paėmė į ranką spindintį metalinį peilį. – Ketinu po keletos dienų palikti šalį.
– O! Tai jūs dažnai keliaujate, ar ne?
– Darbas verčia. – Peilis įsmigo į kepsnį. – Renku medžiagą naujam kultūrų projektui. Ketinu praskaidrinti šį Naujosios Pažangos vėžio apkrėstą pasaulį.
– Nuostabu! – Deividas susiraukė. – Nekenčiu Naujosios Pažangos. Man nusispjaut, kad visi kiti ją aukština. Visas beprotiškas technologijų garbinimas... Tai sužlugdė mano gyvenimą.
– Tėti. – Tovis liūdnai stebėjo tėvo besimainančias išraiškas.
– Viskas gerai. – Kailas nusišypsojo. – Tikrai.
– Sakyk, tėti, ar negalėtų Kailas pasilikti pas mus, kol jis dar neišvyko?
Peilis nusileido ant lėkštutės.
– Puiki idėja, Tovi. Mes turime svečių kambarį, kurio jau amžius niekas nenaudojo. – Vyras nusišypsojo. – Kailai, jūs tikrai įnešėtė kažką įdomaus šiandieną. Visas tas dienas aš sėdėdavau vienas tamsiame kambaryje, kol Tovis manimi rūpindavosi. Nežinau – galbūt tai faktas, kad be manęs ir Tovio yra dar kažkas – trečias asmuo. Tačiau jis džiugina mane. Tovį, taip pat. Maloniai prašom pasilikti čia iki kelionės.
– O, jūs labai malonūs. Tiesiog privalau atsilyginti už tokį geraširdiškumą.
– Nesąmonės! – Deividas mostelėjo ranka. – Mums nieko nereikia.
– Tovi, ką tu manai?
Tovis išraudęs sėdėjo prie stalo
– Tovi, nė nedrįsk mūsų svečio kažko prašyti. – Vyras trumpam nutilo. – Tačiau, kai paminėjote... Per visą tą rūpestį, kurį mano sūnus man teikia, jis šiek tiek atsilieka nuo savo bendramokslių. Galbūt jūs galėtumete jam padėti?
Žalios akys maloniai prisimerkė; šypsena nuvilnijo jaunuolio veidu.
– Su didžiausiu malonumu.
Paukščiai čiurleno šalia upelio.
– Norėčiau išgirsti, kaip tvarkaisi su raiškiu skaitymu, Tovi.
Berniukas pažvelgė į knygą.
– „Graikų mitologija. “
– Aš pažymėjau tau puslapį.
Tovis įkvėpė ir pradėjo skaityti.
– Kartą gyveno nepaprastai gražus jaunuolis vardu Narcizas. Jis buvo mylimas daugelio, tačiau Narcizas nemylėjo nieko. Jis mėgavosi dėmėsiu, liaupsėmis ir pavydu. Narcizo akyse niekas neprilygo jam ir todėl jis nelaikė nė vieno sau lygiu.
Viena iš miško nimfų, Echo, pamilo Narcizą. Jos aistra buvo kalbėjimas – ji visuomet norėjo tarti paskutinį žodį. Tačiau kartą ji užkalbino Herą, norėdama apsaugoti kitas nimfas nuo jos neapykantos dėl Dzeuso neištikimybės. Hera suprato tikrąjį Echo tikslą ir nubaudė ją. Nuo to laiko, Echo galėjo tik pakartoti kieno nors ištartų sakinių paskutinius žodžius.
Echo dažnai laukdavo miške, kad pamatytų Narcizą. Ji vylėsi, jog jis ją pastebės. Vieną dieną, kuomet ji lūkuriavo krūmuose, jis išgirdo jos žingsnius ir paklausė: „Kas čia? “ Echo atsakė: „Čia! “ Narcizas vėl šūktelėjo: „Ateik“, o Echo atsakė: „Ateik! “. Narcizas dar kartelį prabilo: „Kodėl tu manęs vengi? Susitikime. “ Echo nepaprastai apsidžiaugė, kad Narcizas pakvietė ją prisijungti prie jo. Ji jau seniai norėjo jam pasakyti apie save ir meilę, kurią ji jam jautė, tačiau ji negalėjo kalbėti. Echo pakilo bėgti ir metėsi ant jo.
Narcizas įtūžo: „Rankas šalin! Verčiau jau mirsiu, nei būsiu tavo! “ ir numetė Echo ant žemės. Ji paliko miškus sudaužyta širdimi. Gėdos apimta, Echo pabėgo į kalnus, jausdama ilgesį meilei kuri niekada nesugrįš. Sielvartas ją nužudė. Jos kūnas tapo vienas su kalnais. Viskas, kas liko, tai jos balsas, kuris atsakydavo kitiems kalbant.
Narcizas ir toliau traukė daugybę nimfų: jas jis kuriam laikui linksmindavo prieš paniekinant ir atstumiant. Dievams pabodo toks elgesys ir jie prakeikė Narcizą. Jie norėjo, kad jis pajaustų, ką reiškia mylėti ir niekada nebūti mylimam. Jie prakeikė jį taip, kad būtų tik vienas, kurį jis galėtų mylėti. Vienas, kuris yra netikras ir niekada negalės pamilti jo atgal.
Vieną dieną Narcizas vaikštinėjo mėgaudamasis saule ir priėjo vandens tvenkinį. Kuomet jis pažvelgė į jį, jis pamanė, jog mato gražią vandens dvasią. Jis neatpažino savo paties atspindžio ir tuojau pat susižavėjo. Narcizas pasilenkė, kad galėtų pabučiuoti šį reginį. Atspindys pamėgdžiojo jo veiksmus. Narcizas, priėmęs tai kaip sutikimo ženklą, ištiesė ranką į vandens tvenkinį, kad galėtų ištraukti dvasią. Vanduo pajudėjo ir atspindys dingo. Narcizas supanikavo: kurgi jo meilė dingo? Kai vanduo tapo ramus, vandens dvasia sugrįžo. „Kodėl, o gražusis sutvėrime, tu vengi manęs? Juk tikrai ne mano veidas atstūmė tave. Nimfos mane myli, o tu pats nežvelgi į mane abejingai. Kuomet aš ištiesiu rankas, tu darai tą patį; tu šypsaisi priešais mane ir atsakai man tuo pačiu. “ Jis vėl ištiesė ranką, ir jo meilė vėl dingo. Bijodamas liesti vandenį, Narcizas gulėjo nejudėdamas priešais tvenkinį, žvelgdamas į savo reginio akis.
Jis verkė iš nusivylimo taip, kaip Echo verkė. Jis nejudėjo, nevalgė ir negėrė, tik kentėjo. Jo sulysęs kūnas ėmė prarasti savo grožį. Nimfos, kurios jį mylėjo, maldavo, kad jis atsitrauktų nuo tvenkinio. Joms tai darant, Echo kartojo jų maldavimus. Tačiau jo žvilgsnis buvo įsmeigtas tik į atspindį; jis norėjo likti čia amžinai. Narcizas, kaip ir Echo, mirė su sielvartu. Jo kūnas dingo ir ten, kur kadaise jis gulėjo, užaugo gėlė. Nimfos apraudojo jo mirtį; joms raudant, Echo taip pat raudojo.
Berniukas pakėlė akis nuo knygos.
– Kokia liūdna istorija...
Jis pažvelgė į Kailą, kuris sėdėjo šonu į jį. Jo dailūs veido bruožai buvo nukreipti kažkur toli, o plaukus siūbavo vėjas.
– Tiesa, yra alternatyvių versijų. Pavyzdžiui, kad Narcizas pametė savo seserį dvynę ir atspindyje regėjo būtent ją. – Jis akimirkai nutilo ir pažvelgė į berniuką. – Šiandieną pakaks.
Medžių šešėliai krito ant smėlėto tako.
– Bzzzzzzz!
Ponas Ketleris privažiavo prie vieno iš užvertų langų ir atidarė žaliuzes.
– Kailas pats didžiausias lėktuvas!
– Ne–a! Kailas – Dievas, o mes jo lėktuvai!
– Jis niekada neleis mums nukristi!
Vyras nustebusiai pažvelgė į rankas iškėlusius vaikus, apsupusius aukštą svečio figūrą. Kailas šypsojosi lėktuvo garsus imituojantiems vaikams, iš paskutiniųjų bandantiems vienas kitą pralenkti. Štai ir Tovis: panašu, kad jis vėl laimėjo lenktynes, nes vaikai, pribėgę prie jo, ėmė šaukti. Deividui tai buvo vienas keisčiausių reginių. Praėjo tiek daug laiko nuo jo žmonos mirties, tačiau jis visą tą laiką ignoravo pasaulį, net savo sūnų. Ir štai, ateina šis keistas nepažįstamas jaunuolis, turintis magnetišką trauką aplink save. Gražus, charizmatiškas ir neįtikėtinai protingas, jis pralinksmina neįgalų vyrą ir jo sūnų tarsi būtų šeimos narys, vyresnysis sūnus ir brolis. Pirmą kartą po kraupios avarijos Deividas pradėjo jaustis gyvas.
– Taip nesąžininga! Tovis ir vėl laimėjo!
– Bet aš laimėjau sąžiningai!
– Na, taip, bet tu laimi beveik visada...
Kailas iškėlė rankas tarp vaikų.
– Nėra prasmės pulti nugalėtojo. Nugalėjęs visus, dabar jis turi nugalėti save.
Vakaro vėjas piktai šiugždeno apaugusias žoles. Tovis vienas sėdėjo prie upelio. Jo ašaros sulig pupų dydžiu ritosi strazdanotais skruostais.
– Kodėl toks liūdnas, Tovi? – Kailas susikišo rankas į kišenes ir pažvelgė į tupintį ant žolės berniuką.
– Jie nenori žaisti su manimi. – Jis sušnirpštė. – Nes aš visuomet laimiu.
– Tačiau argi tu ne to norėjai? Laimėti.
– Taip... – Jis pakėlė akis. – Bet dabar aš neturiu prieš ką laimėti...
Jaunuolis nusišypsojo.
– Štai, kaip aš jaučiuosi, Tovi.
Tovis sutrikęs pasižiūrėjo į jį.
– Štai, koks jausmas yra būti vienišu.

X.

– Prašau atleisti, detektyve Bertonai, kad abejoju jūsų veiksmų priežastimis, bet dar kartelį klausiu: kodėl mes susiruošėm į šitą Dievybės pamirštą kaimą?
Automobilis, važiuodamas smėlėtu taku, paliko dulkių kamuolius už savęs.
– Kvaili klausimai. – Bertono siauros akys buvo įsmeigtos į vaizdus pro langą. – Akivaizdu, kad vykstame su priežastimi.
– Ir ta priežastis? – Kerneris atsiduso. – Suprantu, kad jūs detektyvas, o aš tik pradedantysis, tačiau...
– Gavome iškvietimą. Jie pastebėjo jį.
– Spenserį?!
– Taip. – Bertonas linktelėjo. – Šiose apylinkėse.
– Na, žinoma, jo jau čia nebebus. Tas bernas pasprunka nuo mūsų kaskart, kai sužinome ką nors apie jį, o sužinojome dar labai nedaug.
– Tai neturi reikšmės. Jis bus palikęs pėdsakų.
– Tikiuosi. – Kerneris perbraukė ranka plaukus. – Kitu atveju, tysėmės į kitą pasaulio kraštą visiškai be priežasties.
– Pėdsakų bus.
Kerneris klausiamai pažvelgė į detektyvą, tačiau jų abiejų dėmėsį atitraukė vaizdas priešais juos. Netoliese ant kelio lakstė iškėlę rankas vaikai.
– Bzzzzz!
– Aš lėktuvas!
– Ei... – Vienas iš vaikų atsisuko ir nustebusiai parodė į artėjantį automobilį.
– Sveiki. – Detektyvas Bertonas, išlipęs iš automobilio, pažvelgė į vaikus. – Ieškome pono Granto. Ar jūs žinote, kur jis gyvena?
– Ar jūs policija? – Vieno iš berniukų garbanas plaikstė vėjas.
– Taip, ar jūs policija? Ar jūs turite ginklų?
– Jūs skraidote lėktuvais?
– Berniukai, prašyčiau. – Moteris ant tako. – Atleiskite, jei jie jums sukėlė problemų, pone. Deja, Grantas yra šiuo metu išvykęs, tačiau jis patikėjo mane pasikalbėti su jumis. Aš Granto žmona.
– Ah, ponia Grant.
– Teisingai. – Moteris nusišypsojusi mostelėjo ranka į netoliese buvusį namą. – Prašome sekti paskui.
Kerneris nevykėliškai išsilaipino ir suskubo paskui detektyvą ir ponią Grant, prajuokindamas vaikus. Įėjus į svetainę, ponia Grant staiga atsisuko į detektyvus.
– Tiesa sakant, nemanau, kad užsibūsite čia ilgai.
– Kas jus verčia taip sakyti? – Bertonas analizavo kambarį.
– Mano vyras pastebėjo šį žmogų netoli vieno iš namų. Iš pradžių jis nieko keisto nepamatė, tačiau vėliau suvokė, jog tas veidas jam matytas. – Ji pliumptelėjo į sofą. – Mano vyras taip persigando. Tiesiog sunku patikėti, kokie pavojai kartais būna taip arti. Tuo metu aš buvau virtuvėje – gaminau savo firminį pudingą. Jis įlėkė į kambarį it kometa ir drebančiomis rankomis pagriebė telefoną. – Ji ranka užsidengė kaktą. – Tas pudingas išėjo toks subliūškęs.
– Ar šis namas, kurį minėjote – jūs žinote, kas jame gyvena?
– Žinoma. Tokiame mažame plotelyje visi žino vienas kitą. – Ponia Grant nusišypsojusi atsistojo ir pirštu parodė pro langą į vieną iš namų. – Tame name gyvena neįgalus Kerneris su savo sūnumi.
Bertonas, susikišęs rankas į kišenes, ėmė žingsniuoti link durų.
– Dėkui už jūsų kooperaciją. Naujoji Pažanga jums labai dėkinga. – Kerneris nusišypsojo ir nusisuko.
– Yra dar vienas dalykas.
Bertonas žvilgtelėjo į moterį per petį.
– Jis vaikščiojo su Ketlerio sūnumi.
Ding dong!
– Tovi, ar galėtum atidaryti? – Ponas Ketleris sėdėjo prie atviro lango; Tovis priešais jį buvo įsitaisęs krėsle su knyga.
Berniukas pakilo ir, padėjęs knygą ant stalo, nuėjo durų link.
– Sveiki. – Bertonas išsitraukė savo pažymėjimą. – Detektyvas Bertonas. – Jis mostelėjo į Kernerį. – Asistentas Kerneris. Norėtume užeiti ir paklausti jūsų keletos klausimų.
Tovis nedrąsiai pravėrė duris.
– Tovi, kas ten?
– Sveiki, pone Ketleri. – Į kambarį įžengė dvi aukštos figūros. – Mes norėtume užduoti keletą klausimų.
Arbatos puodeliai garavo ant stalo.
– Nesuprantu. – Deividas papurtė galvą; jo išraiška buvo sutrikusi. – Kaip toks nuostabus jaunuolis gali būti kaltinamas tokiais siaubingais dalykais? Čia įvyko kažkokia klaida.
– Klaida? – Kerneris sugniaužė kumštį po stalu. – Nėra jokios klaidos. Jei būtumėte turėjęs televizorių ar bent skaitęs laikraštį, būtumėte žinojęs, kad tas jaunuolis yra tikras pabaisa. Po velnių, jis sumautas Atskalūnas. Keistenybė. Visuomenės šiukšlė. Kelne jis užnuodijo maistą ir visi žmonės mirė. Prieš tai, jo bendrininkė, Alisa Tennek, lik–vi–da–vo, nagi, tfu – nužudė! vieną labai svarbų Naujosios Pažangos organizacijos asmenį. Ar su juo buvo mergina? Juodaplaukė, rudomis akimis, smulkaus sudėjimo.
– Ne. Nebuvo jokios merginos.
Kerneris sutrikęs pažvelgė į detektyvą.
– Nejaugi jie išsiskyrė?
– Tai galimas atvejis. – Bertonas įdėmiai stebėjo poną Ketlerį. – Prašau, papasakokite, kiek laiko Spenseris praleido pas jus ir koks jis buvo. Viską, ką pastebėjote, viską, ką jis jums sakė.
Vyras sriūbtelėjo arbatos.
– Jį rado mano sūnus prie upelio. Tariamai, prie jo praleido dvi dienas. Atėjęs, jis prisistatė ir buvo labai malonus. Sakėsi, kad dirba prie kultūrų projekto. – Jis pakėlė akis į detektyvą. – Žinote, per šias kelias dienas Kailas daug laiko praleido su vaikais, ypač su mano sūnumi Toviu. Ir nė vienam iš jų nieko neatsitiko. Jis paliko man nepriekaištingą įspūdį: buvo nepaprastai šviesaus proto ir visuomet elgėsi mandagiai.
– Ir nieko neatsitiko? Jis net nepaliko jokios žinutės? – Kerneris paklausė nustebusiu balsu.
– Ne. Tiesa, jis išvyko kiek anksčiau, neperspėjęs mūsų. Tikriausiai, tai buvo todėl, kad jis pastebėjo kažką jį sekant, jei tai jūsų tiesa.
Bertonas nusisuko į berniuką.
– Tovis, tiesa? – Berniukas linktelėjo. – Koks Kailas buvo tau?
Berniukas pažvelgė į grindis.
– Jis mane išmokė laimėti.
– Laimėti ką?
– Lėktuvų lenktynes.
Tėvas įdėmiai pažvelgė į savo sūnų.
– Laimėti kiekvienąkart. Jis man parodė, kas yra vienišumas. Kailas buvo vienišas. – Tovis pakėlė akis. – Tačiau jis tuo pačiu buvo ir linksmas. Jis man padėdavo mokytis.
– Ko jis mokydavo?
– Dažniausiai raiškaus skaitymo, nes tai man – kebliausias dalykas.
– Ar gali parodyti knygas, iš kurių jis tau liepdavo skaityti?
Tovis nusileido nuo kėdės ir po keletos minučių grįžo su knyga.
– „Graikų mitologija. “ – Ketleris prunkštelėjo. – Nieko sau skaitalas vaikams.
– Ar galite dabar išeiti? – Staiga piktu tonu paklausė ponas Ketleris. Jo rankos buvo įsikibęs sūnus. – Manau, kad atsakėme į visus jūsų klausimus.
Bertonas nebyliai atsistojo ir pamojavo ranką su knyga.
– Turėsiu ją pasiimti.
– Prieš jums išeinant... – Abu vyrai sustojo ties slenksčiu į koridorių. – Noriu, kad žinotumėte. Aš džiaugiuosi, jog neskaičiau visų tų paistalų apie jį. Tai tik įrodo, kad jūs neteisūs. Naujoji Pažanga yra viso labo fasadas melams. Jūsų neįtikėtinas bandymas apsaugoti visuomenę nuo bet kokių keistenybių, norint, kad viskas išliktų tyra ir pilka. Jūs jį medžiojate vien todėl, kad jis Atskalūnas. Tačiau, štai ką jums pasakysiu. Keistenybės egzistuoja ir jos yra gyvos, kaip ir mes. Taigi, jūsų medžiojimas... Tai graudu. Niekinga. – Labai lėtai. – Šlykštu.
Kerneris atsisuko į jį.
– Už tokį nepagarbumą Dievybei ir Naująjai Pažangai jums gali smarkiai atsirūgti.
Bertono ranka skaudžiai sugniaužė jo petį ir pastūmė durų link. Joms užsivėrus, ponas Ketleris grįžtelėjo į savo sūnų.
– Na, kur mes sustojome?
Tovis paėmė knygą ir vėl įsitaisė krėsle.
– Tęsti ar pradėti iš naujo?
Tėvas meiliai pažvelgė į savo sūnų.
– Man nesvarbu. Man patinka tavęs klausytis. – Jis nusišypsojo. – Tavo skaitymas. Jis kur kas geresnis.
Kruvini pirštai palietė jungtuką. Apartamente ėmė rusenti šviesa. Juodai apsirėdusi figūra sustojo vidury kambario ir apsižvalgė.
– Jie išprotėjo, jei manė, kad gali susekti mane. – Mergina įgriuvo į fotelį. – Aš tokia pavargusi. – Jos žvilgsnį atkreipė krauju išteptos rankos ir suplyšusios kelnės. – Ir purvina. Nekenčiu būti purvina.
Alisa prisivertė atsistoti ir nueiti į vonią. Nuo karšto vandens kilo garai. Ji nusivilko drabužius ir įkėlė koją į vandenį. Karštas vanduo privertė ją akimirka sušnypšti, tačiau po sekundės ji vėl įkišo koją, vaikiškai pratindama ją prie karščio ir lūkuriuodama, kol galės įkišti antrą, o po to įlįsti ir visu kūnu. Dušo gelio putos ėmė kurti mažyčius debesėlius, slenkančius palei vandens paviršių. Rudos akys ėmė stebėti juos; pamažu jie virto keistais deformuotais žemynais, paliekančiais šešėlius ant jos pilvo. „Koks keistas pasaulis“, pamanė ji. „Kol nepamatai jo iš aukštai, baiminiesi, kad jis didelis, tačiau iš tikrųjų, jis toks mažas ir trapus, ir paspiriamas, ir paslenkamas, ir pajudinamas, ir pakeičiamas. “ Staiga Alisos veidu nuvilnijo šypsena. Ji prisiminė Kailo dialogą su Odinu, kurį ji sutrugdė. Ir dabar, labiau nei bet kada, ji skęsta Valhaloje ir, nors tai turėtų būti dieviškai malonus dalykas, iš tikrųjų, skęsti niekada nėra malonu. Srovė tave murkdo – tarsi jau turėtum ir mirti, tačiau tuomet ji prapliumpa juokais ir iškelia tave į paviršių, kad pasižiūrėtum savo sūraus vandens išplautomis akimis į drebantį krantą. Kodėl? Vien todėl, kad ji gali. O, bet kaip juokinga – ji bent jau skęsta vonioje, o ne ant grindų su išsipylusiu vandeniu iš sudaužyto Hazelio sniego gaublio. Tai verčia manyti, kad Kailas yra viena didelė tragikomedija. Nulis emocijų ten, kur jos turėtų būti pagal moralės knygą, tačiau delikatus sentimentalumas ten, kur niekas nė nebūtų pamanęs pažvelgti. Ji atsiduso. „Tikriausiai visi turime siaubingą asmenybės dalį. “
– Aš skęstų... – Ji iškėlė ranką luboms. – Ir aš mojuoju.
Pavargęs žvilgsnis nukrypo į aprasojusį vandenį. Rudos akys išsiplėtė.
Nebuvo jokio atspindžio.
– Bet kodėl? – Sušnabždėjo tirtančiomis lūpomis.
Porcelianinė ranka palietė stiklą. Ji ėmė įnirtingai jį valyti delnais tol, kol veidrodis tapo skaidrus. Jis atspindėjo viską, esantį už jos, išskyrus ją pačią. Staiga Alisa ėmė daužyti delnais stiklą.
– Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kodėl? – Jos klausimas skambėjo apatiškai, tarsi ji nė nesuprastų, kad klausia, tarsi ji neturėtų nė menkiausios dingsties gauti atsakymą.
Stiklo šukės ėmė kristi ant grindų. Galiausiai, veidrodis liko visiškai deformuotas. Alisa nuleido akis į savo drebančius delnus; dar neseniai tapę švariais, jie vėl kruvini. Kurį laiką ji stovėjo įsikibusi kriauklės, gaudydama kvapą, tačiau po akimirkos jos išraiška tapo įprasta. Ji peržengė išsibarsčiusias šukes ir užrakino vonią iš išorės.
Girgžtelėjo lova. Alisa susisupo į antklodę. Kodėl ji grįžo į Angliją? Tai buvo impulsyvus, natūralus ir neabejotinas sprendimas. „Aš grįžau... Nukautuoti save. “ Visi tie prisiminimai, kuriuos kiti patiria – Kailas patiria – akivaizdu, jog ji kažko stokoja. Ji akimis vedžiojo tamsoje boluojančius taškelius. Gerai pagalvojus, ji nė neprisimena savo tėvų, ką jau kalbėti apie vaikystę. Atrodo, kad ji tiesiog įšoko į šį pasaulio traukinį jam jau įsibėgėjus. Ji automatiškai įlipo į vagoną, o Kailas pačiupo jos ranką ir nuo to laiko daugiau nieko pasaulyje nebuvo – tik jiedu, susikibę rankomis. Blogybės traukia vieną kitą, tačiau kai jos dviese, jos moka gyventi taip, lyg niekas kitas neegzistuotų; tuomet dingsta tokie epitetai kaip „gėris“ ar „blogis“ – viskas krenta savaime po kojomis tokiems gražiems, naivokiems pusdieviams. O juk gražios būtybės myli gražius dalykus. Ji ranka suėmė savo ilgą juodą sruogą. Kažkada seniai, kažkas jai yra sakęs, jog jos plaukai kvepia rožėmis. Ji niekuomet neatkreipė dėmėsio į tai, kaip ir į visus likusius komplimentus, kurie, nors ir buvo nuoširdūs, nieko jai nereiškė. Ir iš tiesų, tas kažkas buvo teisus.
Tai paskutinė jos rami naktis, praleista lovoje. Rytoj ryte jie pamatys jos sekėjų lavonus ir pirmas dalykas, kurį jie padarys jai grįžus, tai išieškos jos apartamentą. Net ir dabar, kas nors galėtų jį padegti. Tačiau ji nebijojo ugnies. Alisa Tennek, kaip ir Kailas Spenseris, žinojo vieną, didingą paslaptį.
– Esmė yra tokia, Hazeli, kad mes esame neįveikiami. Tikrai esame.
Tos nešvankios keistenybės, tiltų turėklų akrobatės, kulkų valgytojos, strėlių kolekcionierės. Neįveikiamos ir nemirštančios, kad ir kaip dažnai it murkiantys katinai trainiotųsi apie pavojus. Kaip ir Hazelis, paskandinęs pats save iš neviltingos meilės Usagei, taip amžiams įtvirtindamas savo menką kūnelį sniego gaublyje. Kaip ir Mizerijus, ligi šiol vaikštantis ratais beprotiškai aukšto daugiaaukščio viršuje.
No–kau–tuo–ti sa–ve.

XI.

Čekija, Praha.
Iš kadaise buvusio bažnyčių komplekso teliko vos kelios, kaip kultūros palikimai, kitos tapo dangų skrodžiančiais daugiaaukščiais, reprezentuojančiais Benslio Ofisą ar Naująją Pažangą. Baltumu spinduliuojančiais keliais greitai skrodė naujosios kartos automobiliai; kai kuriose parduotuvėse žmones aptarnaudavo rūpestingai sumontuoti androidai – žmonių imitacijos.
– Dievybės valanda išaušo. – Milžiniškas monitorius ant vieno iš daugiaaukščių. – Dievybė yra tikra, apčiuopiama ir kvėpuojanti – Dievybė, kaip būtybė, nėra paslaptis, tačiau ji paslaptinga. Pagerbkime ją, kad ji apdovanotų jus sėkme ieškant išminties ir siekiant savo akademinių tikslų. Pagerbkime Dievybę, pasmerkdami praėjusių kartų religingas pasakas ir maldas neegzistuojantiems pavidalams.
Skubiai žingsniuojantys žmonės sukluso ir pažvelgė į monitorių. Paskutiniams žodžiams nuskambėjus, tūkstančiai vienu metu atsiklaupė ant žemės ir sudėjo rankas, žvelgdami aukštai į dangų. Tai buvo žmonių armija, pasmerkianti visas buvusias religijas ir tikinti į visas ribas peržengusį sutvėrimą, privertusį Naująją Pažangą ir ateities visuomenę klestėti. Sutvėrimas, suteikęs ateičiai kraujagyslių ir laidų maišaties prasmę.
– Mama, aš šiandien eisiu į susitikimą dėl darbo.
Jaunas, giedro veido vyras pažvelgė į lovoje gulinčią senę, apvilktą pilkais skarmalais. Jos žvilgsnis buvo tuščias, o burna praverta.
– Mums daugiau nereikės kankintis gyvenant šioje lūšnoje. Aš galėsiu sumokėti už tavo gydymą.
Senė sugargaliavo ir užsikosėjo. Jos sūnus greitai pakėlė ją ir pasodino, švelniai trankydamas per nugarą. Jo rankos tvirtai laikė ją už pečių, nes kaskart jas paleidus ji nuvirsdavo atgal.
– Ak, mam. – Sūnus liūdnai pažvelgė į jos susiraukšlėjusį ir geltoną veidą. – Kaip norėčiau, kad tu suprastum, ką šneku. Tačiau aš pažadu... Pažadu padaryti viską, ką galiu, kad tau būtų geriau.
Staiga senė ėmė vapėti.
– Kas tau?
Ji pakėlė savo juodais taškeliais numargintą ranką prie ausies.
– Pyp. Pyp. Pyp. Pyp.
– Vėl kliedi, mam? – Jis susmuko ant krėslo, neatitraukdamas akių nuo telefono garsus imituojančios motinos.
– Pyp. Pyp. Pyp...
Telefonas ant netoliese stovėjusio stalo sučirškė. Vyras nustebęs žvilgčiojo tai į motiną, pridėjusią ranką prie ausies, tai į skambantį telefoną.
– K–klausau?
– Jiris? Čia Jiris. Gerai. Jiri. Klausykite. Ar jūs klausotės? Ateikite į „Terasa U Zlate Studne. “ Ten aptarsime jūsų potencialią darbo vietą. – Balsas kitoje ragelio pusėje prapliupo juokais. – Žinoma, aš esu tikras, kad šis pasirinkimas jus gali nustebinti: restoranas yra vienas iš turinčių seniausią kilmę, turint omeny, kad dauguma jų tyrumo labui buvo sunaikinti ir perkurti kaip modernūs, tačiau, turiu pripažinti, maistas ten tiesiog fantastiškas. Be to, vaizdas taip pat neblogas – matyti Vltavos upė ir keli išlikę senamiesčio bokšteliai, apgaubti piktų daugiaaukščių šešėlių... Ah, perėjau į smulkmenas – paskubėkite, punktualumą vertiname labiau, nei bet ką kitą. Juk tai tas laikas, kurio negali pavyti, ar ne? Gyventi reikia greitai arba išvis negyventi.
Ryšys nutrūko. Pyp, pyp, pyp, pyp.
– Pyp... Pyp...
Motina, praradusi pusiausvyrą ir nuvirtusi ant grindų, šypsojosi.
Saulė leidosi. Žmonių gatvėse vis mažėjo. Jiris, apsitaisęs savo vieninteliu ir geriausiu juodu kostiumu, įžengė į „Terasa U Zlate Studne. “ Jo širdis daužėsi kaip pasiutusi: po skambučio jis greitai persirengė ir bėgte bėgo. Apsidairęs pamatė vos porą senyvų žmonių, sėdinčių kartu ir lėtai valgančių pilkšvai atrodantį maistą. Gerai pagalvojus, ir patys senoliai atrodė pilkšvi.
– Atleiskite... – Jiris priėjo prie nuobodžiaujančios padavėjos. – Esu čia dėl darbo susitikimo. Ar nematėte kur nors... Vyro? – Jis sutriko, nes suvokė, kad nežino, kaip tas žmogus atrodo, ar koks jo vardas, viso labo girdėjo jo telefoninį balsą.
– Aah! – Padavėja pridėjo pirštą prie lūpų. – Dabar kai paminėjote, aš prisiminiau vieną skambutį. Skambino kažkoks vyras gražiu balsu ir užsakė staliuką. – Ji mostelėjo ranka į viena iš stalų prie lango. – Štai. – Ji smalsiai pažvelgė į Jirį. – Tai labai keista, žinote. Niekas prieš tai dar nebuvo užsakęs staliuko. Turiu omeny – o kam to reikia? Vistiek tuščia kaip vaiduoklių apleistame name. Mūsų restoraną aplanko vos kelios kriošenos. Aš nieko dėl to nekaltinu, jei atvirai, maistas tiesiog siaubingas.
Jiris nervingai nusijuokė ir padėkojęs priėjo prie užsakyto staliuko.
– O jis buvo teisus. Vaizdas iš tikrųjų gražus. – Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į panoramą pro langą.
– Vaje, vaje. Jūs buvote greitas.
Jiris atsisuko ir pažvelgė į jį užkalbinusią žmogystą. Tai buvo vyras, apsivilkęs prabangiu juodu odiniu paltu ir verslininko skrybėle. Jis suskleidė rankoje buvusį skėtį ir nusiėmęs skrybėlę ištiesė Jiriui ranką.
– Malonu susipažinti. Aš – Sigurdas Ekmanas.
Jiris ištiesė drebančią ranką. Šis vyras... Buvo nepaprastai keistas ir tuo pačiu neabejotinai traukiantis. Jo veidas buvo gražus: išraiškingos, žalios akys... Trumpi, šviesūs plaukai ligi ausų. Ir tai net nebuvo vien jo veido bruožų dailumas ar kūno liaunumas ir grakštumas. Jis elgėsi kitaip. Jiris keistai pažvelgė į Sigurdą. Kažkas jam kuždėjo, kad jis jį kažkur matė... Tačiau, tuo pačiu, šis žmogus atrodė kaip niekada nematytas asmuo, galbūt tik kažką primenantis.
Sigurdas plačiai nusišypsojo savo potencialiam darbuotojui ir atsisėdo priešais jį.
– Ar jau ko nors užsisakėte?
– N–ne. – Jiris nuraudo, gėdingai suprasdamas, kad bet kada gali išlįsti faktas, jog jis yra visiškas neturtėlis.
Šviesiaplaukis tik garsiai prajuko, leisdamas Jiriui atsipūsti, ir šūktelėjo:
– Padavėja! Butelį vyno!
– Tuojau pat, pone.
– Taigi. – Sigurdas įsipylė raudono skysčio į savo taurę. – Gersite, Jiri?
– O, dėkoju, pone Ekmanai, tačiau aš negeriu.
– Prašyčiau vadinti mane vardu. – Jis maktelėjo taurę. – Tačiau poną palikite.
Jiris nervingai šyptelėjo.
– Gerai, pone Sigurdai.
– Taip. Sigurdas. Šis vardas man nepaprastai patinka. Ar žinote kodėl, Jiri? – Jis pastatė taurę ir pažvelgė pro langą.
– Na... Skandinavų mitologijoje teigiama, kad Odino, karo kurstytojo, sūnus buvo Sigurdas.
– Bingo. – Sigurdas nušisypsojo. – O jūs esate apsiskaitęs. Pliusas jūsų naudai, Jiri. Arba nenaudai. Turiu omeny, Naujoji Pažanga nėra didžiausia mitologijos mylėtoja, ar ne?
Jirio kakta riedėjo prakaito lašeliai.
– Nusiraminkite! Aš – kiek įmanoma nepriklausomas, kiek tik leidžia tokia visuomenė. Taigi, jei negeriate su manimi vyno, eikime prie pat reikalo. Apie jus, Jiri, aš žinau pakankamai daug, tačiau noriu, kad jūs parodytumėte viską iš arčiau. – Sigurdas šaltai pažvelgė į priešais jį sėdintį vyrą. – Žinau, kad dirbote vienam detektyvų biurui, tačiau jus išmetė dėl žmonių pertekliaus. Na, būkime atviri. Kam anuomet buvo reikalingi detektyvai? Tik pasižiūrėjimui į tokią antikvariatinę profesiją, ne daugiau. Policija tapo tuo pačiu, kaip ir zoologijos sodas, tik kur kas linksmesniu. Tačiau dabar, kai vyksta keisti ir neįprasti dalykai, dar vienas detektyvas gali atnešti pergalę ir Dievybės malonę. Na, tai ką turite? Tikiu, kad nenuvilsite manęs – juk dirbote individualiai, nors ir esate bedarbis?
– O, žinoma, pone! – Jiris rimtai pažvelgė į Sigurdą. – Aš sekiau visas naujienas.
– Tuomet tikriausiai pastebėjote, kaip dramatiškai sumažėjo jų kiekis...
– Taip. – Jiris liūdnai linktelėjo. – Žinoma, tai bandymas viską užglaistyti, nes kai kurie įvykiai yra tiesiog... Nepataisomi ir taip lengvai nepaaiškinami, kaip, kad buvo įprasta Naujajai Pažangai. Hm, visa tai prasidėjo po Vokietijos incidento toje kavinėje. – Jis ištraukė lagaminėlį iš po stalo. – Štai čia turiu visą savo surinktą informaciją apie abu įtariamuosius, jų galimas buvimo vietas, plakatus, žodžiu – viską.
Sigurdas įsipylė dar vieną taurę vyno ir ėmė sklaidyti popierius.
– Tiesą sakant, aš nemanau, kad Tennek yra tokia grėsminga, kaip buvo iš pradžių manyta. – Jiris suraukė antakius. – Mano nuomone, tikrasis pavojus yra Spenserio pusėje. Jis jau spėjo įrodyti, kad gali nužudyti žmones be pasigailėjimo vien tam, kad paerzintų policiją. Tačiau keisčiausia yra tai, kad nėra jokių duomenų apie jį. Aš išieškojau kompiuterių bazes, tačiau nieko. Vienintelės fotografijos, kurias turime, tai ta išblukusi fotografija, kur jis prie tilto su Tennek, ir fotorobotas plakate. Naujoji Pažanga žinojo, kad ji bendrauja su taip vadinamu Atskalūnu, tačiau jie nusprendė nieko nesiimti, kadangi ji buvo jų oficiali dalis ir ganėtinai įtakingas personažas. Tačiau viskas pasikeitė. Jų aplaidumas atsigręžė mūsų visų nenaudai.
– Spenseris, psichopatas žudikas, eh? Tai bent vyrukas.
– Psichopatas – tikrai galimas apibūdinimas jam, pone. Anądien aš lankiausi keliose bibliotekose ir radau senyvas psichologijos knygas, tas, kurios nebuvo uždraustos, o gal per klaidą paliktos... Jis turi daug būdingų tendencijų. Bent jau panašu, kad turi. Sunku pasakyti, kai turime tiek mažai informacijos.
– Kaip manote, Jiri, ar jis dar ryšis padaryti ką nors aikštingo?
Jiris liūdnai pažvelgė į Sigurdą.
– O, taip, pone. Aš beveik tuo tikras. Nors jis ir visiškai nenuspėjamas, tačiau... Manau, kad jis nori kažką įrodyti. Kažką rasti. Tarsi būtų kažkokioje kelionėje...
Sigurdas garsiai pastatė taurę.
– Atsargiai, pone!
– Ką gi, Jiri, gal išeikimė pakvėpuoti gryno oro? Regis, tuoj užtrokšiu šiame kapinyne.
– Žinoma, pone Sigurdai.
Du vyrai išėjo iš restorano ir ėmė žingsniuoti tamsos apgaubta gatve.
– Jiri, galiu jau dabar pasakyti, kad tu pilnas potencialo.
– Tikrai? – Jirio veidas nušvito.
– Tikrai. Galbūt kadanors tapsi tikru detektyvu. Žinoma, jei to reikės...
– Na, taip. – Vyras atsiduso. – Galbūt po viso šito, viskas tiesiog pasibaigs ir bus taip, kaip visada buvo.
– Jūsų balsas skamba taip, lyg jums būtų beveik gaila, Jiri.
Jiris nuleido galvą ir įsispoksojo į šaligatvio plyteles.
Galiausiai, jiedu priėjo vieną apleista namą.
– Štai.
– Kas, pone Sigurdai?
– Apleistas. Tokių liko jau nedaug. Dauguma jų sugriauti. Jis net kvepia... Praėjusiu žmonių etapu. – Sigurdas užsimerkė. – Kai buvo šimtai keistenybių, plūduriuojančių šen bei ten, tramdomų, mylimų, tvarstomų.
Jiris taip pat pažvelgė į pastatą.
– Juk jūs, Jiri, nenorite, kad viskas baigtųsi, ar ne? – Sigurdas lėtai pažvelgė į jį. Jo žalios akys tvykstelėjo. – Jūs norite tapti gerbiamu detektyvu, o gerbiamam detektyvui reikia gerbiamo nusikaltimo.
– Na... – Jiris mikčiojo. – Aš... Noriu, bet aš nežinau, ar tai būtų tinkamiausias pasakymas...
– Taip. Jis netinkamas šiai visuomenei. – Sigurdas šypsodamas nusitraukė šviesų peruką. Rudos plaukų sruogos tvarkingai nusileido žemyn. – Visai kaip ir aš.
Jiris žengė atatupstas. Jo širdis ėmė daužytis lyg atsispiriantis kamuolys. Dunkst, dunkst, dunkst.
– Tu...
– Man labai gaila, Jiri. Pasirinkote sudėtingą kelią vardan motinos išgelbėjimo. – Kailas išsitraukė juodą pistoletą iš palto skverno. – Tačiau jūs buvote teisus. Aš tikrai ruošiuosi padaryti dar kažką aikštingo. Ir jūs esate mano teatro scenoje. Turėtumėte jaustis pagerbtas.
– Pagerbtas?! Tu... Žudikas! Keistenybė! – Jam šaukiant krito seilės. – ATSKALŪNAS!
Šūvio garsas nubaidė varnas, besiburiavusias šalia namo.
– Jiris buvo greitas. – Figūra tamsoje, iškėlusi rankas it lėktuvas, peržengė tysantį lavoną. – Tačiau aš buvau greitesnis.
Durys garsiai atsivėrė.
– Prašau. – Bertonas nepakėlė akių nuo knygos. – Netrankyti durų.
– Skubus iškvietimas! Praha! – Kerneris uždusęs šnopavo virš stalo.
– Prašau sėsti. Nėra jokios prasmės skubėti. Jo jau seniai ten nebėra. Išvyksime po kelių valandų. – Jo siauros akys pakilo nuo knygos į šviesiaplaukį. – Tuo tarpu, norėčiau jums supažindinti su savo naujausiais radiniais.
Kerneris pažvelgė į knygą.
– Turite omeny tą mitologijų rinkinį?
– Kai tik atsivežiau šią knygą ir ėmiau ją vartyti, atradau du įdomius dalykus. Vienas iš jų buvo pažymėtas puslapis, iš kurio, matyt, berniukas skaitė. Kitas dalykas... Priklijuotas vokas knygos pabaigoje. – Bertonas pastūmė knygą link Kernerio. – Štai tas pažymėtas puslapis. Tai istorija apie Narcizą.
– Narcizą? Argi tai ne tas save įsimylėjęs jaunuolis, miręs prie savo atspindžio?
– Teisingai. Ši istorija vėliau buvo vartojama kaip direkcija tiriant asmenis, turinčius asmenybės sutrikimą, vadinamą narcisizmu. Retkarčiais tai būdavo vartojama ir aiškinant bipoliarinį asmenybės sutrikimą, tačiau manau, kad tai iškrenta iš konteksto, kaip ir Echo vaidmuo lyginant realią situaciją.
– Asmenybės sutrikimai... Puiku. Regis, Naujoji Pažanga mus verčia ne tik tirti šią bylą, bet ir tapti psichologais, kuriuos jie patys išmetė iš tokios profesijos.
– Tiriant narcisizmą, galima lengvai patvirtinti prielaidą, kad tai neabejotinai patologinis asmenybės sutrikimas. Psichologijoje buvo daug kivirčų dėl to, kaip klasifikuoti narcisizmą ir sociopatiją. Abu asmenybės sutrikimai buvo laikomi vienas šalia kito, toje pačioje grupėje kartu su histrioniniu ir bipoliariniu asmenybės sutrikimais, tačiau profesionalai ginčijosi dėl jų panašumų ir skirtumų, vieniems teigiant, kad jie yra absoliučiai skirtingi, kitiems teigiant, kad jie yra panašūs, ką įrodo ir kai kurie bendri simptomai. Kita vertus... Vienas delikačiausių ginčų yra tai, kas yra kas. Daugeliu atvejų buvo tiriami nusikaltėliai, diagnozuoti psichopatai ir sociopatai, nes įprasti žmonės nesibelsdavo mokslininkams į duris, norėdami, kad juos ištirtų, taigi, taip ir liko neaiškus santykis tarp žmonių, atitinkančių vieno asmenybės sutrikimo kriterijus, ir žmonių, kurie yra diagnozuoti ir įvykdę nusikaltimą. Ar psichopatas yra tas, kuris žudo, ar psichopatas gali būti psichopatu ir nenužudžius? Perfrazuosiu. Ar psichopatas privalo būti nusikaltėlis? Neabejotinai, mes kalbame apie aukšto intelekto individus.
Kerneris nebyliai spoksojo į knygą.
– Džiaugiuosi, kad žmonės daug paprastesni šiais laikais.
– Bet kuriuo atveju... – Bertonas ignoravo jo paskutinį sakinį. – Narcisizmas yra melas visiems aplinkiniams, ir iš pradžių, melas sau. Tai yra noras suklastoti visą savo gyvenimą. Rusų rašytojas, Fiodoras Dostojevskis, savo romane „Broliai Karamazovai“ taip pat minėjo melo meną. – Jis atvertė kitą knygą ties pažymetu puslapiu, pirmai iš seno įpročio lyžtelėjęs smilių. – „Žmogus, kuris meluoja sau ir tiki savo paties melais nebesugeba atpažinti tiesos nei savyje, nei kituose ir galiausiai praranda pagarbą sau ir kitiems. Kai jis nejaučia jokios pagarbos, jis nebegali mylėti, todėl pasiduoda savo vidiniams impulsams ir paskatina juos žemiausiomis malonumų formomis, tad pabaigoje jis ima elgtis lyg gyvulys, tenkinantis savo ydas. Ir visa tai prasideda nuo melo – melo kitiems ir sau. “
Jis pažvelgė pro langą.
– Tačiau aš nesuprantu.
– Hm? – Kerneris nustebo dėl netikėto pripažinimo. – Apie ką jūs, detektyve?
– Tai nėra vien gyvuliškas elgesys. Jam nereikia tenkinti jokių ydų. Jis meluoja tiek, kiek reikia, tačiau pasako ir daug tiesos. Tai nėra beviltiškas narcisizmo elgesys. Vadinasi... Kažkas nesusijungia. Kažką mes praleidome arba, greičiausiai, kažko nežinome. Būtent todėl aš skaičiau apie visus sutrikimus, nes nesu tikras, ką jis norėjo parodyti duodamas būtent šį skyrių.
– O kaipgi laiškas?
Bertonas ištraukė voką iš stalčiaus.
– Aš jo dar neperskaičiau. Štai. – Jis pastūmė voką. – Perskaityk jį man garsiai.
Kerneris atplėšė laišką kiek drebančiomis rankomis.
– „Brangi mano antroji puse,
Šiandieną aš vaikiškai stoviu prieš veidrodį ir analizuoju pokyčius savo veide. Anksčiau, aš žvelgdavau į jį tarsi nepažįstamas į nepažįstamąjį, tačiau dabar matau ryškėjančius bruožus. Negaliu atsispirti neiškėlus rankos ir nepalietus stiklo. Ir savo veide aš matau tave. Tai liūdina mane. Kaskart savo žvilgsnyje matau vis aršesnį ir piktesnį sutvėrimą. Jis labai alkanas ir nekantrus, o aš vis iškeliu ranką ir jį slopinu. Tik todėl, kad jame aš matau dalelę tavęs.
Kadanors, aš tau padovanosiu korporacinį daugiaaukštį, kurį galėsi kasryt šluoti nuo žemės. Aš surinksiu visus jo šipulius ir kruvinomis rankomis sulipdysiu atgal į vieną. Savo ilgu, tamsiai violetiniu kašmyro paltu slėpsiuos nuo stiklo šukių, kai tu pradėsi gracingai spjaudytis oro gūsiais. Tačiau niekada nesugebėsiu išsikrapštyti to vieno stiklo gabaliuko, kuris man įkrito į akį. Tu mane pravirkdei, mano brangi antroji puse. “
Bertonas išplėtęs akis apatiškai žvelgė į grindis.
– Detektyve?
– Kelne...
– Kelne?
– Ta padavėja kavinėje, kurioje buvo apnuodyti žmonės... Ji tuomet man buvo pasakiusi...
– Pasakiusi ką?
Padavėjos juokas ir žavus besišypsantis jaunuolis.
– Mylintis poetas, išgydysiantis savo likimo seserį.
– Kaip poetiška! Jūs turite seserį?
– Galima sakyti.
Bertono siauros akys tvykstelėjo.
– Ji pasakė, kad Spenseris minėjo kažkokią seserį. Mes manėme, kad tai buvo jo Aleksandro priedanga, vienas iš melų. Tačiau, pasirodo, sesuo yra žodis, kurį jis gali vartoti ir būdamas Kailu.
– Palaukite. – Kerneris padėjo laišką ant stalo. – Ar jūs sakote, kad šis laiškas adresuotas jo seseriai? Bet čia neminima sesuo, čia kreipiamasi į „antrąją pusę. “
– Sesuo tėra dar vienas kreipinys. – Jo žvilgsnis šokinėjo nuo vieno kambario kampo į kitą. – Alternatyvioje Narcizo istorijoje, jis atspindyje mato ne vandens dvasią, o savo seserį... Noriu tuojau pat pamatyti Alisos Tennek bylą ir jos šeimos medį, karta iš kartos.
Į ofisą įėjo keturi sutrikę kostiumuoti vyrai.
– Detektyve Bertonai, mes neradome... Itin daug.
– Itin daug?
Vienas iš vyrų priėjo ir padėjo keletą popierių ant stalo.
– Tiesą sakant, Tennek byloje nėra šeimos medžio.
– Labai įdomu. Galbūt norėtumėte paaiškinti, kodėl?
– Mes nežinome, pone. Vieninteliai, kurie gali žinoti, tai tiesioginiai Naujosios Pažangos asmenys. Greičiausiai Patikėtiniai.
– Na, tuomet jie man turės atsakyti, kad ir kokio rango bebūtų. – Jis atsistojo ir pasitaisė kaklaraištį. – Visgi, aš turiu tam tikrų privilegijų. Šiai bylai užrašyti visi geriausi detektyvai, tačiau aš esu labiausiai pasistūmėjęs. Ir Alisa Tennek... Gali privesti prie kažko naujo.
– Bet pone! – Vienas iš vyrų šūktelėjo. – Jūs turite vykti į Prahą!
– Kerneris susitvarkys.
Kerneris niauria grimasa žingsniavo kreivomis plytelėmis grįstu šaligatviu.
– Negaliu patikėti, kad jis mane paliko vieną vykti į užsienį...
– Ei! Jūs policininkas Kerneris, ar ne? – Vienas iš policininkų mojo jo pusėn.
– Aš detektyvo asistentas, ne policininkas. – Kerneris piktai pažvelgė į vyrą priešais.
– Ah, atleiskit. Mums tik informavo, kad atvyksite. Na, bet kuriuo atveju, auka buvo nugabenta į morgą. Čia aukos namas. – Jis papurtė galvą. – Tai siaubinga. Pasirodo, šis vyrukas turėjo seną, ligotą motiną, kuri vis dar kambaryje. Kai tik mano kolegos baigs daryti kratą, ją teks išvežti.
– Ar bandėte su ja šnekėti?
– Šnekėti? O, ne, pamirškite. Ji tik kliedi keistus dalykus, daugiau nieko.
Kerneris užlipo girgždančiais laiptais į viršų. Aplinkui jį sparčiai darbavosi keli vyrai.
– Ah, ieškote senės? Ji kitame kambaryje. Greitai bus išvežta į pensionatą. – Vyras liūdnai šyptelėjo. – Jai ne kažin kiek liko.
Jis pastūmėjo duris ranka. Ant lovos gulėjo tuščiu žvilgsniu spoksanti senė.
– Ponia Novak. – Kerneris uždarė duris ir atsisėdo į krėslą, buvusį šalia lovos. – Jūsų sūnus Jiris mirė.
Staiga senė atsisuko į jį, žvelgdama tokiu pačiu užgęsusiu žvilgsniu. Jos veidu nuvilnijo šypsena.
– Bzzzzzzzz...
Kerneris sutrikęs pažvelgė į ją.
– Bzzzzzz...
– Ponia Novak?
– L–l...
– Taip? – Jis prisislinko arčiau.
– L–lėktuvai...
– Lėktuvai...?
– Ir... – Ji apsilaižė savo suskeveldėjusias lūpas ir prapliupo juoktis. – Ir pabaisų valsas...

XII.

Liauna ranka spustelėjo televizoriaus pultelį.
– MAO! – Ekranas nušvito. – Magnetinių–Asmenų–Organizacija! Ar tu jautiesi, kad tavo asmenybė galėtų pritraukti šimtus ir tūkstančius žmonių prie televizijos ekranų? Parašyk mums! – Ekrane sužibėjo didelės rudos akys. Gracingos rankos apsivijo aplink kaklą. Juodi plaukai plaikstėsi pavėjui. – Aš – Alisa Tennek, viena iš MAO narių. Sveiki atvykę į mano laidą. Šiandieną keli unikalūs asmenys, atrinkti iš daugybės laiškų, keliauja su manimi į Švediją – tai nuostabi šalis, ką jau bekalbėti apie skandinavų mitologiją ir vikingų istoriją. – Ji pridėjo pirštą prie lūpų ir mirktelėjo. – Pasilikite su mumis – susitiksime po reklamos!
Persukama juosta.
– Mes mylime Alisą! – Jaunuoliai apspitę juodaplaukę merginą Stokholme.
– Ji mums leidžia pažinti daugybę kultūrų ir susirasti naujų draugų!
– Ši Alisos laida... Privertė mane atrasti save iš naujo!
Kamera sufokusuota į tamsias akis.
– Mielieji žiūrovai, niekada nepamirškite, kas esate. Jei kadanors jausitės taip, jog imate pamiršti, kas esate... – Ji ištiesė porcelianinę ranką į kamerą. – Keliaukite. Keliaukite su mumis. Mes esame jūsų išeitis. Visada gera girdėti savo vardą, minimą aplink supančių žmonių. Štai jie – visi laimingi būriuojasi aplink mane. Neleiskite būti užmiršti.
– Alisa! Alisa!
– Aš esu Alisa Tennek. Iki rytojaus.
Ekranui patamsėjus, kambario durys girgždėdamos užsidarė.
– Negaliu tuo patikėti.
Raudonplaukė mergina su gėlėta suknele, skrybėlaite ir akiniais nuo saulės šalia užgęsusio automobilio.
– Negaliu sumautai patikėti.
Mergina sukniubo ant vairuotojo sėdynės. Taip ji prasėdėjo keletą valandų, iki kol vakarop tolumoje nepasimatė švyturėlis. Tai buvo apie trisdešimties metų vyras, važiavęs motoroleriu.
– Ak, ponia, tolimiausia degalinė... Yra išties toli.
– Nevadinkite manęs ponia. Aš panelė.
– Atleiskite. – Vyras nervingai nusišypsojo ir susiėmė už pakaušio. – Nesu tikras, kaip kreiptis į žmones, kurių vardų nežinau.
– Adriana Benet.
– Labai malonu, Adriana. Aš Tonis, Tonis Linteris. – Jiedu paspaudė vienas kitam rankas. – Netoli yra mažas miestelis, kuriame gyvenu. Galbūt jus pavėžėti iki jo, o rytoj aš galėčiau jums pargabenti degalų iš didmiesčio?
Mergina nusiėmė akinius ir nusišypsojo vyrui.
– Būtų tiesiog nuostabu, Toni.
Vėjas plaikstė jos raudonas plaukų sruogas. Adriana, įsikubusi į Tonį, įvažiavo į mažytį miestelį, grįstą mažomis plytelėmis. Aplinkui matėsi vos keli žmonės, ir tai – vaikai, skaičiuojantys paskutines savo žaidimų minutes. Paskui juos nenustodamas kiauksėti bėgo mažytis baltas šuo, kuris, galiausiai, atitrūko, kuomet moroleris iškosėjo didelį, pilką debesį. Viršuje keliaaukščių namų buvo iškabinti džiovinami drabužiai. Smalsūs veidai pasirodė iš langų, stebėdami dvi važiuojančias figūras.
– Štai ir atvykome. – Tonis nusiėmė šalmą ir mostelėjo į vieną iš daugiabučių. – Beje, mažas miestelis yra visuomet smalsus, tad iškart atsiprašysiu, jei į jus labai spoksos.
Adriana taip pat nusiėmė šalmą ir pasitaisė plaukus.
– Ir kodėl gi į mane turėtų spoksoti?
– Na, jūs naujas veidas. – Tonis lipdamas nusišypsojo aklinoje laiptinėje. – Be to, esate simpatinga.
Adriana prunkštelėjusi nusekė paskui vyrą. Jam suieškojus raktus, ji įžengė į nedidelį butą: tai buvo tvarkinga būstinė, neperkrauta baldais ir akivaizdžiai pritaikyta vienam asmeniui.
– Ne kažin kas, bet bent jau turėsite kur pasilikti.
Adriana įsistebeilijo į kitoje kambario pusėje buvusį televizorių.
– Galbūt norėtumėte ko nors užkąsti? Žinote, turiu visus ingredientus čili sriubai.
– Ne, dėkui. – Raudonplaukė žnegtelėjo ant sofos ir spustelėjo žalią mygtuką ant pultelio.
– Adriana, baikit. Jūs tikriausiai praleidot keletą valandų sėdėdama ir laukdama. Be to, man visai nesunku. – Tonis šyptelėjo, tačiau neišgirdęs jokio atsakymo, iškišo galvą iš virtuvės pusės. – Ah, jūs žiūrite televizorių.
Jos žvilgnis buvo įdėmiai nutaikytas į ekraną. Tonis, kiek sutrikęs, pridūrė:
– Niekada neturėjau jam pernelyg daug laiko. O ir dauguma laidų nebuvo labai vertos dėmėsio. Bent jau aš taip manau. Gyvename labai keistais laikais. Viskas taip sukoncentruota į edukaciją ir technologijas, bet kartais visiškai užmirštamas turinys. – Adriana pridėjo pirštą prie lūpų. – Hm... Grįšiu prie sriubos.
– MAO! Magnetinių Asmenų Organizacija pristato naujus projektus! Norėdami paskatinti edukacijos plitimą ir akademinių tikslų siekius, mes nutarėmė, kad nuo šiol nebus jokių laidų, kuriose dalyvaus žmonės iš už Naujosios Pažangos. Visgi, Naujoji Pažanga lydi dabartinę žmoniją į sėkmę ir laimę, tad būtinai įsijunkite  naująsias laidas, kad išgirstumėte žodį iš naujųjų lyderių!
– Vakarienė paruošta! – Tonis pastatė du dubenėlius ant staliuko priešais televizorių.
– Tai štai ką jie dabar rodo. – Adrianos pirštai sugniaužė sofos kraštus.
– Adriana?
Ji užsidengė veidą ir po kelių akimirkų nusišypsojo.
– Nekreipkit dėmėsio į mažą, keistą mane. – Pro pirštų plyšius ji nukreipė žvilgsnį nuo televizoriaus į garuojančius geltonus dubenėlius. – Ką gi, kad jau pasistengėte.
– Beje, jei ne paslaptis, kur ketinate keliauti? – Tonis sėdėjo šalia jos, siurbčiodamas raudoną skystį.
– Leidžiuosi į ilgą kelionę. – Adriana mataravo šaukštu. – Aš kai ko ieškau.
– Oo? Galbūt ieškote žmogaus?
Ji atsargiai atlaužė gabalėlį duonos ir atsikando.
– Na, tai nesvarbu. Galite nesakyti. Visi turime turėti savo privatumą ir aš tai gerbiu.
Tušti dubenėliai ir duonos trupiniai.
– Man rytoj anksti į darbą. Kadangi neturiu antros lovos, siūlau jums savo, o aš miegosiu ant sofos.
– Prašau. – Adriana pamojo ranka Toniui, rankiojančiam trupinius su dubenėliais glėbyje. – Pasitraukti nuo televizoriaus.
– Bet...
– Viskas gerai. Aš noriu miegoti ant sofos.
Tonis dar kurį laiką sutrikęs žvelgė į raudonplaukę, tačiau greitai dingo už kito kambario durų.
– Mes niekada negalime žinoti, kuo galime pasitikėti. Atrodo, kad žmogus, kuris yra mūsų organizacijos narys – aukso vertas, tačiau, kaip parodė neseni įvykiai, tai yra netiesa. Mes nuolatos turime tikrinti aplink mus esančių žmonių lojalumą. Jūs privalote tai daryti taip pat. Galbūt jūsų draugai yra šiek tiek keistoki? Reaguokite. Reaguokite, kol jie nesugriovė jūsų gyvenimų. – Šviesiaplaukė mergina ekrane vykstelėjo savo stora kasa. – Mes norime jums padėti. Norime išlaikyti jūsų širdis viršuje, o ne nukritusias ir subyrėjusias kažkur žemai, žemai, kur net bedugnė ne namie.
Tonis pasitrynė smakrą ir pasirąžė. Laikrodis rodė šeštą ryto. Jis tyliai atidarė duris ir sustingo vietoje. Adriana nuvirtusi tyliai miegojo ant sofos. Televizorius vis dar buvo įjungtas; jo blyškiai melsva šviesa krito ant jos suknelės ir raudonų sruogų, išsidraikiusių ant sofos.
– Nejau ji visą naktį žiūrėjo televizorių...
Jis spustelėjo mygtuką ir televizorius išsijungė.
Kepinantis karštis. Tonis užsidėjo šalmą ant galvos. Motoroleris iškosėjo dar vieną pilką dūmą.
– Nagi, nagi, senuk. Juk nenorime nuvilti tos gražios raudonplaukės.
Motoroleris kriokdamas pajudėjo iš kiemelio. Tonis stipriau suspaudė rankenėles. Jei tik turėtų daugiau pinigų, jis būtų įsigijęs automobilį. Juk, galiausiai, atrodo, kad garbės matas žmonijai atsisuko į baldus. Kadangi jiems buvo uždrausta turėti skirtingas asmenybes ar net nuomones, susižavėjimas buvo reiškiamas nuosavybėms. Kas turi gražiausiai dekoruotą svetainę? Kas turi geriausią namą? Kad ir kaip bebūtų, Tonis neturėjo tiek pinigų visiems šiems dalykams. Jis dirbo Benslio Ofiso įsigytoms parduotuvėms kaip prekių nešikas. Kiekvieną rytą jis prisistatydavo mieste, iki kurio nukakti prireikia trijų valandų su jo motoroleriu, ir šluostydamas prakaitą stropiai dėliodavo dėžutes į lentynas. Kad nebūtų taip nuobodu, jis susigalvodavo įvairiausių istorijų, susijusių su tomis dėžėmis. Kai kurias jis užrašydavo. Viena iš jų buvo istorija apie nebegaliojančius vaikus.
[Iš Tonio Linterio užrašų]
„Konvejeris pūškuoja. Vamzdžiai plečiasi, įkaitę katilai burbuliuoja. Milžiniški mechanizmai, regis, juda nesustabdomi. Iš dalies, taip ir yra – tam, kad juos sustabdytum, prireiktų metų, o gal net tūkstančių. Maži, baltai apsivilkę siluetai vaikštinėja aplinkui griozdišką, tiesiog juokingai gigantišką pastatą, kuris, atrodo, neturi ribų – tikrina, ar viskas eina paskui laikrodžio rodyklę ir ar tai, kas neturi eiti pagal laikrodžio rodyklę, tą ir daro. Karts nuo karto jie baksteli savo rodomuoju pirštu į katilus; atsargiai lyžteli ir dažniausiai linkteli galva. Rankomis pačiupinėja dėžutes, perduoda jas vienas kitam. Dėžutės nespalvotos, kvadratinės ir pakankamai didelės, kad į jas tilptų mažas vaikas. Štai – regis, vienas iš jų bando išlipti, tačiau vos pasigirdo rankų krebdžėjimas, dėžutę apgaubė šešėlis baltojo silueto. Jis tik nusišypsojo – valiūkiškai – ir uždarė dėžutę, paslėpdamas mažas ilgapirštes rankeles. Uždaręs gerai ją papurtė ir, pridėjęs galvą prie vienos iš sienelių, įsiklausė. Tyla. Baltasis siluetas linktelėjo ir išėjo. Tiesa, šiame griozdiškame, tiesiog juokingai gigantiškame pastate yra vieta, kur visuomet aklinai tamsu. Baltieji siluetai sutverti nuolatiniam tikrinimui, jie – produkcijos viršininkai, konvejerio dievai, aplink katilo burbulus trypsintys kentaurai. Tačiau toje vietoje nėra nė vieno iš paminėtų dalykų, tad baltieji tiesiog neturi jokios priežasties ten rodytis. Galbūt buvo kaltas įsismarkavęs vasaros vėjas, o galbūt – koks nors bandantis rėplioti niekadėjas, pasprukęs iš nevykusios dėžutės – tačiau šiandieną durys į šiukšlyną buvo pravertos. Baltasis siluetas palinko savo visa esybe link durų. Kiek sutrikę žingsniai; jo praktikoje to dar niekada nebuvo. „Kartais ir dievus aplanko netikėtumai. “ Balta rankovė užkrito ant metalinės spynos. Baltasis suvokė, kad jam reikia uždaryti duris, tačiau jis – kaip viename iš savo sapnų – liguistai traukėsi į priekį. Ir durys atsivėrė. Priešais jį iškilo kalnai – tūkstančiai jų. Visur mėtėsi dėžutės –  nušepusios, purvinos ir skylėtos. Iš jų kyšojo vaikų galvelės, o jų rankos – tos ilgapirštės rankos – buvo ištiestos į viršų. Tai buvo šiukšlynas nebegaliojančiųjų: amžinai įstrigusių dėžėse, įnirtingai krebždėjusių, pritrūkusių oro vaikų. Balta figūra sukniubo priešais užsimerkusius, romius jų veidus.
Dievas verkė. “
– Ei, Toni, ar tau viskas gerai?
– Ah, taip. Žinoma.
Jo kolegos visuomet rasdavo jį stovintį kiek atokiau nuo lentynų ir garsiai kvėpuojantį. Jis visuomet nusišypsodavo ir ištiesdavo pagalbos ranką, tačiau iš tikrųjų, niekas apie jį nieko nežinojo, išskyrus jo vardą. Tonis Linteris. Rodėsi, kad tai buvo viskas, ką jis turi. Juk jis, kaip ir vaikai jo istorijoje, buvo nebegaliojantysis – patupdytas į dėžutę, pilką ir pakankamai didelę, nes niekas jo nenorėjo. Didžiai liūdna, kaip nebegaliojančiųjų ratas sukasi ir sukasi. Kartą nustojęs galioti, visiems laikams susidūri su netikėtais sunkumais bandant sukurti kažką ilgalaikio. Jis dar būdamas visai mažas pasižadėjo, jog niekada neleis savo vaikui būti atiduotam į tą vietą. Tai nebuvo tiesiog našlaičių namai. Tai buvo fabrikas, eksperimentuojantis su vaikais. Jie bando sukurti tobulą žmoniją.
– Jūs negaliojate. Jūs net neegzistuojate. Niekas jums nesuteikė vardų. Viena laimė, jog atsidūrėte čia, o ne gatvėse, kur būtumėte numirę.
– Aš Tonis Linteris. Aš Tonis Linteris. AŠ TONIS LINTERIS!
Jis sustabdė motorolerį šalikelėje ir išsitraukė cigaretę. Kiekvienąkart jam važiuojant į darbą, einant miegoti ar apsipirkinėjant, jis prisimena tą veidą. Veidą žmogaus, kuris pravirko šalia jų metalinių lovų, atidarė tas dideles, šiurpias duris ir liepė jiems bėgti neatsigręžiant atgal. Tai buvo blankus prisiminimas atsivertusios figūros, kurią Tonis savo galvoje pavertė baltuoju siluetu, dieviškumo įsikūnijimu: dievu, kuris išvydo veidrodyje velnią. Tai buvo geriausias ir blogiausias prisiminimas vienu metu. Juk jam pabėgus, viskas ritosi tik žemyn: jo išsiblaškę mokslai ir besikeičiantys įvaikintojai, nerodantys jokios simpatijos savo įsūniui, fizinė ir psichologinė prievarta ir, žinoma, nevykęs bandymas kurti šeimą.
Trr–trr!
– Klausau. – Tonis nupurtė cigaretės pelenus ant žemės.
– Brangusis.
Jo akys išsiplėtė.
– Erika? Erika, ar čia tu?
– Brangusis, pakelk akis.
Iš jo rankos iškrito cigaretė. Priešais jį stovėjo jo buvusi žmona.
– Erika! Aš... Ką tu čia darai?
– Atėjau pasitikti tavęs. – Erika nusišypsojo ir pridėjo rankas ant savo pilvo. – Mes atėjome pasitikti tavęs. Juk negalėjai pamiršti savo sūnelio, ar ne?
– Sūnelio? Kas čia vyksta? Juk mes jo netekome... Prieš keletą metų!
Moters šypsena dingo. Ji pakėlė smakrą ir pažvelgė į Tonį iš po pusiau užvertų vokų.
– Kaip niekas gali sukurti šeimą? Kodėl tu buvai toks naivus ir įvėlei mane į savo skausmą? Tonis Linteris... Juk tai net nėra tavo tikras vardas. Tu net tokio neturi.
Tonis užsidengė ausis ir suriko:
– Nutilk! Tu net nesi tikra ir kad ir kas tai daro... Tai šlykštu. Tai šlykštus pokštas.
– Aš? Nesu tikra? Ah, tikriausiai... Šitaip tu mane branginai. Tikriausiai todėl mes ir netekome mūsų sūnaus. – Ji žengė atatupsta. – Tau nelemta turėti ką nors tikro ir ilgalaikio.
– Ką tu darai?
Erika nusijuokė. Už jos ėmė griūti asfaltas, taip atverdamas milžiniškas duobes ant kelio. Ji pažvelgė į juodą skylę ir iškėlė rankas.
– Nedrįsk! – Tonis puolė bėgti prie jos.
– Kodėl? – Erika nusišypsojo. – Negali būti taip gilu. Juk net bedugnė čia dar ne namie.
Po Tonio kojomis ėmė vertis skylės. Jis metėsi į šoną, parklupdamas ant smėlio. Aplinkui viskas ėmė temti. Staiga jis pajuto sunkėjančius vokus. Prieš jam užsimerkiant jis išvydo Eriką, krentančią į griovį vis dar taip pat ištiestomis rankomis. Po to, jis neprisimena nieko, tik tamsą, akliną tamsą, kurioje sėdėjo jis, Tonis, aštuonmetis, apvilktas savo našlaičių namų uniforma. Ir baltą siluetą, ištiesiantį ranką.
– Visada gera girdėti savo vardą, minimą aplink supančių žmonių. Kur visi tie žmonės, kurie mus supo? Neleisk būti užmirštas... Toni Linteri.
Garsus bildesys į duris.
– Einu, einu!
Pagyvenusi moteris atidarė duris. Priešais ją stovėjo raudonplaukė mergina. Jos akiniai nuo saulės blykstelėjo.
– Ar pažįstate Tonį Linterį?
Moters veidas persikreipė. Maža to, kad ši mergina nė nepasisveikino, ji net nesibodi prisistatyti. Kas šioje visuomenėje neprisistato?
– Pažįstu. O kas jūs per viena?
– Prašau, perduokite jam raktus nuo jo buto. – Raudonplaukė įbruko juos moteriai į ranką.
– Palaukit! – Ji sutrikusi pažvelgė merginai įkandin. – Jūs šitaip nemandagiai man įbrukote raktus nuo jo paties buto! Nė nepasakėte, kada jis grįš!
Mergina stabdelėjo ant laiptų.
– Aš nežinau, kada jis grįš. Nebegaliu daugiau laukti. – Ji akimirkai nutilo. – Padėkokite jam nuo manęs. Kiekvienąkart, kai nusprendžiu padėkoti... Nebelieka kam dėkoti.

XIII.

Auksaplaukis vyras vaikštinėjo sodelyje. Jis vilkėjo kreminės spalvos švarką ir ilgą, kaklą dengiantį megztinį. Žydros akys buvo nukreiptos į šalia buvusį rožių krūmą. Jis ištiesė savo blyškią ranką ir atsargiai nuskynė tokią pat išbalusią rožę. Vyras pabandė užuosti ją, tačiau veltui; jis jautė tik savo brangius kvepalus ir garvežių dūmus. Galbūt tai buvo visai ne garvežių kvapas. Vien tik dundantis garsas, rytą ir vakarą, galbūt tai jis sukėlė šias iliuzijas. Regis, toks atradimas privertė ji dar labiau išbalti ir staiga jis ėmė atrodyti lyg peraugęs vaikas, stovintis kažkieno nuostabiame sode. Plačios mėlynos akys indikavo nekaltumą, o kietai sučiauptos lūpos vos matomai tirtėjo tarsi jis būtų neramus, jog tai paskutinės jo ramybės minutės, jog jį vėl išsiųs į tas siaubingas vietas ir palieps jam daryti tuos siaubingus dalykus ir jis niekada daugiau negalės išvysti šio nuostabaus rožių sodo. „Aš tik taip norėjau... Pabūti šiek tiek ilgiau. “
– Pone.
Auksaplaukis atsisuko į jį užšnekinusią tarnaitę, vis dar laikydamas rožę prie lūpų tarsi norėdamas vaikiškai įrodyti, jog jis taip pat gali sužinoti iš tos rožės viską, ką ir bet kuris kitas galėtų.
– Pas jus atvyko.
– Ah, mano broliai. Pasakykite, kad aš tuoj ateisiu.
– Taip, pone.
Vyras pajuto dilgtelėjusį skausmą. Jo smilius nusidažė rausva spalva. Peraugęs vaikas šįkart žvelgė jau kur kas ramesne išraiška į jį įdūrusį spyglį. Juk rožės bado visus ir tai darė jį vienu iš visų. Ranka atsargiai įkišo rožę iš kur ją ir buvo nuskynusi, tačiau vėjas ją ėmė purtyti ir talžyti; rožė atrodė nuklerusi, deformuota ir ne savo vietoje. Tačiau šis žavus peraugęs vaikas nekaltomis akimis žinojo, jog sodininkai taiso sodus, net labiausiai vėjo ištaršytus. Jis turi geriausią sodininką šalyje, kurį pasamdė būtent šiai vietai. Jis neturi jokios kitos išeities, kaip tik pataisyti šią iškritusią iš rikiuotės rožę. Ir kietai sučiauptos lūpos šypteli, sakydamos: „Nurimk, rože. Šiandieną yra bloga diena, tačiau mes tave pataisysime ir tu pasveiksi. Pažadėk žydėti amžinai. “
Rožė, kaip ir sodininkas. Ji neturi kitos išeities, kaip tik žydėti amžinai.
– Aštuntasis. Pagaliau.
– Atleiskite. Vėluoju. – Auksaplaukis šalta išraiška prisėdo prie stalo, apsupto dar šešių vyrų.
– Situacija yra rimta. – Vienas iš vyrų sunarino delnus; jo pilkšvos akys buvo įbestos į stalą. – Sprendimas nebetiekti naujienų apie šiuos įvykius buvo teisingas. Jei vis dar būtume tai darę, žmonės būtų puolę į paniką. Labiausiai nerimą keliantis dalykas yra skambučiai. Skambučiai, po kurių žmonės išvysta keistus dalykus, susijusius su jų praeitimi ar kažką reiškiančius jiems. Kelis iš jų mes apklausėme. Jie apibūdino tai, kaip haliucinacijas. Tačiau jose žmonės žūsta. Turime kelis patvirtintus atvejus. Išvada... Grįžtanti sąmonė. Kas tai daro – neaišku. Tačiau viskas, ką galiu pasakyti, yra tai, jog tai pradėjo vykti po Paklydėlio savižudybės.
– Paklydėlio savižudybė sugriovė Naujosios Pažangos sukurtą pusiausvyrą. – Vyras iš kitos stalo pusės. – Padarinys – ne tik prisiminimai ar vaizdiniai, iškylantys pavieniams žmonėms, tačiau ir kitos keistenybės. Be Atskalūno, mes turime Liūdesį, kuris dar iki šiol vaikšto daugiaaukščio viršuje. Policija nė nenori artintis prie jo. Žmonės vadina jį miesto simboliu. Pasibjaurėtina, tačiau panašu, kad jie net nesuvokia, kas jis toks – mano, jog miesto artistas ir tiek.
– Tai mums į naudą.
– Iš tiesų.
– Atskalūnas... Yra mazgas visam šiam reikalui. Jis yra svarbiausias bylos taškas. Sučiupus Spenserį, visa tai baigtųsi.
– Kalbant apie bylą, vienas iš detektyvų norėjo pasimatyti su mumis.
– Detektyvas? Pasimatyti su Patikėtiniais? – Juokas. – Vargšas žmogelis. Kuo jis vardu?
– Bertonas. Norėjo sužinoti apie Alisą Tennek. Pamatyti šeimos medį.
Vienas iš vyrų pridėjo rankas prie smakro ir šaltai nusišypsojo.
– Tai informacija, kurios mes netiekiame, ir jūs visi tai labai gerai žinote. – Jis loštelėjo kėdėje. – Atleiskite jį. Man nerūpi, koks jis buvo geras ar kiek pažengęs. Jei šis detektyvas mano, kad be jo neišsisuktume, jis akivazdžiai įspraudė save į akliną tamsą.
– Jo asistentą – perduoti kitam biurui?
– O, ne. Jį taip pat atleiskite.
– Bet kuriuo atveju... Mes visi tik stebėjome. Žmogus, kuris vykdė tai... Yra taip toli, kad net mes nežinome, kur jis.
– Užteks kalbų. Dievybė perdavė žinią. Nuo šiol ji nori, kad mes patys leistumėmes ieškoti Spenserio ir Tennek. Kiekvienas gaus po solidų būrį. – Vyras susidėjo delnus ir pažvelgė į viršų. – Vardan Dievybės.
– Vardan Dievybės.
Auksaspalvis lėtai susidėjo savuosius ir žvelgdamas žemai į grindis sumurmėjo:
– Vardan Dievybės.
Juodos figūros lėtai išėjo iš pastato.
– Beje, Aštuntasis.
Žydraakis pažvelgė į vieną iš stabtelėjusių figūrų.
– Gražus sodas.
– Ak, tikrai? – Aštuntojo veidas nušvito.
– Hah. – Jį užkalbinęs vyras keistai nusišypsojo. – Tik niekaip nesuprantu, kam jis tau? Ne tai, kad kas nors jį matys be tavęs.
Aštuntojo išraiška subjuro. Jis nusigręžė ir dingo už baltų durų. Vyras dar kurį laiką juokėsi.
– Paskubėk, Ketvirtasis.
– Ateinu.
Ketvirtąjam atveriant vartelius, jis sušnypštė. Spygliuotos rožės vijosi visai netoli rankenėlės.
– Dorianai, Dorianai...
Moteris tamsiomis rytietiškomis akimis stebėjo berniuką, gulintį ant grindų. Jo menkos rudos garbanėlės nerūpestingai krito ant kaktos, o liauni pirštai priminė jai laikus, kuomet ji grodavo pianinu savo tėvui visiškai baltame kambaryje. Tame kambaryje kabėdavo paveikslai su stirnomis: lieknomis ir grakščiomis, šuoliuojančiomis miškų takais, lenktyniaujančiomis su vėju ir bėgančiomis nuo vilkų. Jos įkypos, mėnuliukus primenančios akys iki šiol pavandėja, kai ji prisimena vieną itin groteskišką paveikslą, kuriame juodas, auksaakis vilkas plėšo stirnos kojeles. Bet, ak, jos berniukas turi tokią nuostabią duobelę virš lūpų. Jai patinka jam sakyti paslaptis vien todėl, jog ji mėgsta pirštu paliesti tą duobutę, norėdama, kad jis suvoktų, kokia didi paslaptis tai yra. Bet šiandieną nieko nebus. Šiandieną Dorianas vėl mato Angelą.
– Angelas sėdi kampe. Kodėl jis sėdi kampe?
– Nėra jokio angelo. Tu jį tik įsivaizduoji. Tavo tėvui tai labai nepatinka, Dorianai.
– Bet kaip gali kas nors vienu metu šypsotis ir neegzistuoti?
Angelas sėdėjo suskleidęs sparnus kampe, nenorėdamas niekam kliudyti. Jis nenorėjo netyčia mostelėti ir užgauti mėnuliukų, žibančių Doriano motinos akyse. Jis tik šypsojo berniukui. Kaskart, kai trinkteli durys, Angelas sudreba. Ilga, siaura kepurėlė nusverda nuo jo galvos ir jis privalo ją pasitaisyti, kol ji visiškai nenukrito.
– Hari, čia tu?
Angelas – stiklinis. Jis toks trapus, jog net niekuomet nevaikščiodavo. Ištisom dienom, jis tik lindėdavo kamputyje, nenorėdamas subyrėti.
– Hari, kas nutiko?
Į kambarį įžengė vyras, sulytas nuo galvos iki kojų. Jo fizionomija buvo nepaprastai liūdna. Jis įgriuvo į netoliese stovėjusį krėslą.
– Nežinau... – Murmėjimas panosėje.
– Hari, jei nepasakysi, aš išsigąsiu. Tu žinai, kad man nepatinka, kai nuo manęs slepiami dalykai.
Berniukas tyliai atsisėdo ant lovos, akies krašteliu stebėdamas Angelą ir keistai atrodantį tėvą.
– Aš tau pasakiau viską. Apie savo praeitį, apie savo kraštą. Kur debesys plaukdavo savaime ir apie didžiųjų paslapčių dalijimą. Aš tau parodžiau... Tiek daug dalykų. Kodėl tu vis dar slaptaisi?
– Tikriausiai... Anglų kalbos niekada padoriai neišmokstama, ar ne, mylimoji? – Vyras bjauriai vyptelėjo. – Vis dar šneki eilėraščių posmeliais. Apie nereikšmingus dalykus.
Moteris skausmingai užsimerkė.
– Tai kas dabar? Tu... gersi? – Ji pažvelgė į jį šaltomis akimis. – O gal vėl mane prikulsi?
– Tu nieko nesupranti. Viskas. Mums galas. Mane atleido.
– Atleido? – Jos kasa lyg inkaras, išmestas į orą.
– Nekartok to!
Jis pakėlė galvą į savo žmoną. Ji sėdėjo prieš pat jį, savo šaltomis tamsiomis akimis ir pravira burna, iš kurios tuoj tuoj pasilips keistai suformuluoti klausimai.
– Aš žiūriu į tave... Ir nesuprantu. Kaip galėjau būti toks mulkis? Kiekvieną kartą, kai aš tau kažką pasakau, tu kartoji mano žodžius ir klausinėji nebūtų dalykų. Aš negaliu pakęsti... – Vyras uždengė delnais savo veidą. – Negaliu pakęsti, kaip tu žiūri į mane. Nekenčiu visko, kas susiję su tavimi. – Staiga, jis ėmė juoktis. – Ha... Jie departuos. Mus abu ir jį. Kai mus išmes į šiukšlyną, galėsi ir toliau kalbėti apie plevenančius debesis ir lakstančias stirnas.
Angelas sustingo vietoje. Jo kepurė buvo nevykėliškai pasvirusi, o skruostu riedėjo ašara.
Dorianas dar niekada nematė tokio liūdno Angelo.
– Bent jau dings visi tavo kliedesiai apie savo gimtinę!
Tačiau Angelas nebuvo vien liūdnas. Angelas tapo labai, labai piktas, suprantate? Toks piktas, kad jei būtų pasižiūrėjęs į veidrodį, būtų išvydęs ne Angelą, o Velnią.
– Dorianai, kraukis daiktus. Mudu išvykstame.
– Kur jūs išvykstate? Jūs niekur nevyksite be manęs!
– Tu netekai savo darbo ir net neketini kažką daryti dėl savo sūnaus. Aš to neleisiu!
– Ir kur tu jį veši? Pati esi emigrantė!
– Kuo toliau nuo tavęs.
Tačiau vienas dalykas, kurio Angelas nežino, yra tai, jog Velnias yra jo dalis. Nenorėdamas subyrėti, jis niekada nepajudėjo ir nepažvelgė į save. Tokiu būdu, jis niekuomet nesužinojo, kad Velnias... Yra jo sielos dvynys. „Mes esame vienas“, sako Velnias. „Ir tu niekada nepabėgsi nuo manęs. “
– Neliesk manęs!
Vyriškis garsiai prajuko.
Dorianas krūptelėjo. Angelas atsistojo ir žengė link jo tėvo.
Kažkada, Dorianas pasakojo Angelui apie savo tėvą. „Mano tėvas – detektyvas Haris Kerneris. Vieną dieną... Jis tave suras. Juk detektyvai tai ir daro – ieško. Tu pamatysi. “
Vyno taurių klingėjimas.
„Ak, Dorianai. Aš dar tik detektyvo asistentas. “
O Angelas šypsosi ir juokiasi ir vis taisosi savo kepurėlę. „Neabejoju, kad toks puikus žmogus, kaip jis, greitai taps detektyvu. “
– Prašau, atsargiai, tėti!
Jo tėvas užsimojo ranka ir ėmė talžyti Angelą.
– Prašau, tėti, jis stiklinis! Mano Angelas stiklinis!
Jo Angelas parkrito ir subyrėjo į šimtus šukių.
Berniukas verkdamas pribėgo prie tėvo ir įsikibo jo švarko. Vyriškio nugara kilnojosi, o rankos drebėjo iš įsiūčio. Galiausiai, jis atsisuko į savo sūnų. Jo plačios akys buvo pritvinkusios ašarų.
Tačiau buvo jau per vėlu. Angelo jau sužeistas, o sužeistų anglų nėra. Tik paslika kepuraitė ant grindų priminė apie jo buvimą čia.

XIV.

Tądien pylė kaip iš kibiro.
Šviesiaplaukis vyras iškėlęs skėtį, jo galvą dengė rafinuota skrybėlė, jis – nedemaskuotas akiplėša. Jo tamsią sielą puolė nerimas, tai – prisirišimas. Aplink jį blanki minia, marširuojanti viena puse. Kurgi jam šiandieną apsilankyti? Galbūt pas poną Veterbį – šiandieną alus pigesnis nei rytoj, tačiau ta vieta jam kelia šiurpą ir jis nori grįžti į tą medinę kavinukę, kur žmonės įsivaizduoja esą Paryžiuje, o langai uždengti užuolaidomis tik todėl, kad nesimato Eifelio bokšto. Jis nė nežino, ar tai įvyko – o kai nežinai, ar kažkas įvyko, greičiausiai tai neįvyko. Galbūt jam reikėtų nuskristi į Paryžių? Juk jis – Sigurdas Ekmanas. Parankėje jam tik trūksta žavios damos. Kaip norėtų jis dabar sutikti Alisą: pakrikštytų ją per nauja ir jie galėtų skristi į Paryžių kartu. O po to... Po to tiesiu reisu į Valhalą. Liko nesulošta partija su Odinu.
Viju, viju, viju. Pro flėgmatišką mašinų srautą nuskriejo greitoji pagalba. Mirguliuojančios šviesėlės nušvietė ciniškai blankius praeivių veidus. Tame automobilyje dabar galėtų gulėti pats Angelas. Viju, viju, viju. Arba azijietė moteris įkypomis akimis, žibančiomis tarsi pora mėnuliukų. Jos blyškus kūnas keistai dėrėtų su tamsiais, beveik juodai mėlynais plaukais. Viju... Ji turėtų liaunus pianistės pirštus ir jautrias, lėliškai papustas lūpas; ji užsimerkusi, tačiau per jas atrodytų, jog ji vis klausia: „kodėl? “ Medikus tai siutintų – šie tipai nemėgsta klausimų – ir uždengtų jos veidą antklode, paversdami ja gyva lavone. Meilei niekada nevėlu; ir lavonai myli.
Praeiviai toliau marširuoja sava kryptimi. Tik Sigurdas sustojo, vaikiškai nenulaikydamas skėčio, leisdamas savo šviesioms sruogoms sušlapti ir būti varstomoms vėjo. Jo žalios akys lydėjo raudonas švieseles. Stirnos skanios, jas pagauti – reiškia būti grakščiam savaime, bet kartu norisi ir jas paglostyti, nors kartą, net jei vėliau ketini užpulti ir suplėšyti lyg grobuonis, išleistas iš karantino. Stirna su angelo diadema. Viju...
– Atleiskite.
Rudaplaukė moteris šypsojosi, vienoje rankoje laikydama cigaretę, kitoje – skėtį.
– Ar matėte? – Sigurdas neatplėšdamas akių žvelgė į kelią.
– Ką? – Sutrikusiai numykė. – Ak, jūs apie greitąją?
– Tai siaubinga, ar ne? – Pora vandens lašų vinguriavo jo skruostais.
– Taip... – Ji užsitraukė. – Tai tikrai siaubinga.
– Aš – Sigurdas Ekmanas.
– Katerina Blaim. Malonu! – Moteris išpūtė dūmą ir vėl šyptelėjo. – Užkalbinau, nes norėjau jus pakviesti į savo darbų parodą. Paveikslų parodą. – Katerina ištiesė lankstinuką. – Nesu tikra, kiek žmonių ateis – tai pirmoji mano vieša paroda, taigi, kviečiu visus, ką pamatau!
Sigurdas kurį laiką žvelgė į lankstinuką.
– Žinoma, Katerina. Aš ateisiu.
Katerinos pudra nelygiai nukloja jos veidą, o raudonas lūpdažis bučiuoja cigaretę.
– Pone...
– Sigurdas. Sigurdas Ekmanas.
– Ak, taip! Labai malonu, kad atėjote!
Sigurdas vaikštinėjo aplink menę, karts nuo karto dirsteldamas į vidutiniškus paveikslus.
– Na, tai ar kas nors patiko? – Katerinos veide įsirėžusi dar vakarykštė šypsena.
Sigurdas pirštu parodė į vieną iš paveikslų:
– Šis.
– Vaje. – Ji išpūtė dūmą ir pažvelgė į paveikslą, kuriame vaizduojama stirna, plėšoma juodo, auksaakio vilko. – Prisimenu, kai tapiau šį paveikslą. Tai buvo labai, labai prasta diena. – Ji loštelėjo galvą ir vėl nusišypsojo. – Vienas žmogus užsisakė šio paveikslo kopiją. Tai buvo azijietis vyras. Nežinau – galbūt rytų kraštuose šie dalykai labiau mėgstami, nes visi aplinkiniai praleidžia šį paveikslą.
– Tai vienintelis jūsų geras paveikslas.
Katerina užgęsino cigaretę ir vyptelėjo.
– Ačiū.
– Jūsų tiesiog neįmanoma įžeisti, ar ne?
– Ak, patikėkit. – Ji išsitraukė kitą cigaretę. – Manęs neįmanoma įžeisti tik todėl, kad ir taip skęstu lavinoje problemų. Paprasčiausiai neturiu laiko naujiems dalykams, dėl kurių galėčiau įsižeisti. – Žiebtuvėlio cinktelėjimas. – Vien dėl šios parodos turėjau pereiti ugnį ir vandenį. O, pripažinkime – kam Naujosios Pažangos visuomenei reikia dailininkų? Taip, galbūt tokių, kurie įkvėptų valdžią, ir reikia, panašiai, kaip buvo nacistiniai ir komunistiniai meno stabai. Tačiau aš? Kažkokia Katerina Blaim? Varge. –  Gražus juokas. – Panašu, kad Benslio Ofisas jau gali laukti ir manęs.
– Bet juk jums neįdomus pelnas. Jums reikia auditorijos susidomėjimo. – Sigurdas vis dar meiliai žvelgė į paveikslą.
– Žinoma. Bet žmonėms... Na, jiems apskritai nelabai kas įdomu šiomis dienomis.
– Suprantama. – Jis nusišypsojo ir pažvelgė į Kateriną. – Tačiau aš galėčiau pasidalinti su jumis keliomis idėjomis. Tai yra... Kol dar nesate nuo galvos iki kojų Benslio Ofiso sekretorė.
Nubučiuota lūpdažio cigaretė sustingo ore.
– Man būtų garbė, Sigurdai.
Lėtai atsidarančios durys.
– Dabar įdėmiai manęs klausyk. – Šaltas tonas. – Visi išėjimai yra užverti. Neturi jokių šansų. Aplink nieko nėra, kas tau galėtų padėti. Tu nuolankiai vykdysi mano įsakymus. Aš turiu ginklą.
– Pone... Nejau tikrai manote, kad po šitiek metų aš dar bandysiu pabėgti?
Spyris į pilvą. Vyras suaimanavo.
– Nešnekėk su manim, nebent privalai.
Aštuntasis ramiai sėdėjo ant žolės, vienoje rankoje laikydamas ginklą, kitoje – knygą, tačiau jo žvilgsnis buvo nukreiptas į sodininką, karpantį rožių krūmus. Šis vyras laikomas geriausiu šalies sodininku. Bent jau tokiu buvo – dabar, jis paskelbtas kaip ilgai dingusiu asmeniu. Aštuntasis nenorėjo, kad jis tiesiog būtų jo sodininku, turinčiu vieną projektą – jo sodą – jis norėjo, jog šis vyras gyventų jo sode, kvėpuotų jo sodu, dirbtų ir galvotų vien apie jo sodą. Jis laiko jį geromis sąlygomis – nuolatos valgydina, kviečia daktarą apžiūrėti jį – tai tikrų tikriausias Princo pagrobimas vardan rožių. Nors niekas kitas nematė jo sodo... Aštuntasis žinojo: jo rožių krūmai krūmai gražūs, jo orchidėjos gražios, jo tulpių laukas gražus.
Sodininkas nusišluostė prakaituotą kaktą. Jis buvo pagrobtas dar tada, kai Aštuntasis tik ėmėsi projektuoti sodą – jam buvo ne daugiau penkiolikos. Vyras prisimena tą dieną, kai į jo namus įsibrovė juodai apsirėdę vyrai, juodai lyg nasrus šiepiančios pumos. Jie surakino jį, jo žmona verkė, o už jos suknelės buvo įsikabinusios dvi dukros. Dar tada, šis vyras turėjo vardą. Kartais, jam sunku jį prisiminti, tačiau tuomet, kai jis išleidžiamas į sodą, jį apimdavo prisiminimai. O juk kažkada Džozefas buvo pats geriausias šalies sodininkas.
– Ar tai jis? – Šviesiaplaukis berniukas smalsiai žvilgtelėjo į Džozefą, bandantį pasipriešinti juodosioms pumoms.
– Taip, pone. – Vienos iš pumų balsas. – Tai geriausias šalies sodininkas.
– Labai gerai. – Berniukas nušoko nuo krėslo, savo amžiui jis nepaprastai dailus ir aukštas. – Ponas... Džozefas, tiesa? – Jis priėjo prie surakinto sodininko ir ištiesė jam pergamento lapą. – Pasižiūrėkite į tai, Džozefai. – Tik dabar berniukas atrodė kiek vaikiškai, stovėdamas prieš išstypusias kalinio ir įkalintojų figūras. – Tai projektas ir aš norėčiau, kad jūs tai įgyvendintumėte.
– Jūs galite tiesiog pasamdyti mane... Kodėl jūs šitaip elgiatės su manimi? – Džozefas žvelgė į šaltas vaiko akis.
– Pasižiūrėkite. – Berniuko smulki ranka baltesnė už pergamentą. – Džozefai, prašau jūsų.
Jis nuleido savo pavargusias akis ir pažvelgė į popierių. Tai buvo sodo projektas, tačiau kokiu tikslumu jis buvo nubrėžtas! Milžiniška vieta, milžiniški plotai rožių... Neabejotinai, tai būtų buvęs gražiausias sodas, kokį Džozefui tik teko matyti. Tačiau kuriame pasaulio krašte jis būtų? Kam jis priklausytų? Kiek žmonių turėtų dirbti prie šio projekto? Tai gėlių maniako svajonė, dirbtinės romantikos rojus – vyras jau galėjo įsivaizduoti, kiek žmonių pritrauktų ši vieta, kiek įsimylėjėlių atvyktų čia iš tolimiausių kraštų, vien tam, kad galėtų nusifotografuoti. Tai – geriausia gyvenimo klastotė, kokią jam tik teko matyti. Juk gražūs sodai taip pat klastotės: jas renkasi arti išsiskyrimo poros, alkoholikės hipochondrikės, turtingi, kruvinais frakais pasipuošę džentelmenai ir nasrus iššiepę besiseilėjantys pajacai.
– Tai nuostabu. – Džozefas pakėlė akis į berniuką. – Kieno tai užsakymas? Ar tai jūsų tėvo?
– Tai mano. – Berniukas atsargiai sulankstė popierėlį ir įsikišo į kišenę. – Nupiešiau tai per aritmetikos pamokas su ponu Kriviu.
– Neįtikėtina. – Džozefas didžiai sutrikęs, jo balsas dreba, o kakta teka prakaito lašelis. – Ar ponas Krivis jums padėjo?
– Jei jums labai įdomu, pone Džozefai, jį atleido praeitą savaitę. – Auksaspalvės sruogos dailiai sukrito jam sulingavus galvą. – Man nusibodo jį mokyti.
– Mokyti?
– Aš kantriai ruošiau poną Krivį tapti aritmetikos mokytoju prestižiškiausiose mokyklose. – Vaikas nusišypsojo. – Aš griežtas mokytojas.
Tądien Džozefas praleido tamsoje. Kiek laiko tai buvo – jis nežino, tačiau viskas jam ėmė atrodyti kaip viena – tamsa jo kambaryje vertė jį didžiąją laiko dalį miegoti – ilga – keistu miegu, po kurio atrodydavo, jog kažko trūksta – ištysusi – paliekantį ji jaustis ištrintu ir tuščiu, kol galiausiai, jis suprato – diena – kad tai, ko jam ėmė trūkti, buvo jo identitetas.
– Sveiki, pone Džozefai. – Aidintis balsas daužėsi į sienas aplink jį. – Metas keltis. – Balta it vaiduoklio ranka išnyra priešais jo akis. – Jūs turite tiek daug darbo.
Dienos bėgo ir Džozefas kasdien dirbdavo bevardžio berniuko sode. Jis plušdavo nuo ryto iki vakaro, vienas, pamiršdamas apie bet kokį kitą žmogų. Jo žmona ir dukros tebuvo tik kaip kažkokio keisto sapno paveikslas. Jo neberakindavo tamsiame kambaryje; jis gavo naują, gražų miegamąjį ir kiekvieną ketvirtadienį jį aplankydavo daktaras Litsvikas. Kasdieną, jis matydavo tiek daug žmonių berniuko dvare – tiek daug daktarų, mokytojų ir žmonių, kurių profesijos iš veido nepasakysi. Tačiau, berniukui augant, žmonių mažėjo, kol galiausiai, jis liko vienas visame dvare.
– Kur visi tie žmonės, kurie mus supo?
Džozefas atsisuko į Aštuntąjį. Vyras apatišku žvilgsniu žvelgė į knygą, tačiau po akimirkos pakėlė galvą ir nusitaikė į sodininką.
– Jūs turite pataisyti mano rožę. – Vyras nusuko suglumusį žvilgsnį ir toliau karpė rožių krūmus. – Aš jai pažadėjau. Pasakiau, kad tai tik bloga diena. – Sodininkas tylėjo. – Rožė gali turėti tik vieną blogą dieną – antrosios metu ji nuvysta iš sielvarto. – Ašaros krito ant knygos puslapių. – Rožė negali turėti dviejų blogų dienų iš eilės.

XV.

Gražus vakaras. Svirpleno žiogai.
Rubuilis vyras dėmėta balta palaidine sėdėjo ant šaligatvio ir valgė ledus. Jo liežuvis sustingo ore tolumoje pasigirdus balsams.
– Taigi... Tai yra toji vieta, ar ne?
– Taip, pone.
– Ir koks buvo jo vardas šįkart?
– Mes nežinome, pone.
Lyyyyyžt. Ledų gabalėlis užtiško ant pūpsančio pilvo.
– Kaip įdomu. – Vėjas baladajosi krautuvių vitrinomis. – Regis, jam patiko deklaruoti savo vardus. Keisti juos. Tapti žmonėmis. – Perspėjantys kūdikiški griausmai. – Jis prisirišo.
Geltoni dantys čiaumojo apskrudusį vaflį.
– Panašu, kad Čekija mane pasitinka su artėjančia audra. – Kažkas juokiasi. – Pasaulis reikalauja skęsti.
Grubūs pirštai valo trupiniuotą smakrą. Priešais rubuilį skubiai žingsniavo jauna mergina. Jos ilgi pirštai buvo įsikibę odinės rankinės. Aligatoriaus. Iš Australijos. Jį sugavęs vyras nusifotografavo su laimikiu, tačiau po poros mėnėsių mirė, nes jį iki mirties subadė žuvis.
– Ei, panele. – Kažkur ėmė žaibuoti. – Ei, ei, panele.
– Paleisk mane, storas... Storžievi! – Mergina talžė vyrą savo aligatoriumi, kuris tik atsispirdavo it šokinėdamas batutu nuo jo storo pilvo.
– Panele... Gražuole. – Jis nusiviepė; jo lūpos išteptos ledų likučiais. – Jūsų žodžių pasirinkimas skurdus!
Ledų kūgis it kometa nuskriejo ant žemės ir liko juokingai styroti. Merginos veidas išblyško, jis aptaškytas krauju, o aligatorius ėmė drėbėti, šis svetimšalis per drąsiai čiupo jį už nasrų. Rubuilis susiėmė už žaizdos, jo akys užsivertė į viršų. Kiek daug žvaigdžių... Jei mirti, tai mirti tik po gražiu nakties skliautu. Tai buvo toks gražus vakaras.
– Ar viskas gerai?
Ji pažvelgė į iš tamsos išnyrusią figūrą. Tai buvo aukštas vyras varno juodumo plaukais. Jis nešiojo akinius ir buvo apsivilkęs švarką su kailiu vietoje antpečių, po juo ryšėjo ryškiai raudoną kaklaraištį. Už jo stovėjo keletas kitų vyrų. Vienas iš jų laikė ginklą. Ji vis dar galėjo užuosti paraką. Paklaikusiomis akimis, mergina ėmė klykti, varstydama tai kraujo baloje tysantį storą užpuoliką, tai jos užpuoliko užpuolikus.
– Žmonės apgailėtini. – Juodvarnis priėjo prie merginos ir įdėmiai pažvelgė į ją. – Vieną akimirką jūs nekenčiate, kitą akimirką – mylite. Jūs tokie ribiniai, jog tai nedovanotina. – Jo liaunos rankos atsidūrė ant jos pečių. – Tyliai. – Merginos klyksmas virto tik tyliu šunišku inkštimu, jos skruostai šlapi nuo ašarų. – Bet kas, nesuprantantis, jog gyvenimas – tai spektaklis, yra kvailys. Štai, šis vyras, ką tik nužudytas tavo akivaizdoje. – Jo akiniai tvykstelėjo žibintų šviesoje, demonstratyviai pakreipti į lavono pusę. – Tai tragiška. Tai siaubinga. Tai verčia tave klykti, bet privalai prislopinti riksmą, išmokti rėkti tyliai arba geriau – išvis tylėti. Juk visuose šiuose namuose aplink mus ruošiasi migti vaikai. Mamos papučia jiems po pagalve linkėdamos saldžių sapnų, o labiausiai užsispyrę traukia plunkstas ligi kol neužmiega. Ir kol jų angeliškos galvos krenta ant minkštų patalų, gatvėse žmonės žudo ir miršta. Tyliai, vaikštinėdami ant pirštų galų. Todėl, kai nori sužinoti, koks dvideidis yra šis pasaulis, reikia naktį iškišti galvą pro pravertas užuolaidas. – Juodaplaukio rankos paleido merginos pečius, jis darsyk atsisuko į tysantį rubuilį. – Ak, bet koks gražus rožių krūmas. – Čiakšt! Jis nusiskynė vieną. – Mano brolis turi nuostabų rožių sodą. Ir aš taip pat mačiau jį pro langą. – Jis įkvėpė ir nusišypsojo. – Dabar tu žinai, kad gyvenimas – tai spektaklis. Tačiau, tiesą sakant, aš nematau prasmės vaidinti, kai esi siaubingas aktorius.
Kastuvas smigo į žemę. Vyro kakta žliaugė prakaitas. Kurį laiką jis ir toliau kasė, karts nuo karto išleisdamas duslią aimaną, kuri būdinga tik sunkiai dirbantiems žmonėms. Galiausiai, jis atsikvėpė ir atsisuko. Už jo nugaros nieko nebuvo, tik fonas gražaus sodo, kurį jis pats apdirbinėjo visus tuos metus.  Nebuvo ginklo, nutaikyto jam į nugarą. Nebuvo auksaplaukio vyro, tyliai skaitančio knygų. Visame šiame dvare jis liko vienas. Akimirkai pastovėjęs, Džozefas ėmė žingsniuoti link dvaro. Jam atvėrus didžiąsias duris ir pastačius koją ant slenksčio, ąžuolinės grindys sugirgždėjo. Jo pasenęs veidas kraipėsi kaip mažo berniuko, apžiūrinėjančio pastatą pirmą kartą. Kai paskutįsyk čia buvo, jis matė daugybę žmonių. Dabar, visi ilgi holai, prabangios liustros ir antikvarinės kėdės atrodė keistos ir liguistos, kai nieko nėra.
Pššš. Vandens srovė iš krano. Džozefas stovėjo didžiulėje virtuvėje ir gėrė vandenį iš stiklinės.
Jis paliko jį vieną. Kaip jis galėjo tai padaryti? Juk rožės jam buvo viskas. Be jo, šios rožės nuvys. Džozefas išvyks ir niekada negrįš. Galbūt, jis grįš pas savo žmoną ir dukras, jie pakels tostus ir valgys tortą su mascarpone sūriu, ir jo dingimas net ims atrodyti toks nuostabus vien dėl jo grįžimo. Jis numetė stiklinę ant žemės ir ėmė bėgti į savo kambarį. Nereikia daiktų... Ne, ne, nereikia... Reikia palto. Paltas gražus, paltas tinka į miestą, žmonėms patinka paltai. Jie prideda pasitikėjimo savimi ir dera kavinėse. Džozefas apsivelka paltą. Nėra veidrodžio. Jis nevilkėjo palto seniai. Oras čia neblogas. Darganota būna retai. Kaži, ar mieste lyja.
– Ko pageidausite, pone?
Brunetė padavėja nusišypso vyšninėmis lūpomis.
– Ka... – Jis apsilaižo savo sudžiuvusias lūpas. – ... Vos.
– Žinoma.
Džozefas žvalgosi po kavinę. Žmonės plepa, groja rami muzika, įjungti televizoriai be garso. Niekas nedėvi palto. Kodėl niekas nedėvi palto? Anglija – tobula šalis paltams. Šį paltą... Kažkada seniai išrinko jo žmona. Jis tai prisimena, nes... Tai buvo keista diena. Jis tapė gėles – gladioles, regis – ir jo žmona ėmė skųstis, kad jis tiek daug laiko praleidžia prie savo projektų, jog net nesugeba apsivilkti deramai. Jo žmona buvo tikra dama, ji žinojo, kaip reikia rengtis visomis progomis. Galbūt, tai ir sužavėjo Džozefą. Jos galimybė prisitaikyti. Chameleoniškumas. Tad ji išsivedė Džozefą į parduotuvę ir neleido jam šnekėti, nes ji, mat, įtemptai mąstė. Tuomet, toje Džolo parduotuvėje, ji spragtelėjo pirštais, ištraukė šį paltą ir liepė jam pasimatuoti. Ji buvo tokia laiminga. Jam nerūpėjo paltas, jis nebuvo mados vyras, tad nesugebėjo žvelgti į tai jos akimis, bet jam patiko matyti žmoną laiminga. Tačiau dabar, jis gali pažvelgti tomis akimis į šį paltą. Tai buvo tikrai geras paltas. Dailiai pasiūtas ir kokybiškas, jis atrodo visai kaip naujas. Jo žmona būtų labai laiminga, jei jis grįžtų su šiuo paltu.
– Jūsų kava, pone.
– Dėkui.
Džozefas spokso į juodą puodelį ir iškreiptą savo atspindį. Jis dovanodavo gėles savo žmonai. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Meilė iš pirmos puokštės. Ji visuomet pykdavo, kad jis gerdavo kavą. Nesveika, sakydavo ji. Principingai prisimerkusi ji suieškodavo žalios arbatos. Visuomet gerdavo taip pat. Du šaukšteliai cukraus, du šaukšteliai grietinėlės. Žilvine, žilvinėli, jei tu gyvas, atplauk pieno puta. Tai net nebuvo panašu į arbatą, juolabiau žalią. Tačiau tai buvo velniškai skanu. Bet tai jos dalykėliai – jos skanūs, madingi, įdomūs dalykėliai, maži reikaliukai, kuriais ji džiaugėsi. Jis buvo puikus sodininkas, jam reikėjo gerti kavą. Projektams. Projektams. Ar kadanors matėte architektą, geriantį arbatą? Nesvarbu, kad tai gėlių architektas. Sodai – tokia pati klastotė, kaip ir visos kitos. Kava juoda, juoda kaip bedugnė. Ir kai Džozefas žvelgia į ją, ji pažvelgia atgal į jį. Jis įkišo ranką į kišenę ieškodamas monetų, tačiau ji buvo tuščia. Na, žinoma! Kvailys... Jis neturi nė skatiko, nė skatiko jis neturi, ir jis nesusimokės už šią kavą, ir padavėja nebesišypsos savo vyšninėmis lūpomis, ir jam duos baudą, kuriai pinigų jis taip pat neturės, ir ji patupdys į kalėjimą, ir jo žmona supyks, nes kamera bus purvina, jis išsiterlios savo paltą, ji nebeištrauks jo, jis trūnys kalėjime. Ne! Džozefas trenkė kumščiu į stalą, kava užtiško ant koralo spalvos padėkliuko. Būti sučiuptam dėl kažkokio kvailo kavos puodelio... Jis pakilo ir skubiai žingsniavo link išėjimo.
– Pone!
Padavėja vyšninėmis lūpomis mojuoja rankomis, tačiau ponas nekreipė į ją dėmėsio. Jis pasileido bėgti nustumdamas stiklines kavinės duris, jis braunasi per žmones, jis bėga nematydamas, kas vyksta. Atrodo, ėmė lyti, jo paltas bus naudingas. Jam reikia paskubėti... Reikia bėgti pas savo žmoną. Kur jo žmona gyvena? Jis neprisimena namų adreso. Ji gyvena... Jis pasodino rožių šalia tvoros... Kuo vardu jo žmona? Kas jo žmona? Kas jis? Rožės, rožės, rožės. Jis sustojo šalia vieno daugiaaukščio sienos. Prisilaikydamas ja, jis šnopuoja, garsiai šnopuoja, jo širdis daužosi. Kažkur trimituoja televizoriai, jie rodo naujas MAO laidas. Tolumoje boluoja korporacijos, jos su Benslio Ofiso emblema, liūtu ant pluošto popieriaus. Džozefas dreba, jam šalta, paltas nėra toks šiltas, kaip jis manė. Jam reikia sugrįžti ir sušilti. Šis pasaulis toks šaltas. Lyja vis smarkiau, vieniša fingūra linguoja po truputį apmirštančiais keliais. Toks šaltas, šaltas.
– Ka... Vos.
Drebančios rankos naršo pos spinteles; jos baltos, tuščios, pavieniai daiktai tesimėto jose. Džozefas vis dar su paltu, jis nori dar kartelį žvilgtelti į savo atspindį juodame skystyje. Jau temsta. Jis sugebėjo rasti tik žiupsnelį užsilikusios arbatos, tas sumautas vyras buvo antžmogis, galbūt jis nėgėrė ir nevalgė, tik laukė, imituodamas Kristų. Virdulys ėmė šaukti, jo kakta laša prakaitas, karštas vanduo nusvilina jį. Du šaukšteliai cukraus, du šaukšteliai grietinėlės. Grietinėlės nėra, tik pienas. Jis susmunka ant kėdės ir žvelgia į puodelį priešais save, baltą lyg pieno puta. Jame nieko nesimato, net jo veido nėra. Viskas skęsta, klimpsta, krenta. Bent jau pasidarė labai tylu ir jo rankos nustojo drebėti. Girdėjosi, kaip lietus daužo palanges, o sode lėtai krenta obuoliai. Jis sode. Rožių sode. Rožės. Rožės negali turėti dviejų blogų dienų iš eilės. Vyras atsidūsta ir iš lėto ištiesęs ranką gurkšteli arbatos. Jis susiraukia. Skonis buvo šlykštus. Niekam tikę įdomūs dalykėliai. Jo kūnas sukniumba krėsle, jis jaučiasi mieguistas. Tik garsai, svetimi garsai jam neleido užmigti. Dūžiai į duris, garsūs, smulkūs, aidintys per tuščią dvarą.
– Aš, – Jis pradeda, aiškiai artikuliuodamas. – Tik sodininkas.

XVI.

– Milo, norėčiau tave supažindinti su kai kuo.
– Mhm? – Milo akys apatiškai žvelgė už žaliuzių.
– Nagi, Milo, daugiau entuziazmo! – Katerina caktelėjo liežuviu. – Tai Sigurdas, Sigurdas Ekmanas. Manau, kad judu galėtumėte tapti puikiais draugais.
Milo žiūri į sofą ir tyli. Sigurdas sėdi krėsle priešais. Jis apsivilkęs ilgu megztiniu ligi kaklo, jo rankoje – užrašų knygelė ir plunksna.
– Tai jūs domina skirtingų kalibrų nukrypimai?
Katerina prajuko; šiandieną ji atrodė visai ne taip, kaip parodoje. Ji buvo akivaizdžiai išsipusčiusi ir jai tai tiko. Jos prisirpusi figūra buvo įvilkta į tamsiai raudoną suknelę su kaspinu nugaroje, o rudi, kiek pasibangavę plaukai buvo palaidi.
– Nieko panašaus. – Ji paguldė cigaretę peleninėje ir suėmė gėlėtą arbatinuką. – Tiesą sakant, Milo yra mano sūnėnas.
– Ah? – Sigurdas pateliūskavo savo arbatos puodelį, tuomet vėl pažvelgė į užrašų knygelę ir toliau ėmė skrebenti.
– Jis dažnai aplanko mane. – Ji atlaidžiai nusišypsojo. – Neperspėjęs.
Milo atsisuko ir dėbtelėjo į arbatinuką.
– Ak, ar aš trugdau? Kat, juk galėjai tik pasakyti ir aš būčiau dingęs. Nežinojau, kad įsitaisei kavalierių. Pats laikas. Tik, sakyčiau, kiek per jaunas. Nors, velniai žino tave.
– Nebūk toks storžievis. Juk gerai žinai, kad neturi kur dingti.
Ji atsisuko profiliu į Sigurdą ir pridūrė:
– Mano sesuo – gidė, tad ji dažnai būna išvykusi. Na, o Milo reikia kompanijos.
Milo susiglostė savo šviesius plaukus ir treptelėjo koja.
– Sumautai teisingai, Milo reikia kompanijos! Palieka mane amžinai vieną, net pinigų maistui neperveda į sąskaitą.
– Milo, betgi tu neturi banko sąskaitos.
– Sumautai teisingai, Milo neturi banko sąskaitos! – Jis vyptelėjo ir ištraukė Katerinos cigaretę, skendusią pelenuose. Katerina susiraukė, bet nesudrausmino jo.
– Sigurdai, neprieštarausite?
– Ne.
Milo išpūtė storą, pilką dūmą tiesiai Sigurdui į veidą. Pastarasis tik trumpam pakeldavo akis į cigarečių debesų deformuotus moters ir šviesiaplaukio vaikigalio siluetus.
– Taigi. Papasakokite apie save. Juk jūs sugebėjote sužaveti Kat, ar ne taip supratau?
– Milo! – Katerina priekaištingai šuktelėjo ir kaltai timptelėjo savo suknelę žemyn.
Sigurdas sriūbtelėjo garuojančios arbatos.
– Aš kartkarčiais rašau.
Milo prisislinko. Žvilgsnis buvo įbestas į užuolaidas.
– Nejaugi?
– Sigurdas turi labai įdomią šnekėjimo manierą ir yra puikus pašnekovas. Tuo spėjau įsitikinti jau savo parodoje. – Ji padėjo puodelį ant keramikinės lėkštutės. – Retai kada sutinki tokį apsiskaičiusį jauną vyrą. Man neteko skaityti jo darbų, bet esu tikra, kad jie tokie pat intriguojantys.
– Aha. – Milo pergalingai nusišypsojo. – Turime poetą!
– Rašytojas nebūtinai turi būti poetas, Milo. Juk yra įvairių žanrų, ne tik poezijos.
– Nesvarbu. – Suurzgė jis ir sugrūdo nuorūką į stiklinę peleninę. – Kuo dirbate, Sigurdai?
– Kūrybinėse industrijose. – Jis palietė savo veidą ir nusišypsojo. – Mano sritis yra menas. Gelbėju jį nuo Naujosios Pažangos. Juk jie net negali jo dorai paversti anti–menu.
– Ar jūs visuomet toks nedėmėsingas žmonėms?
– Milo... – Katerina suniurzgė darželio auklėtojos tonu.
– Nagi, kodėl? – Sigurdas nusišypsojo, trumpam atitraukdamas nuo savęs užrašų knygutę, lyg vertindamas jos turinį iš toli. – Esu dėmėsingesnis, nei bet kuris kitas.
Milo nejaukiai pasimuistė. Dženifer ėmė nesąmoningai liesti savo lūpas ir sukinėtis įvairiais kampais.
– Jaučiuosi pažeistas.
– Mm. – Katerina iš lėto užsidegė dar vieną cigaretę, demonstratyviai laikydama ją sukandusi.
– Menininkai keisti. – Milo užsikėlė vieną koją ant kitos, tempdamas savo rankoves. – Sumautai keisti.
– Na, tavo nelaimei, turiu pasakyti, jog ponas Ekmanas atvyko čia būtent dėl meninės priežasties. – Katerina atlošė galvą, papurtydama savo rudas sruogas. – Jis turi keletą pasiūlymų mano paveikslams.
Milo įsižeidęs pažvelgė į briedžio iškamšą, kabojusią ant sienos.
– Išvadikai.
– Labai opi pasaulio problema. – Tarė Sigurdas ir taip pat nusuko žvilgsnį į briedžio iškamšą.
Katerina akimirkai sutriko, tuomet pažvelgė į savo laikrodį.
– Milo, tau greit į darbą.
– Taip, tu teisi. – Milo atsiraitojo rankovę, tačiau neradęs laikrodžio ant riešo vėl ją užraitojo.
– Milo padeda sunešioti prekes viename prekybos centre. Tiesa, turėjau nusiplūkti, kad ji galiausiai įdarbinčiau, tačiau man pasisėkė. – Ji šyptelėjo. – Matote, dar tada, kai vyko darbuotojų patikros, tas prekybos centras nepriklausė Benslio Ofisui, tad viskas buvo ganėtinai lengva. Sesuo buvo maloniai nustebinta. – Ji liūdnai papurtė galvą. – Jei Naujoji Pažanga žinotų... Dievaži, tokius šiais laikais už kulnų karia, tokius, kaip mano Milo. Tačiau jis unikalus ir aš tikiu, kad gyvenime jam seksis.
– Džiaugiuosi už jus, Milo.
Milo atsistojo. Visu ūgiu jis atrodė kur kas grėsmingiau, nei sėdėdamas ir spoksodamas į skirtingus objektus. Juodu su Sigurdu paspaudė kits kitam rankas. Katerina pakštelėjo Milo į skruostą ir nuėjo palydėti jo iki durų. Ant durų slenksčio jis atsisuko atgal ir šuktelėjo:
– Paskambinkite man, pone Ekmanai!
– Betgi tu neturi telefono. – Juokingai iškošė Katerina.
Linksmas balsas laiptinėje:
– Sumautai teisingai, Milo neturi prakeikto telefono!

XVII.

Sugirgždėjo grindys.
– Aš tik sodininkas.
Tamsoje pasirodė moters siluetas.
– Jūs neužrakinote durų. – Pauzė. – Ar neprieštaraujate, jei prisėsiu?
Nelaukęs atsakymo, siluetas atsitraukė kėdę ir prisėdo.
– Ar žinote, kas aš esu?
– Aš tik sodininkas.
– Pasižiūrėkite. – Ji lėtai ištiesė rankas ir suėmė apžėlusį vyro veidą. – Pasižiūrėkite į mano veidą.
– Aš... – Jis pakėlė akis. – Jūs...
– Jūs esate Džozefas, argi ne taip? – Moteris nusišypsojo. Tamsoje matėsi jos žėruojančios tamsios akys. – Jūs esate Džozefas, geriausias šalies sodininkas. Juk jūs prisimenate?
– Aš... – Džozefas nudelbė akis į žemę ir susiėmė už galvos. – Šiandien nesusimokėjau už kavą.
– Kaip matau, ir geriate marmalą, Džozefai. – Ji pavartė puodelį ir stumtelėjo į šoną. – Jūsų žmona gėrė kitokią. Du šaukšteliai cukraus, du šaukšteliai grietinėlės.
– Iš kur jūs žinote? – Jis sutrikusiai pažvelgė į siluetą priešais save.
– Betgi jūs man pasakojote. – Siluetas prajuko. – Argi neatpažįstate manęs? – Ji pakėlė ranką ir nusimovė raudoną peruką, leisdama juodoms sruogoms susilieti su tamsa. – Argi nežinote mano vardo?
Džozefas atsistojo nuversdamas kėdę, ranka susiėmęs už burnos.
– Alisa!
– Aš Alisa. Aš Adriana. Aš Margarita. – Rudos akys įdėmiai žvelgė į sutrikusį sodininką. – Aš esu visi šie vardai ir visi šie vardai yra aš.
– O, Dievybe... Rožė negali turėti dviejų blogų dienų iš eilės...
– Nurimkite, Džozefai. Sėskitės. – Ji mostelėjo. – Man nepatinka šnekėti, kai kas nors stovi, o aš sėdžiu. – Sodininkas klusniai atsisėdo. – Esu čia su reikalu. Žinoma, tikėjausi pasišnekėti su Aštuntuoju, bet, kaip pastebėjau observuodama šią vietą keletą dienų, jo nėra. Jūs abu mane nustebinote. Jis – kad paliko jus vieną, jūs – kad išdrįsote išeiti. – Alisos galva pasviro į šoną. – O gal ir atvirkščiai. – Ji palinko atsidaryti savo rankinės. – Kai ką jums atnešiau. – Džozefas nesąmoningai atsitraukė su kėde. – Štai. – Ji ištraukė nedidelę pintinę apelsinų. – Nebijokite manęs. Šiuo metu aš esu labai pažeidžiama. Kitu atveju būčiau pasakius, jog dabar esate net stipresnis už mane, bet panašu, kad abu esame kankinami užmaršties. Esu tikra, kad pasaulis po šitiek metų šitos rožių sodo psichopatijos jums pasirodė baisus. Jūs teisus – jis tapo baisus, labai baisus, baisesnis, nei buvo. – Porcelianinės rankos suėmė vieną apelsiną ir ėmė ji lupti. – Juokinga yra tik nostalgijos ironija. Ooo, šiandieną aš jaučiuosi tokia nostalgiška, nes anos dienos buvo puikios – šūdas – supraskite, čia aš petraukiu pati save – taigi, šūdas, nes staiga suvokiu, jog aš nieko neprisimenu, nieko anksčiau, nei mano darbas, nei Magnetinių Asmenų Organizacija, nei Naujojosios Pažangos absoliutus įsitvirtinimas. – Apelsino sultys taško staliuką. – Prisimenu, kai turėjau reikalą ir atvykau čia. Aštuntasis prašė palaukti ir aš pakalbinau jus. Atrodėte toks sutrikęs, lyg niekada gyvenime nebūtumėte matęs žmogaus. Tačiau jūs šnekėjote su manimi šiltai. Beveik šeimyniškai. Prašau, Džozefai. – Ji nustojo lupti apelsiną. – Pasakykite, ką žinote apie mane.
– Man reikia prisiminti... – Vyras pasitrynė pakaušį, jo akys pavandenėjusios. – Tai sunku.
– Žinau. – Alisa ranka nurideno apelsiną. – Imkite.
Džozefas skeptiškai paėmė vaisių į rankas.
– Jie puikūs. Oranžiniai it Afrikos saulė. – Ji palinko link vyro, juoda sruoga užkrito ant veido. – Pradėkime nuo nesenų įvykių. Ką sakė Aštuntasis prieš išvykimą?
– Jis sakė... – Senstelėjusios rankos lupo apelsino žievę. – Jis sakė, kad rožė negali turėti dviejų blogų dienų iš eilės. Prašė manęs sutaisyti rožę.
– Taip, jis visuomet buvo gėlių maniakas.
– Jis pravirko. – Jo nerangus lupinėjimas privertė apelsiną išskysti. – Jo ašaros ritosi ant knygos puslapių. Dar niekada nemačiau jo verkiančio. Maniau, kad jis bejausmis, kaip ir jūs visi. – Alisa įdėmiai žvelgė į jį. – Jis dar kalbėjo... – Ji atsikando apelsino, jos smakru tekėjo sultys. – „Ir viską, ką mylėjau, aš mylėjau vienas. “
– Edgaras Alanas Po. – Alisa nusivalė balta nosinaite. – Ir viskas? Tuomet jis jus paliko?
– Taip. – Vyras liūdnai žvelgė į varvantį apelsiną. – Kitą dieną mano durys buvo atrakintos. Aš nustebęs apėjau dvarą, tačiau nieko nebuvo. Tuomet tiesiu taikymu nuėjau į sodą ir ėmiausi savo kasdienių darbų. – Jis apsilaižė lūpas. – Aš taip norėjau... Dar kartelį pamatyti savo žmoną.
– Aštuntasis jums lyg sūnus.
Sodininkas liūdnai nusišypsojo.
– Vargu. Aš tik esu su juo jau daugelį metų, tik tiek. Aš...
– Tik sodininkas. – Ji ėmėsi kito apelsino. – Klausykite, pone Džozefai, prisiminkite, jūs privalote prisiminti. – Ji uždėjo delną ant Džozefo rankos. – Jei jūs prisiminsite, aš jums pasakysiu jūsų žmonos namų adresą.
Džozefas atsiduso ir pažvelgė pro langą, uždengtą užuolaidų.
– Aš buvau sėkmingas, labai sėkmingas, labai perspektyvus. Turtingi žmonės norėjo, kad jiems projektuočiau sodus. Mano žmona ištekėjo už manęs dar tada, kai buvau tik pradedantysis, kai sodininkavimas buvo vergiška profesija, tačiau... Aš žvelgiau į savo darbą kitaip. Aš žvelgiau į kiekvieną sodą lyg į projekciją. Juk žmonės turi priežastį, kodėl jiems reikia gražių sodų, ar ne? – Jis ranka pasitrynė veidą. – Kas galėjo pamanyti... Būtent tai ir pražudė mane. Aš buvau toks geras, jog mane nusprendė pasiimti su visam. Tada, žinoma, pamačiau jį. Auksaplaukį berniuką, ne vyresnį nei penkiolikos metų. Jis neprisistatė vardu. Apskritai kalbant, niekas nesikreipė į jį vardu. Kartais matydavau daugiau vaikų. Taip, dabar prisimenu daugiau. Daugiau vaikų, vyresnių vaikų. Ir jie visi vadindavo vienas kitą skaičiais. Iš pradžių maniau, jog tai pokštas, žaidimas. Tačiau tai tęsėsi ir tęsėsi. Pirmasis, Antrasis, Trečiasis... Ir taip toliau. – Jis susiraukė atsikandęs apelsino. – Rūgštoka. – Jo akys pakilo į Alisą. – Bėgo metai, o aš taip ir nieko nežinojau apie visus tuos vaikus, išskyrus tai, kad jie turtingi, labai turtingi ir genialūs, žinoma, įtakingi – kaip kitaip jie galėtų pagrobti žmones be jokių pasėkmių? Aš bijojau jų, bijojau jų visų, ir kitų – juodųjų pumų, štai kaip aš juos vadinau. – Jis loštelėjo kėdėje. – Jie visi buvo berniukai. Išskyrus... Vieną mažą mergaitę. Juodaplaukę, nepaprastai tamsių akių ir šviesios odos. Atrodė kaip porcelianinė lėlytė. Ji negyveno čia, tik atvykdavo. Aš dažnai matydavau ją sode, dar tada, kai pašaliniams būdavo leidžiama jame lankytis, kai dvare buvo daugiau žmonių.
Alisa pravėrė lūpas, lyg iš tylios nuostabos, lyg norėdama kažką pasakyti.
– Ji vaikščiodavo už parankės įsikibusi vyrui. Gražiam vyrui, kuris mojuodavo kartu su ja man.
– Vyrui?
– Kartais ši keista pora prieidavo prie manęs, jis motelėdavo į tą mergaitę ir sakydavo: „ji reikšminga, reikšminga, galbūt net reikšmingesnė už kitus, suprantate? “ – Džozefas staiga nusišypsojo ir ėmė linguoti galva. – Ir aš linktelėdavau, nors nė velnio nežinojau, apie ką jis šneka. Užteko tik pažvelgti į tą mergaitę, į jos dideles, plačias, bedugnę primenančias akis ir galėjai išsyk suprasti: ji reikšminga, reikšminga, galbūt net reikšmingesnė už kitus.
– Vyras... – Alisa nebyliai žvelgė į sodininką, maloniai besišypsantį stalui.
– Mmmmmmmhm. Aš pamenu. Buvo šis... Incidentas. – Jis pirštu vedžiojo jo paviršiumi. – Riksmas iš dvaro. Mes atbėgome: aš, malonus vyriškis ir toji jo mergaitė. Mes pamatėme mano poną su virtuviniu peiliu. Jis subadė vieną iš tarnaičių. – Jo žvilgsnis apsiniaukė. – Tuomet aš suvokiau. Šie nuostabiai gražūs, angeliškai atrodantys vaikai buvo tikros šėtono išperos. Jie galėjo nužudyti bet ką ir bet kada, be jokios sąžinės graužaties. Aš likau gyvas tik todėl, kad manęs reikėjo. Reikėjo berniuko užgaidai. Ir aš meldžiausi, meldžiausi, kad jam nenusibostų jo rožės, jo sodas, kad jis neužsigeistų vieną dieną jo detonuoti ir vietoje pastatyti kokį nors architektinį šedevrą, kurį suplanavo per penkias laisvas minutes. – Džozefas nusišypsojo. – Tačiau mergaite aš norėjau tikėti. Ji buvo miela ir aš norėjau tikėti, kad ji neturi nieko bendro su šiuo velnių lizdu. Jos akys... – Jis pažvelgė į išbalusią Alisą. – Jos akys tokios, kaip jūsų, Alisa.
– Tas vyras. Kas jis, Džozefai?
Džozefas liūdnai palingavo galva.
– Aš tik sodininkas. Aš nežinau, kas jis, o jei ir būčiau žinojęs, dabar jo vardo neatsiminčiau. – Akimirkai stojo tyla. – Tačiau kodėl jums visa tai parūpo? Kodėl jūs ieškote savo prisiminimų?
Alisa užsikėlė koją ant kojos, šalia veido ji laikė švytintį apelsiną.
– Kai pagalvoji, prisiminimai – toks bergždžias, beprotiškas dalykas. Jie varo mus į neviltį, žudo mus iš lėto. Tik pažvelkite į mus, mano mielas drauge. – Televizinė šypsena. – Mes abu trokštame prisiminti, tačiau skirtingai nuo jūsų, aš nežinau nieko, o jūs žinote viską. Jums tereikia laiko, o man... – Ji ranka siekė ginklo, perbraukė jo paviršiumi ir atsiduso. – Kad ir kaip bebūtų, prisiminimai yra pagrindas, pagrindas priežastims. Ir aš noriu prisiminti.
Vyras atsargiai prisislinko, jo rankos drėbėjo.
– Ar dabar galėsiu sužinoti savo žmonos adresą?
Apelsinas nuriedėjo stalu ir nemaloniai pliumptelėjo ant grindų.
– Keistame spektaklyje mudu atsidūrėme. Kuo ilgiau išgyvename, tuo keistesni ir keistesni tampame.

XVIII.

– Sigurdai!
Sigurdas grįžtelėjo atgal.
– Milo. Kokia maloni staigmena.
– Taigi. – Nutęsė jis. – Matau, einate iš Katerinos. Ar jūs vėl piešetė? Mačiau jūsų piešinį. Nupiešėte mane, nerūpestingai drybstantį ant sofos, rūkantį cigaretę, kita ranka vos besitaisantį plaukus, šalia – Katerina, jos rankoje gražiausias servizas, kokį ji tik turi. Aš atrodau perdėtai jaunas, bet tikriausiai nė pats nežinau, koks jaunas esu. – Jis ėmė glostyti savo plaukus. – Turiu pasakyti, kad pro jūsų akis nepraslysta pačios gražiausios detalės. Piešiant žmones, privalai pasirinkti: piešti juos gražius ar baisius. Nėra nė vieno žmogaus, kurio negalėtum pavaizduoti negražiai, netgi groteskiškai. Dėkoju, kad pasirinkote nupiešti mudu gražius, kad ir kokie baisūs galime būti. – Akimirkai juodu tylėjo žiūrėdami į kits kitą. – Matau, einate iš Katerinos. Ar jūs vėl piešetė? – Milo pamataravo rankomis. – Ne, verčiau nesakykite. Jūs menininkai esate sumautai keisti.
– Džiaugiuosi, kad susitikome, Milo. – Sigurdo akys keistai liūdnos.
– Taigi.
– Katerina jums dar, matyt, nespėjo pasakyti naujienų. – Milo smalsiai pažvelgė į jo žalias akis. – Jos nauja paroda už dviejų dienų. Esate maloniai kviečiamas, Milo.
Jis treptelėjo batu ir švilptelėjo.
– Tai bent produktyvumas! Sumautai keisti menininkai! Jūs jai padėjote, tiesa? Anąkart užtruko amžinybę. Tikriausiai esate koks nors robotas, kai šitaip paišote.
– Katerina puiki. – Sigurdas pasitaiso šaliką, diena vėjuota. – Aš jai tik daviau naujų idėjų.
Milo susikišo rankas į kišenes ir tylėdamas ėmė linguoti. Po kurio laiko:
– Ar galiu pasikviesti draugą?
Sigurdas šypsosi.
– Draugas vardu Kirilenka. Taip ir vadinu: draugas Kirilenka. – Milo užkiša ranką, tarsi aplinkui būtų daug žmonių, ir šnabžda. – Jam tai baisiai nepatinka, nes, atseit, primena komunizmą, o jis, girdi – tikrų tikriausias rusas. – Jis nuleido ranką ir kiek prisimerkęs ėmė šnekėti kuo garsiau. – Mano manymu, jis toks rusas, kaip aš švedas. Nors ir mano tėvas tikrai toks buvo, tačiau skandinaviškas vikingas manyje tuo ir baigiasi. – Jis ranka palietė savo skruostus. – Jo skruostikauliai štai šitaip iššokę, o akys tokios įdubusios, kad nors ir saulė šviečia, vistiek jo veidas apgaubtas šešėlio. Pilkos, beje. Blankios, neišskaitomos, kartais atrodo it piktadarės, žodžiu, labai rusiškos akys to mano draugo Kirilenkos. Spigina jis jomis į mane, spigina, žinau, matau – nori jau ir iš manęs komunistą padaryti... Bet man netrukdo.
– Aš labai norėčiau susipažinti su jūsų draugu Kirilenka, Milo. Būtinai atveskite jį į parodą.
– Jam labai patinka Katerina, nors tai ir bando slėpti. O man labai nepatinka, kad jis ją vadina Katia. Vienas dalykas yra iš manęs daryti komunistą, bet iš jos...!
– Rusai, kaip ir žmonės, Milo. – Sigurdas pasilenkia link jo. – Kartais jie daro dalykus visai to nepastebėdami.
– Jūsų teisybė, Sigurdai, jūsų teisybė. – Milo įtariai nužvelgė jį. – Tačiau jūs darote dalykus labai sąmoningai, leiskite man pastebėti. Esate, hm, kaip čia geriau išsireiškus, nagi, gal taip: inteligentiškai įžūlus. Paišyti mudu, kai vos tik susipažinome, svetainėje, geriant kavą, bandant sužinoti daugiau apie vienas kitą – tai, mano drauge, yra tiesiog įžūlu! Paišant kitą žmogų, galima sužinoti tiek daug dalykų... O aš nė nespėjau geriau savęs pristatyti, šit – jūs jau įsibrovėte į mano randus, laikyseną ir žvilgsnį. Jaučiausi baisiai pažeistas ir nebūčiau jums dovanojęs, jei piešinys nebūtų buvęs gražus.
– Milo, Milo. – Sigurdas atlaidžiai nusišypsojo. – Randų turite nė vieno.
– Kaip? – Įširdęs Milo žvilgsnis. – Ar jūs mane vadinate kūdikiu?
Sigurdas tik šypsosi.
– Eisiu pas Katią. Pasveikinsiu.
– Taip ir padarykite, Milo.
– Luktelkite, Sigurdai. Ar aš jums skambinau?
Sigurdas išsitraukė prietaisėlį iš kišenės ir, prisidėjęs prie ausies, įsiklausė. Tyla.
– Ne, Milo, neskambinote. Jūs neturite telefono.
Milo ėmė skardžiai juoktis, trepsėdamas savo juodais batais, pamažu nusisukdamas nuo Sigurdo link daugiaaukščio.
– Sumautai teisingai, Milo neturi prakeikto telefono!
Raudonplaukė bare.
– Gražuole, kuo būsite vardu?
– Margarita.
– Margarita, eh? Nuostabus vardas, jei norite žinoti. – Kostiumuotas vyras sulaižytais plaukais. – Ką pasakytumėte, jei aš prisijungčiau prie jūsų ir galbūt mes išgertume porą margaritų, hm?
– Atleiskite. – Jos išblyškusios rankos buvo apsivijusios stiklinę vandens, akys apatiškai žvelgė kažkur už staliukų. – Aš čia su reikalu.
– Reikalu? – Vyro vyzdžiai sulig adatėlės dydžio buvo įbesti į Margaritą. – Ką gi... Reikalai, tai reikalai.
Raudonplaukė kurį laiką sėdėjo, tuomet žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo ir iškėlė ranką. Prie jos prisistatė vienas iš androidų. Pastarasis buvo toli gražu ne toks simpatingas, kaip reiklamose: kur ne kur matėsi jo metalinės dalys, viena akis buvo nejudri, o rudas perukas nevykusiai užmaukšlintas tiesiog styrojo ant jo galvos. Šios žmonių imitacijos, darbuotojų pakaitalai prasidėjo dar visai neseniai, kuomet pagaliau buvo išmokta juos padaryti produktyvesniais nei bet kada. Tikslas vienas: kuo daugiau žmonių turi dirbti Benslio Ofise, jei įmanoma – tiesioginėje korporacijoje, o ne atšakinėse jos įstaigose. Reikalams pakitus, Naujoji Pažanga skubiai ėmėsi reformų: iš po žemėms lendant keistenybėms ir skambant žudantiems prisiminimams telefoniniu pavidalu, būtent žmonės – pareigingiausi piliečiai – samdomi kaip tvarkdariai, kaip Tobuli Piliečiai. Jie tvarko skambučių reikalus, kiek įmanoma palaiko informaciją konfidencialia, ir, žinoma, saldžiausia dalis: tikrina žmones ir likviduoja keistuosius. Naujoji Pažanga suprato, kad vyksta karas ir pavertė jį abipusiu. Menkiausias nuklydimas nuo buvimo mažų mažiausiai pareigingu piliečiu... Lik–vi–da–ci–ja.
– Čekis. – Androidas sulingavo savo keista moteriška forma.
Raudonplaukė ištraukė pinigus ir įdėmiai pasižiūrėjo į metalinį savo padavėjos veidą.
– Grąža. – Jis pabėrė ant stalo sidabrines monetas.
Margarita susirinko pinigus ir, uždariusi rankinę, rengėsi eiti.
– Dėkoju, kad apsilankėte „Antares“ bare.
Mergina atsistojo ir nusisuko eiti, tačiau po kelių sekundžių ji grįžtelėjo. Androidas vis dar stovėjo šalia staliuko, tačiau dabar jau atsisukęs į ją. Nejudri akis keistai vartėsi, sveikoji buvo įbesta į ją, o rausvai nudažytos lūpos šypsojosi. Raudonplaukė kurį laiką žvelgė į androidą suraukusi antakius, kol galiausiai jis pakėlė savo metalinę ranką ir ėmė lėtai mojuoti. Margarita įkišo ranką po juodo palto skvernu ir palietė ginklą. „Tai štai koks jų didysis planas... Kurti metalines išgamas. Bent jau mačiau gražesnių. “ Ji nuleido rankas ir lėtai išėjo iš baro.
Naktis... buvo graži.
Margaritos aukštakulniai čeksėjo šaligatvio plytelėmis. Žmonių aplinkui nematyti. Juk didžioji jų dalis – pareigingieji, o pastarieji jau krenta galvomis į patalus. Likusieji gatvėse – minia neaiški; arba jie kažko ieško, arba jie kažko trokšta.
– Ei, kale. – Šaižus balsas už nugaros. – Jau susimokėjai už savo vandenį?
Aukštakulniai sustojo vietoje. Margarita žaibišku greičiu atsisuko ir išsitraukė ginklą. Priešais ją stovėję keli vyrai sutrikę susižvalgė.
– Ei, ei, ramiau! – Vienas iš jų. – Bosas tik norėjo pakviesti tave į pasimatymą... O tu šitaip. Negerai kažkaip išėjo, ar ne? – Pamatęs, kad ji nebylia išraiška vis dar laiko iškėlusi ginklą, jis atsiduso. – Klausyk, susitarkime gražiuoju. Tu padėsi ginklą, mes padėsim savo peilius.
Ji žengė kelis žingsnius arčiau jų; šie savo ruožtu paklaikusiais žvilgsniais ėmė žingsniuoti atatupsti.
– Ne, ne, ne! Mažyte, mes ne taip tarėmės! Kas tau įbruko tą ginklą? Prašau, padėk jį ant žemės, kol dar neatsitiko kokia nors nelaimė...
– Nutilk. Tu esi niekas. Viso labo šiukšlė, tarnaujanti kitai šiukšlei.
Šaižiabalsis krito ant žemės, jo kaktoje žiojėjo kruvina skylė.
– Maldauju atleidimo!
– Atleidimo, sakai? – Raudonplaukė nužvelgė klūpinčius siluetus. – Nagi, tuomet. Maldauk.
– Prašau, prašau... – Apsisnargliavęs blondinas. – Nežudykite manęs, panele, aš nė nemaniau, kad jūs mokate tuo ginklu naudotis, Dievybe mano, nedarykite to, aš gal ir išgama, gal ir niekingas, bet maldauju jūsų, ne... Ne, ne! – Šluostydamas ašaras jis pakėlė galvą į savo maloningąją. – Meldžiu jūsų! Jūs per graži, kad žudytumėte!
Margarita pakreipė galvą į šoną, jos veidu nuvilnijo šypsenėlė, ji iškėlė ranką ir nusitaikė į šviesiaplaukį. Tuo pat metu netikėti žingsniai už nugaros ir viskas, ką raudonplaukė po to prisiminė, yra tai, jog tuomet skausmingai parkrito ant kelio, viskas ėmė temti ir tas pats kvailas balsas iš baro:
– Dabar tai jau tikrai išlenktum margaritos, tiesa?
Ir didelis juodas batas užgęsino nuorūką šalia jos veido.
– MAO! Magnetinių Asmenų organizacija! – Kažkur televizorius. – Šiandienos laidoje mes papasakosime jums, kaip elgtis susitikus su keistenybe. Kad ir kaip baisiai tai gali skambėti, žinokite – jūs esate neproporcingai pranašesni už šiuos sutvėrimus visais įmanomais kriterijais. Keistenybės pasireiškia magiška mąstysena, kitaip sakant, jos yra gana vaikiškos, neišprususios ir neabejotinai ekscentriškos, todėl pastebėti jas – itin lengva. Jei nesate užtikrinti, ar sugebėsite tai padaryti, tuojau pat vykdykim praktinį testą! Dabar bus situacija. Štai, ekrane jūs matote žmogų, sakykime, jo vardas Kailas. Kaip matome, šalia jo yra keletas kitų žmonių, jie stovi šalia stop ženklo, tačiau stop ženklas yra automobiliams, tiesa? Žmonės ramiai praeina šaligatviu, tačiau pasižiūrėkite – Kailas stovi priešais ženklą ir šūkauja! Ką gi jis sako? Operatoriau, operatoriau, prašau priartinkit ir pagarsinkit! – Moterišką balsą pakeičia rėkiantis vyriškas. – „NE, tu sustok! Ah, tai manai, kad aš pasiduosiu, stop ženkle? Ne, aš dar tik pradėjau! Ne, tu sustok, tu sustok, tu sustok! Velniai rautų... Gerai, stop ženkle, šį raundą laimi tu. Žinau vieną nuostabią kinietišką kavinę, pasistiprinęs grįšiu, ruoškis, stop ženkle, aš būsiu nesustabdomas ir aš nugalėsiu. “ – Linksma melodija. – Grįžtame į mūsų studiją! Tik tam, kad patikslinčiau šios situacijos, hm, aplinkybes, aš privalau pridėti, jog Kailas iš tiesų grįžo antro raundo. Tai ką, mielieji žiūrovai, nusprendėte? Ar subjektas, vardu Kailas, yra keistenybė, ar ne? Balsuojame! Minutė laiko! – Linksma melodija numeris du. – Balsavimas baigtas! Pasižiūrėkime į rezultatus! Aha! 94% procentai mano, kad Kailas yra keistenybė – šaunuoliai, myliu jūs, mano sumanieji žiūrovai, mwuah! Taip, taip, taip, jis iš tiesų yra keistenybė, bet nebijokite – ši situacija yra surežisuota, tačiau jūs turite pritaikyti savo neįtikėtiną talentą realybėje! Išplėskite savo genialias šnerves, uoskite orą, vartykite savo akeles, užklupkite tuos siaubūnus visa savo jutimo receptorių galia, aha, mwuah! Mm, gerai, deja, yra kita procentų dalis, kuri nėra tokia talentinga, anaiptol... Ne, ne, ne. Net 2% mano, kad Kailas nėra keistenybė. Siaubinga! Nejau mes turime 2% keistenybių, žiūrėjusių šią laidą dabar, ir net sugebėjusių paspausti siuntimo mygtuką? O, Dievybe! Likviduosime jus visus, bjaurybės, šunsnukiai, mėsos gabalai, aha, mwwwuua–ne, ne, ne! Tačiau tai – tai, mano mielieji – dar ne viskas. 4% balsavo, jog Kailas yra keistenybė todėl, kad jo vardas Kailas! – Atodūsis ir liūdna melodija. – Jūs, mano mielieji, esate visiški idiotai, tikiuosi, jog jūs ir jūsų vaikai bei vaikaičiai bus likviduoti! Nežinau! Per kokį nors atsitiktinumą, pavyzdžiui, šuniui atsistojus ant lazerinio ginklo!
Balsai dingo.
– Na ir šlamštas.
– Jūs visiškai teisus.
Vyras atsisuko į lovą. Joje sedėjo išblyškusi jauna moteris, jos akys tamsios it bedugnė, o žvilgsnis – kažkodėl rodėsi, kad jis reikšmingas – buvo įbestas į jį.
– Na, žinot! – Vyras griebėsi šalia stovėjusio fotelio krašto. – Jūs mane išgąsdinot...
– Kas jūs? – Merginos tonas šaltas, net agresyvus.
– Nurimkite ir prigulkite. Jums negalima keltis. – Vyras prisėdo. – Panašu, kad jūs sumušė vietiniai banditai. Labai apgailestauju.
– Kas–jūs–toks? – Aiškiai pabrėždama paklausė ji, rankomis įsikubusi lovos kraštų.
– Dėkingumas senamadiškas, ką? – Vyras vyptelėjo. – Viskas, ką aš padariau – tai aptvarsčiau jus ir paguldžiau į lovą. Jei norite žinoti, jei tą naktį nebūčiau nusprendęs, kad man reikia gryno oro, nežinau, ką jie būtų buvę su jumis padarę. Visa laimė, kad turėjau ginklą.
– Jūs neatsakėte į nė vieną mano klausimą ir tik švaistote mano laiką.
– Aš – Vulpė Bertonas. – Jo siauros akys žybtelėjo.
– Taip... – Mergina kurį laiką keistai įsispitrijo į grindis, tačiau po akimirkos atsipeikėjo. – Man reikia eiti.
– Na, kurgi jūs! – Vulpė atsistojo ir bando sulaikyti merginą, kuri nustebusi žiūri į mėlynes ant rankų ir kojų. – Juk matote? Jūs negalite dar niekur eiti... Sumušimai – rimtas dalykas. O kas, jei jie vėl jus užpuls?
– Kur mano ginklas?
Vulpė ramiai sudėjo rankas.
– Jūsų ginklas saugiai spintelėje. Kai tik pailsėsite ir norėsite išeiti, aš jį jums įteiksiu. Nepretenduoju į svetimą ginkluotę ar amuniciją, garbės žodis.
Mergina atsainiai pasižiūrėjo į jį, tuomet apžvalgė kambarį. Jos dėmėsį patraukė televizorius. Takas iki jo buvo nuklotas vyno buteliais.
– Minėjote, kad išėjote pasivaikščioti su ginklu, ar ne, Vulpe?
– Teisingai.
– Turite ginklą.
– Teisingai.
– Alkoholikas ir ginklas.
– Gražuolė ir ginklas. Toks pat įtarus derinys. Destruktyvus, taip pat. – Vulpė pasirėmė ranka galvą. – Jūs manote, kad gražuolės švaistyte švaistosi šaudydamos žmones gatvėse?
– Gražuolės irgi žmonės. – Mergina irzliai šnirpštelėjo. – O žmonės žudo žmones.
– Suprantama. Tačiau derėtų atsižvelgti ir į aplinkybes, ar ne? Juk jūs nesate eilinė gražuolė.
– Ką tuo norėjote pasakyti? – Ji atsisuko.
– Nieko, dievaži. – Vulpė mosteli rankomis. – Pavyzdžiui, aš. Gerti pradėjau visai neseniai dėl visai suprantamų priežasčių. Mano kūnas dar nespėjo sustabarėti, mano galva dar nėra išskiesta alkoholio, mano galūnės dar nedreba. Ginklą išlaikau, vadinasi, dar galiu nešioti. Juk aš esu žmogus, man reikia apsaugos. Ne kokia keistenybė, žinote.
Mergina nusisuko ir įjungė televizorių.
– ... Kilus menkiausiam įtarimui, nedelsdami skambinkite mūsų Tobulų Piliečių biurui! Jie suteiks jums apsaugą ir likviduos nelaimingąjį sutvėrimą...
– Baisūs dalykai vyksta, ar ne?
– Baisi televizija vyksta.
– Hm. – Vulpės siauros akys stebėjo merginą, įdėmiai žiūrinčią televizorių. – Labai įdomus...
Mergina atsisuko į jį, pridėjo pirštą šalia lūpų (suprask: tylos) ir toliau nusigręžė į televizorių. Vulpė dar kurį laiką stebėjo keistąjį duetą, tuomet atsistojęs sumurmėjo kažką apie vakarienę ir išėjo.
– ... Tobulų Piliečių biurą sudaro puikiausi mūsų visuomenės sluoksnio žmonės – aštriausiu protu ir aršiausiu alkiu... Lik–vi–duo–ti, žinoma! Šiam biurui vadovauja ne kas kitas, kaip Aligatorius...
– Aligatorius? – Mergina krūptelėjo. – Nejau jie pakeitė vykdomąjį biurą šiuo likvidacijos šlamštu?
– ... Tiems, kurie nežino, kaip stipriai Aligatorius yra atsidavęs Naujosios Pažangos veiklai, privalome paminėti, kad jis – etatinis smarkiausių reikalų vadovas. Daugelį metų jis kontroliavo vykdomąjį biurą, ruošdamas jaunus žmones vykdyti Naujosios Pažangos teisingumą. Kaskart Aligatoriui atlikus žygdarbį, jo akyse švysteli dilema – sunaikintas blogis verčia švęsti, tačiau jo alkis teisingumui ir, žinoma, lik–vi–da–ci–jai, yra toks aršus, kad jis nori viso karo!
– Kas per mėšlas? Kodėl jie apie jį šneka? – Merginos akys plačiai išplėstos, jas apšviečia televizoriaus ekrano šviesa.
– Bet tai suprantama! Visa jo giminė dalyvavo karuose. Kalbama, kad kažkuris iš jo propropro – sumautai nesvarbu – senelių dalyvavo II–ajam pasauliniam kare! Trilypė sąjunga... Taip. Nėra ko stebėtis. Šis vyras yra karo genijus, kuris dar nebuvo karo lauke. Hitleris galėtų nešioti jo golfo lazdeles ir kamuoliukus! Ne tai, kad Aligatorius žaidžia golfą...
Pultelio spustelėjimas. Televizoriaus ekranas pajuodavo.
– Na ir šlamštas. – Ji atsistojo, dar kurį laiką žiūrėdama į dėžę. – Jūs visiškai teisus. Be manęs jie niekas.
Ji peržengė butelių taką, apsivilko savo juodąjį paltą, išieškojo spintas ir laiminga it kūdikis įsikišo už skverno ginklą. Kulkų tiek pat, kiek ir turėjo būti.
– Panele.
Mergina atsisuko. Tarpduryje stoviniavo maža šviesiaplaukė mergaitė mėlyna suknute. Rankoje ji laikė kažkokią iliustracinę knygelę, o dvi žydros akutės, apsuptos vešlių blakstienų, mirksėjo it šviesaforo lemputės. Jos veido išraiška buvo mąsli, galbūt net šiek tiek baili ir ji galvele vis linkčiojo už durų.
– Aš išeinu.
Mergaitė papūtė lūpas, jos galva nustojo linkčioti, o akys paskelbė raudoną. Ji ištiesė savo mažą liauną rankelę link merginos ir nusišypsojo keista šypsena.
– Mielieji žiūrovai, niekada nepamirškite, kas esate. Jei kadanors jausitės taip, jog imate pamiršti, kas esate... – Mergina ištiesė porcelianinę ranką į kamerą. – Keliaukite. Keliaukite su mumis. Mes esame jūsų išeitis. Visada gera girdėti savo vardą, minimą aplink supančių žmonių. Štai jie – visi laimingi būriuojasi aplink mane. Neleiskite būti užmiršti.
– Alisa! Alisa!
– Aš esu Alisa Tennek. Iki rytojaus.
Mergina užsidengė rankomis veidą ir papurtė galvą.
– Panele. – Mergaitė timpčiojo už jos kelnių skverno, reikalaudama sekti paskui.
– Na, žinoma. Kaip juokinga. – Mergaitė krūptelėjo nuo netikėtų žodžių. – Einu.
Jos peržengė koridorių. Alisa pažvelgė į priešais buvusį veidrodį. Ji buvo be peruko.
– Gerai, kad dar neišėjote. – Vulpės balsas iš valgomojo. – Mari paruošė vakarienę. Juk Mari būtų supykusi, jei mūsų viešnia nebūtų paragavusi, tiesa?
– Mari... – Alisa pažvelgė į mažą mergaitę, rankomis įsikibusią į jos koją.
– Taip, taip, tai Mari, mano duktė. Prašom, sėskitės. Mari, būk miela mergaitė ir nesuplėšyk damos drabužių, kad jau taip įsikibus.
– Man reikia...
– Jūsų, mano mieloji panele, laukia nuostabus troškinys su skrudintomis bulvėmis, ką tik iš orkaitės, taip, taip, taip... – Vulpė piktai pasižiūrėjo į vis dar stovinčias Alisą ir Mari. – Nagi! Sėskitės, po velnių.
Joms atsisėdus, Vulpė atkimšo butelį vyno.
– Mm. Kvėpia puikiai.
Šakutė sminga į mėsos gabalėlį, plūduriuojantį rudame skystyje.
– Aš jums pasakysiu, mieloji, papasakosiu tokį labai paradoksalų ir ironišką dalyką, kuris kartais ima ir atsitinka. G–y–v–e–n–i–m–e. Aš tikiuosi, jūs manęs klausote ir nekreipsite dėmėsio į mano nevykėlišką vyno gurkšnojimą. Matote, kartais aš paspringsiu, nes gerti pradėjau neseniai, todėl imituoti vyno gurmano dar negaliu. – Jis atlošė galvą ir vienu maktelėjimu ištuštino visą taurę. – Kodėl aš geriu vyną? Daugelis, susipažinę su mano situacija, pasakytų: vynas tau, bičiuli, per brangus, o ir prie snukio netinka. Ha ha ha ha ha ha! – Vulpė pliaukštelėjo ranka per kelius. – Žinote, ką jiems atsakau, mano miela? O pasaulis toks sukruštai keistas! O, koks jis nestabilus! Pasaulis – tai loterija, mes visi patupdyti kazino be durų, pririšti prie didelio, papūgiškai–gėjiško spalvoto rato deimantinėmis grandinėmis, ir jis sukasi, sukasi, o mes vis atsiduriam, atsiduriam... Skirtinguose kampuose. Štai, kad ir aš. – Kliunkt kliunkt kliunkt, užsipildo vyno taurė. – Aš esu grynas pavyzdys bibliško tvano. Aš buvau, aš egzistavau, aš g–y–v–e–n–a–u. Ir ką jūs manote? Srovė metėsi į mane, pasiglemžė, nuplukdino, išprievartavo, kankino ir išmetė krante leisgyvį, tačiau vis dar gyvą, kai galėjo mane nužudyti ir palikti garbingą. Mane perkainavo! Kitaip sakant, trenkė į snukį ir pasakė: „Labai apgailestauju... “
Alisa stebi Vulpę be jokios veido išraiškos, kuris jau pilasi n–tąją taurę vyno.
– Tiesa, vargu, ar garbė buvo mano gyvenimo definicija... Aš negerbiau nieko, tik vykdžiau savo darbą. Mane domino mano tiriamieji subjektai, o ne teisingumas. Už tai į mane buvo šnairuojama, mano bylos buvo sklaidomos šimtus kartų, mane norėjo išmesti, man grąsino. Ha! Aš buvau tobulas. Tobulas savo sferoje, madmuazele. Šaltakraujiškumas man padėjo tirti, o štai šios dvi siauros akys – ar matote jas, mieloji? Jos dieną naktį spindėdavo ir aš negalėdavau būti laimingesnis, kai mane lygindavo su lapinu, nes toks aš didis detektyvas buvau.  Ir garbės tame, žinoma nėra, nes nė vienas lapinas nėra garbingas, jis tik didis savo gudrumu, niekuo daugiau. Tačiau, galiausiai, jie rado dingstį... Atleisti mane iš vienintelio dalyko, kuris man patiko. Pavertė mane kone neįgaliu, tiesa? Į sukruštos Naujosios Pažangos sveikatą! – Vulpė ir geria, ir juokiasi, ir verkia. – Kas galėjo pamanyti... Pabaigoje, aš visiems nušluosčiau nosis! Aš nesistengdamas radau deimantą! Tas deimantas – tai jūs, mano mieloji, brangiausia Alisa!
– Vulpe, jūs esate tikras lapinas. – Alisa vos matomai šypsosi. – Jūs mane analizavote, tačiau ne tam, kad pagautumėte. Jūs mane išgelbėjote, tačiau ne tam, kad aš likčiau gyva. Jūs mane bjauriai išduodate – tikiu, kad jau pasukote artimiausiam Naujosios Pažangos taškui, geriausia – Tobulų Piliečių skyriui, nes dabar jie pagrindiniai veikėjai šioje smėlio dėžėje – tačiau, vėlgi – ne tam, kad būčiau sugauta! Jūs nuostabus egzempliorius ir jūsų asmenybė išliks mano lentynoje. – Ji pridėjo smilių prie kaktos. – Štai čia. Visos keistenybės, unikalios, liguistos. Tačiau turiu pasakyti... Aš buvau Naujosios Pažangos kūdikis, numylėtinė: jie mane išmetė iš lopšelio, vos tik susitepiau artimojo krauju ir aš niekuomet ten negrįšiu. Jūs taip pat, Vulpe. Nežinau, kokia lemtis laukia tokios esencijos, kaip jūsų... Leiskite man... – Porcelianinės rankos ant stalo, Alisa pakilo žvelgdama Vulpei tiesiai į siauras, žybsinčias akis. – Leiskite man pasižiūrėti į jus atidžiau... O! Betgi jūs man primenate keistąjį kunigą, Vulpe!
– Kunigą? – Vulpė ėmė plyšauti iš juoko valydamas ašarotas ir išsigandusias akis.
– Kunigą... Jis prašė atleidimo iš dievo, kuriuo netikėjo.
– Alisa, Alisa! Išdedu savo lapinišką prigimtį į šuns dienas, aš jus jau spėjau pamilti! Taip, kaip detektyvas gali pamilti nusikaltėlę... Jūs, mano miela, nemanykit, kad aš per savo girtuoklystes pasidariau visai kvailas. Emocionalesnis – taip, tikrai taip, tai bjauru ir už tai prašau atleidimo – ir jūsų, ir bibliškojo dievo, dėl visa ko. – Jis žiūri į Alisos akis ir purto galvą. – Betgi jūs – kokia jūs androidė! Šalta ir... Nežinau, ką jūs darytumėte, jei sutiktumėte apsivertusį vabalą ant kelio, o kai nežinai, ką tokiu atveju žmonės darytų, jie arba Kristaus pasekėjai, arba – Antikristai...
– Labai apgailestauju... – Alisos akys liūdnos, kuriam laikui jį stebi vargšę Mari, kuri užsidengusi savo žydras akytes žiūri pro plyšius.
– Ir aš, ir aš – lapino žodis! – Vulpė atsistojo ir nuvertė kėdę. – Vienas paskutinis dalykas, miela androidine žmogysta, miela ieškotoja!
Alisa atsisuko, ji trepsėjo savo aukštakulniu batu iš nekantrumo: gyventi reikia greitai arba išvis negyventi.
– Jūsų brolis paliko jums laiškelį. Lyg būtų žinojęs. – Vulpė padavė kažkada knygoje rastą meilės laišką. – Betgi jūs nesiruošiate bėgti, ar ne, Alisa?
Ji paėmė laiškelį. 
– Jūs esate bibliškojo dievo tvano auka, aš – bibliškojo dievo dukra. Jis niekuomet neturėjo sūnaus, nes aš jį sužiaumojau dar mūsų motinos įsčiose... – Alisos veidas nušviestas spinduliuojančios šypsenos. – Ne, aš nebėgu. Atvirkščiai, mielas Vulpe. Aš pakeliui.

XIX.

Raudonas vynas, Vagnerio „Parsifalis“, kostiumuoti vyrai ir briliantinės damos.
– Sigurdai... – Katerinos cigaretė nervingai vartosi nuo vieno lūpų kampučio į kitą. – Nežinojau, kad jūs toks įtakingas aukštuomenės sluoksnyje!
– Panele Blaim, jūs norėjote auditorijos dėmėsio ir aš jį jums pristačiau. – Sigurdas gurkšnojo vyną. – Nieko daugiau, nieko mažiau.
– Taip, bet... Velniai rautų. – Ji nusikeikė. – Dabar man teks išrėžti sumautai puikią kalbą, argi ne taip?
– Nurimkit. Tai tik pirminis įspūdis. – Jis atlošė galvą ir nusišypsojo. – Jie, kad ir susirinkę čia, iš tiesų nekreips pernelyg didelio dėmėsio į jūsų kalbą, taigi, ovacijos, šiaip ar taip, garantuotos. Nepamirškite, kad kalbate aukštuomenei, o jūs – menininkė, taigi, tarp jūsų yra tam tikri socialiniai ir luominiai barjerai... Gana kaprizingi, beje. Nepaisant to... – Jis stabtelėjo taurės gurkšniui. – Nepaisant to, jūs esate nuoširdi ir aš nė kiek neabejoju, kad pasakysite reikiamus dalykus, o reikiami dalykai yra svarbesni už teisingus dalykus.
– Varge. – Katerina užgęsino cigaretę ir ėmė taisytis plaukus. – Nežinau, kaip aš iškęsiu be cigaretės burnoje visą šį laiką. – Ji mostelėjo Sigurdui. – Na, aš einu!
– Galvokite apie paveikslus, Katia. Galvokite apie paveikslus.
Katerina sustingo ant laiptelių ir nustebusiai pažvelgė į Sigurdą.
– Iš kur jūs...?
Minia, pamačiusi, jog Katerina jau ant laiptelių ėmė ploti. Sigurdo šypsena nulydėjo ją iki pat scenos, jos išgąstingi žvilgsniai susitikdavo kartu su jo.
– Man labai malonu... – Mikrafonas sugergždė. – Man labai malonu, kad jūs visi nepasibodėjote ir atvykote. Žinau, kad niekas iš tiesų nemėgsta ilgų kalbų... Tačiau aš norėčiau pašnekėti apie šiuos paveikslus, nes jie turi didelę prasmę... Man ir, tikiu, galbūt kam nors kitam. – Ji nervingai nusijuokė ir prisidegė cigaretę. – Nuoširdžiausi atsiprašymai, tačiau aš kitaip negaliu – su cigarete burnoje, suprantu, atrodau it koks mužikas, bet ji man prideda pasitikėjimo savimi ir kažkokio komforto.
– Pone Ekmanai.
– Pone Sigurdai.
– Ne, aš Milo. – Milo šypsodamas šnabžda Sigurdui, stovėdamas jam iš šono. Jis dėvėjo kažkokį keistą žalios spalvos fraką, kuris buvo vietomis išpurvintas dažais, o jo šviesūs plaukai buvo dailiai perskirti į dvi puses.
– Galbūt, bet man patinka, kai mane vadina ponu Sigurdu, o ne Ekmanu.
– Supratau.
– Kurgi draugas Kirilenka? – Sigurdas teliūskuoja vyno taurę, neatitraukdamas žvilgsnio nuo Katerinos.
– Ah... – Milo liūdnai nutęsė. – Jis negalėjo ateiti.
– Supratau.
– Taigi, galbūt galėčiau sau leisti pabūti šiek tiek įžūlia ir paprašyti jūsų pasisukti į pirmąjį paveikslą? – Katerina parodo pirštu į vieną iš piešinių. – Jo pavadinimas – „Paklydėlis. “ Tai labai liūdna istorija apie labai liūdną vyrą, kuris nežinojo, kaip keliauti, tačiau, visgi, išdrįso nuotykiams ir iškeliavo, bet, žinoma, pasiklydo... Pasiklydo ir įsimylėjo. Kai pagalvoji, argi mes dažniausiai neįsimylime pasiklydę? Meilė mums atrodo lyg savaime suprantamas ir į tikrąjį kelią grąžinsiantis dalykas tuo metu. Tačiau šio vyro meilė buvo kitokia – nepažinta, nesuprasta, tai labai trapi meilė ir, derėtų paminėti – baisiai, baisiai egoistiška. Be jokios abejonės – bet kokia meilė yra egoistiška, tačiau ši meilė yra priėmimo meilė. Kai visi kiti atstumia... Tačiau kažkas priima be jokio pasidygėjimo. Tokia tat buvo šio vyro meilė, kuriai nebuvo lemta išsipildyti dėl jo mylimosios mirties.
– Katerina atrodo kažkokia sutrikusi, jūs taip nemanote, pone Sigurdai?
– Manau, ji puikiai dorojasi.
– Ah, jūsų teisybė. Šitaip kalbėti apie meilę... Juk tai skausminga, ne? Vargšė Katia.
– Žinoma, bet kokia istorija turi pabaigą. Šis vyras nusižudė iš skausmo ir nesugebėjimo aprėpti to siaubingo vaizdo. Jis matė savo žuvusią moterį, nors buvo dar tik vaikas su vaikiška siela. Ne, ne, ne. Tai nebuvo šlykšti mirtis, jokiu būdu. Toks sutvėrimas nežinojo šlykščių dalykų, tik gražius, ir tai – pats nesuvokdamas, kad jie gražūs. Todėl jis teatrališkai nusiskandino juodoje jūroje su šimtais sniego gaublių, plaukiančių kartu su jo negyvu kūnu.
– Kaip siaubinga! – Murmesiai minioje.
– Taip, siaubinga – iš tiesų! Tačiau aš turiu dar istorijų, kurias privalau perduoti jums... Pakentėkite, mano laimingoji auditorija.
– Katia stipri. – Milo susikišo rankas į savo žalio frako kišenes. – Ji taip pat turėjo mylimąjį.
– Jis mirė, tiesa?
Milo linktelėjo.
– Jis buvo rusas... Ir geras mano draugas.
– Antrasis paveikslas. Jūs matote neįprastai, tiesiog siaubingai liūdnai atrodantį vyrą! Ar jis iš tiesų jaučiasi taip pat liūdnai, kaip atrodo? Tenka pripažinti, nors aš jį ir nutapiau, tačiau iki šiol galutinai neišnarpliojau šio vyro mechanizmo... Tai tuo pačiu metu taip keista ir nuostabu. Paveikslo pavadinimas ir vyro vardas – „Mizerijus. “ Jei nežinotumėte jo filosofijos, pamanytumėt, kad jis beprotis.
– Jos mylimojo vardas – juk tai Kirilenka?
– Taip.
– Įdomu, kad jūs taip susidraugavote su juo, Milo.
– Jei atvirai, pone Sigurdai, kartais man atrodo, kad mes per daug susidraugavome.
– Jis mirė – juk negalite su juo dar labiau susidraugauti, nei jau esate, tiesa?
– Tikrai? – Milo nustebęs įsistebeilijo į grindis. – Kartais galiu prisiekti, jog mes ir vėl šnekamės, ir aš jam pavydžiu, kad jis nėra Katerinos sūnėnas ir gali siekti jos širdies, o aš – viso labo kvailas berniūkštis, mažas giminaitis.
– Ir dar drausminate jį, kuomet jis ją vadina Katia.
– O, taip, beveik pamiršau.
– Jo filosofija, regis, paprasta, tačiau tuo pačiu – ir sudėtinga. Mizerijaus idealas yra mirtis ir jis nori mirti, tačiau dilema: miręs jis nebegalėtų jausti savo numylėto liūdesio. Šis vyras tampa savo paties kaliniu. Jis bando mirti, tačiau visiems šiems bandymams trūksta dar šiek tiek, kad planas iš tikrųjų pavyktų. Taigi, Mizerijus... Yra puikiausias pasaulyje liūdnumo ir mirties aktorius, jo gyvenimo tikslas – spektakliai, pseudo–savižudybės ir nuolatinis pavojus vaikščiojant tarp gyvybės ir mirties. Nors iš pirmo žvilgsnio gal taip ir neatrodo, tačiau jis – drąsus, labai drąsus.
– Kirilenką nužudė Naujoji Pažanga. Kaip emigrantas rusas, jis nepritapo prie vietinės bendruomenės ir jiems pasirodė, jog jis kėlė grėsmę. Štai kodėl Katerina taip rūpinasi jumis, kad nepapultumėt į šią futuristinę skerdyklą. Tačiau jūsų meilė nė kiek neišblėso jai, ar ne? Ypatingai po to, kai ėmėte tapanti save su jos buvusiu mylimuoju.
– Jis buvo žemo rango banditėlis, karts nuo karto apšvarinantis apartamentą ar kitą. Katia to nežinojo... Žinojo tik Milo.
– Hm... – Sigurdo spinduliuojančios akys varsto paveikslus ir Kateriną. – Bet ir jūs turite paslapčių nuo Katios, Milo. Juk nesate prekių nešikas.
– Aš darau tik tai, ką galiu daryti už jį geriau. – Milo akys pavandenėjusios. – Visada žinojau, kad ne jis turėjo būti jos mylimasis, o aš.
– Dėmėsio – į trečiąjį paveikslą! Tiesą sakant, aš labai nekantrauju jį jums pristatyti. – Katerina suplojo rankomis, jos akys žaižaravo, nebuvo nieko daugiau, tik ji ir jos darbai. – Skirtingai nuo kitų, jis vaizduoja moterį... Tiesą sakant, galbūt verčiau merginą – ji jauna, labai jauna, tačiau tuo pačiu... Ji brandesnė už mus visus. Tai sunku suprasti ir aš nesiimsiu viso to aiškinti. Vos tik išgirdau keletą trumpų sakinių, susijusių su jos personažu, mano galvoje iškart iškilo nuostabus portretas. O kaipgi kitaip? Juk ji pati – nuostabi. Puikūs ilgi plaukai, išskirtinė kompleksija, veidas, vertas milijono ir akys – ak, kokios akys! Ši mergina...
Besišypsantis siluetas tamsoje.
– ... Yra gimusi būti žvaigžde!
– Pone Sigurdai. – Milo parodė į vieną iš paveikslų. – Šis labai panašus į mane. – Jo pirštas nukrypo į kitą. – O šis labai panašus į jus.
– Pastabumas – gyvenimą galinti išsaugoti savybė, Milo.
– Jaučiuosi pagerbtas.
– Tik gaila. – Sigurdo veidą puošė šypsenėlė. – Nespėsime išgirsti pasakojimų apie labai keistus mus. – Milo klausiamai pažvelgė į jį. – Turime svečių.
– Tačiau dažnai... – Katerina nusijuokė. – Angeliški veidai tėra kaukės.
Ilgi pirštai apsivijo ginklą.
– Jums keista, kad aš juokiuosi? Aš juokiuosi, nes nesuprantu šios eilutės, tačiau man buvo liepta ją pasakyti... Ha ha ha... Ar žinote, kaip ji baigiasi, ši eilutė?
Kita ranka išsitraukė mobilųjį telefoną.
– Angeliški veidai tėra kaukės... Tačiau argi tai svarbu, jei tos kaukės gražios?
Kažkas minioje ėmė ploti.
– Bravo! Bravo Katerina... – Vyras su akiniais ir varno juodumo plaukais klausiamai žvilgtelėjo į vieną iš savo palydovų. – Ah, taip, teisingai. Blaim, Katerina Blaim. Puikus pasirodymas. – Jo akiniai tvykstelėjo. – Ir puikūs darbai. Kaip gaila... Juose tiek daug visko, kas prieštarauja Naujajai Pažangai. Galbūt jūs buvote naivi, o galbūt ir ne. Bet kuriuo atveju turėsite kentėti pasėkmes už savo elgesį. Juk negalite būti tokia kvaila, kad susidėtumėte su prastos reputacijos vyru antrąkart, argi ne taip, Katerina?
– K–ką? – Cigaretė iškrito iš Katerinos lūpų. – Apie ką jūs šnekate? Kas jūs tokie?
Minia ėmė ūžti. Augo baimė ir nepatiklumas.
– Jaučiuosi keistai, nes tuo pačiu esu jums amžinai dėkingas, Katerina. Kas galėjo pamanyti... Bohemikė artistė prives iki Kailo Spenserio! Bravo! Bravo!
Į menę įbėgo dar daugiau juodai apsivilkusių vyrų.
– Uždarykit duris. – Juodvarnis vis dar plojo. – Lai spektaklis prasideda.
Juodvarnio palydovai išsitraukė ginklus, aplinkui kilo masinė panika. Žmonės it skruzdėlės ėmė lakstyti blaškydamiesi po menę, bandydami surasti kokį nors išėjimą. Prasidėjo susišaudymas. Vienas po kito, turtingieji ir privilegijuotieji griuvo ant grindų; dužo raudono vyno taurės, krito brangūs perlų vėriniai. Juodvarnis vienintelis sėdėjo ant minkštos kėdės, ramiai rūkydamas ir stėbėdamas šias skerdynes.
– Gyvenimas – tai spektaklis...
– Aš laukiau jūsų.
Juodvarnis atsisuko. Priešais jį stovėjo Kailas, jo rudi plaukai kiek trumpesni, žalios akys buvo vos uždengtos vokų, abiejose rankose – po ginklą. Juodvarnio vyrai metėsi į jį, tačiau tuo pat metu jiems nusprendus jį pulti jie krisdavo ant grindų negyvi.
– Pagaliau susitinkame, Kailai.
Kailas šypsosi.
– Koks puikus aktorius jūs esate.
– Ką galiu pasakyti... – Jo rankos judėjo it mašinos. – Pasaulis reikalauja skęsti.
– Daktaras Ignas išmintingas ir jis dalina išmintį tik išmintingiems. – Juodvarnis pasitaisė akinius. – Tačiau man keista, kad jūs gaištate laiką su mano vyrais. Jūs vienas nenušluosite visko, kad ir koks bebūtumėte, Kailai.
– Nesirūpinkite. Už manęs laksto lunatikas su ginklu ir susidvejinusia tapatybe.
– Nejaugi? – Juodvarnis šalta veido mina sušneko į mikrafoną. – Persiskirstykite. Aš prisijungiu.
Juodvarnis išsitraukė ginklą ir nieko nelaukdamas nukreipė jį į Kailą, šis savo ruožtu atsakė tuo pačiu.
Vidury susišaudymo telefono skambutis. Trr–trr!
– Jei čia daktaras Ignas... – Kailas bando nulaikyti telefoną. – Tuomet jūs esate siaubingas daktaras.
– Sveikas, nesveikas broli. – Alisos balsas gergždėjo kitoje ragelio pusėje. – Pamaniau, pasuksiu, padėkosiu už meilės laišką, taip mielai man paliktą.
– Alisa? Maniau, kad neskambini man, nes telefonų pokalbiai sekami.
– Žinoma. Sekami. Tačiau, sakykime, šiandieną man tai neturi jokios reikšmės... – Alisos juokas. – Ar aš girdžiu pistoletų šūvius?
– Kas naujo, Ma Chérie? – Juodvarnio paleista kukla prašvilpia Kailui netoli veido.
– Ah, dalykai. – Jos balsas skambėjo linksmai. – Sutikau nuostabios esencijos vyrą, detektyvą, kuris – koks sutapimas – tyrė mudu, tačiau Naujoji Pažanga juo nusikratė, o man palikus, tikriausiai Tobuli Piliečiai jį jau likvidavo. Liūdnai šiam lapinui atsirūgo. Kalbant apie Naująją Pažangą... Kaip tik stoviu prie vieno iš jų televizijos pastatų. Keletą kartų teko čia filmuoti savo laidą, žinai?
– Tik nesakyk, kad jautiesi nostalgiškai, seserie tu mano. – Kailas manevringai keičia ginklus, kol Juodvarnis taranuoja jį kulkomis.
– Jei aš ir ką nors jaučiu, tai tik piktdžiugą, Kailai.
– Monarchišką?
– Ha ha. – Ryšys trumpam sutrukčioja. – Matau čia mūsų plakatą. Žinai, kas po juo parašyta? „A match made in... “ – Ji nuplėšė žodį „hell“ nuo popieriaus. –  „... Heaven. “
Pyp, pyp, pyp, pyp...
– Kailai! – Kažkur toli Milo balsas. – Aš metu granatą!
– Tu turi granatą?
– Sumautai teisingai, – Milo juokas ir šūviai ir sužeistųjų dejonės. – Milo turi granatą!
– Panele, pašaliniams įeiti draudžiama.
Moteris nuleidusi galvą, juodi plaukai dengia jos išblyškusį veidą, raudonos lūpos iškreiptos šypsenėlės.
– Panele. – Vyras tamsiais akiniais nusispjovė. – Jei nepaklusite, aš turėsiu jus... Lik–vi–duo–ti.
– Ah, nejaugi? Tai labai liūdna, pone „įstatymų vykdytojau. “ – Alisa pakėlė į jį akis ir šovė tiesiai akiniuočiui į ranką.
– K–kas per? – Akiniuotis pargriuvęs ant žemės žiūri į savo kraujuojančią ranką, jo kaktą išpylė prakaitas. – Ką tu čia darai, kale iš pragaro?!
– Na, na, kam tie vulgarūs žodžiai? Kaip matau, darbas šioje korporacijoje pavertė tave šaltu ir šlykščiu, o tu tikriausiai dar ir turi šeimą, kuri privalo taikstytis su tokiomis tavo manieromis. – Ji papurtė galvą. – Kiaulė. Kriu–kriu–kriu...
– Ha... Ha. Labai juokinga, kale Tennek. Tačiau net jei ir nušausi mane... Ten tave nušaus jie.
– Ką gi, aš ir neketinau gyventi amžinai. – Alisa nusišypsojo. – Kokia prasmė nuolatos bijoti mirties, jei tai tave ilgainiui tik supančioja? Tikrasis gyvenimas yra tuomet, kai bandai save nevalingai nužudyti, ar ne? Ne tai, kad klausiu tavo nuomonės, kiaule, tad nė nebandyk atsakyti. – Ji pasilenkė virš vyro ir paėmė jo ginklą. – Nagi, nagi, pasižiūrėkime, ką mūsų kiaulaitė nešiojasi. Ha! Jie tikriausiai išprotėjo, jei nusprendė apginkluoti savo kriuksius tokiomis senienomis! Griozdiškos ir garsios... Kad ir koks tas garsas būtų malonus.
Akiniuotis nusispjovė ant jos ilgaaulių.
– Tsk, kvailutė Alisa moko kiaulių etiketo prieš svilinant jų odą... Princesė niekad nepasimoko.
Nenutylantys šūvių garsai.
– Jūs manote, kad dabar ši vieta jūsų? Kad dabar jūs esate žinomi, garbinami ir šlovinami? Superžvaigždės? Ha ha ha! Eik šekit, kiaulaitės, iškepsiu jus gyvas orkaitėje it ragana, nepasigailėjusi fikcinių vaikų!
– Klausyk, Beni, klausyk manęs įdėmiai. – Uniformuotas vyras ir kėdėje sėdinti figūra tamsoje. – Man skauda galvą ir jei dar kartą išgirsiu kažkokio pūzro šūvius... Aš tave lik–vi–duo–siu savo rankomis.
– Bet pone...
Vyro žalia kepuraitė nuskriejo nuo plikės, jo kūnas griuvo ant ąžuolinių grindų.
– Valsas, menkysta. Ką tu apie jį žinai? Be abejonės, nieko. O man buvo pažadėta viskas ir tų pažadų fone – valsas. O tavo šokis... Geriausiu atveju antrarūšė rusiška polka. – Telefono skambutis. – Naujosios Pažangos vyriausioji valdyba, Aligatoriaus vykdomasis skyrius. – Figūra pakreipė galvą. – Mmm? Nejaugi? – Pauzė. – Neabejokite. Aš moku svetingai priimti maištingus vaikus... Visai, kaip gimtinėje.
– Kriu!
Alisa pabučiuoja dar rūkstantį pistoletą ir pasuka link kito kambario.
– Sveiki, sveiki. Kaip aš jūsų pasiilgau, mano mielieji žiūrovai... Ha... Ha. – Šypsenos iškreiptas veidas pasuktas į įjungtą kamerą. – Manau, jūs nesitikėjote, jog pamatysite mane dar kartą. Aš sumautai grįžau! Mano žinutė bus trumpa ir aiški. – Staiga ji sustojo, jos žvilgsnis sutrikęs. – Tiesą sakant, aš neturiu jokios žinutės... Tenorėjau dar kartą pasirodyti prieš visam šiam pastatui pakylant į orą, žinote? Ha! Paspirginau kiaulaites... Žinote, niekada nebuvau su jumis atvira ir devėjau puikiausią vedėjos ir įžimybės fasadą. Šiandien, būsiu atvira, labai atvira ir pasakysiu, kad Alisa gyvena ne geriausiais savo laikais. Bet tai nieko tokio, visiškai nieko. Turiu tik sutvarkyti keletą reikaliukų... O tada – ant spalio mėnėsio „Vogue“ viršelio! – Alisa nusivalė kraują nuo veido ir mirktelėjo. – Turėtumėte žinoti, ištikimiausieji... Kad ir kokia baisi ir šalta atrodau, aš vis dar labai rūpinuosi savo oda.
Šūvis į kamerą, pastaroji nuvirsta ant grindų ir ima rūkti.
– Tikiuosi nesutrugdžiau filmavimo?
– Visai ne. Pasakiau viską, ką norėjau ir net daugiau. Taigi, tam tikra prasme... Jūs padarėte man paslaugą.
Žmogysta prie durų prajuko.
– Kas taip juokinga? Ar tai, kad jūsų kiaulės tingiai voliojasi ant grindų ir tyli? O gal tai slidžios grindys, apšlakstytos benzinu?
– O kažkas dar sakė, kad iš jūsų dviejų, tu esi sveikoji. – Figūra garsiai pastatė savo juodą kareivišką batą ant grindų. – Nežinau, kaip jie galėjo taip apsirikti, bet man užtenka pasižiūrėti į žymiąsias tavo akis. Visi mato nuostabiai blizgantį ir mistišką žvilgsnį, o aš matau kokia iš tikrųjų esi supuvusi, Tennek. Bet kuriuo atveju... Sveika sugrįžusi namo, vaike.
Alisa įdėmiai pažvelgė į savo pašnekovą. Tai buvo nuostabaus grožio šviesiaplaukė moteris ryškiai mėlynomis akimis, aukštu stotu, sultingomis raudonomis lūpomis ir griežtais skruostikauliais, o jos figūros pavydėtų pati Venera. Ji dėvėjo juodą kepuraitę, sufleruojančią aukštą rangą karo lauke, ir tokios pat spalvos ilgą atsagstytą švarką su nacistine simbolika. Kurį laiką žvelgusi į benzino balas, žydraakė išsitraukė cigaretę ir prisidegė.
– Tikėjausi, kad mane pasitiks senas geras Aligatorius, o ne mano pakaitalas televizijoje, apsivilkęs žmonijos relikvijom.
– Meine liebe Alice... – Šviesiaplaukė nusišypsojo. – Tavęs ilgą laiką nebuvo ir tu nežinai naujienų. Aligatorius negyvas. Todesfall. Das ende. Nimmermehr. Vadink kaip nori.
– Prašau. – Šypsena per tvirtai sukąstus dantis. – Papasakokite daugiau.
– Alisa, girdžiu, kaip per šypseną urzgi ant manęs. Esi išlepinta princesė, bet vilkas vistiek išlieka vilku, ar ne? – Ji išpūtė dūmą. – Aligatorius buvo puikus, iš tiesų. Jis vykdė savo darbus be jokio pasigailėjimo... Kita vertus, kiek tų darbų ankščiau ir bebuvo, ar ne? Tačiau judviem su brolužiu susisiekus su Paklydėliu, viskas išslydo iš rankų, reikėjo imtis reformų. Artėjo karas. Kaip pati žinai, Aligatoriui nebūtų buvę nieko geriau nei tai. Vien idėja, kad jis galės žudyti žmones nė nesibodėdamas pažvelgti į jų duomenis vertė jį apseilėti visą biurą. Tačiau... – Ji prajuko. – Senis, pasirodo, irgi turėjo minkštą vietą. Kalbu ne apie jo sėdimąją, beje. Jis negalėjo pakęsti androidų koncepcijos.
– Aš jį jaučiu.
– Na, kaipgi kitaip. Juk tu esi atvirkščias dalykas tiems robotams. Kita vertus... Mano nuomone, jūs itin nesiskiriate.
– Ką tuo nori pasakyti, sumauta naciste? – Alisa atšiauriai stebi šviesiaplaukę.
– Ši naktis... – Ji įbedė žvilgsnį į vieną iš kambario langų. – Tokia graži.
– Sutinku. Gaila, kad ji baigsis aukščiau, nei kitos. Juk nesiruoši nusvilti savo odos, daili vokiška kiaulaite?
– Gali mane vadinti Aligatoriumi, tačiau tau, meine Schwester, pasakysiu savo tikrąjį vardą. Aš Mina.
– Vadinti tave Aligatoriumi būtų šiek tiek keista, taigi, dėkoju už atvirumą, Mina. Dabar esame lygios. – Alisos žvilgsis taip pat sukaustytas ties vaizdu už lango. – Esi graži, Mina, tą aš tau pasakysiu ir nėra nieko nuostabiau, nei priešai su gražiais veidais, todėl kol kas nenorėčiau, jog stipriai nusviltum, tačiau kritišku atveju pagalbos rankos neištiesčiau. Aš turiu gerą skonį, o ne Kristaus gailestingumą. Prieš didįjį pasirodymą, yra du dalykai, kurių norėčiau paklausti.
Mina smalsiai pažvelgė į Alisą.
– Rėžk, meine Liebe.
– Kodėl būtent tu perėmei postą?
– Arba: „kodėl ši nacistė dar ir užėmė mano vietą MAO? “ Paprasta, Alisa. Visą tą laiką aš lukūriavau backstage. Neisitikėjau, kad gausiu svarbų vaidmenį naujame filme... Tačiau gavau. – Mina pasitaisė kepuraitę. – Kodėl manęs anksčiau nepastebėjai šioje korporacijoje? Tikriausiai... Buvai pernelyg įžymi ir įtakinga.
– Dvi puikiausios ydos. – Alisa vis dar laikė ginklą nukreiptą jos pusėn. – Paskutinis. Prižadu, Mina. Tavo kalboje girdėjau žodį „brolužis. “ Mudu su Spenseriu vienas kitą vadinam broliu ir seserimi metaforiškai. Kodėl tu tai pasakei?
– Ha ha ha ha! – Mina atsistojo, jos veidas iškreiptas šypsenos. – Dievaži, akimirką maniau, kad paklausi, ar manau, jog esi graži... Bet kuriuo atveju, atsakysiu. Turi puikų veidą, Alisa. Jį įsimyli net pabaisos, kai tu pati esi viena iš jų. Ir kaip ir tu, esu nepaprastai laiminga, galėdama turėti tokį dailų priešą. – Kareiviški batai sunkiai žengė link durų. – Tačiau savo tikruoju klausimu mane kiek nustebinai ir privertei susimąstyti. Kiek iš tikrųjų tu nežinai?
Tolstantys žigsniai koridoriuje ir policijos sirenos gatvėse.
Alisos veidelis ir degtukas tarp jos liaunų baltų pirštelių.
– A match made in... Heaven.
Išblyškęs Kailas stovi degančioje menėje.
– Žinote, man visai nepatinka ginklai.
Juodvarnis laikosi įsikibęs lango.
– Jums labiau patinka priversti kitus šaudyti jais.
Kailas pasirėmė ranka ant palangės ir šypsodamas pažvelgė į ramiai kybantį vyrą.
– Aukštis nemažas. Ar norėtumėte, kad tapčiau jūsų gailestingasis Jėzus Kristus?
Juodvarnis išsiviepė. Pro akinius buvo matyti jo gražios, apvalios akys.
– Jūs nebijote aukščio.
– Aš nebijau mirties. – Jis prisimerkė, vėjas šiaušė jo varno juodumo plaukus. – Man patinka skęsti ir skandinti vienodai. – Jis dar labiau nusišypsojo. – Juk esmė... Esmė yra tokia, kad mes esame neįveikiami. Tikrai esame.
Juodvarnis prajuko ir juokdamasis pasileido.
– Katia... Katia! – Nuo galvos iki kojų kruvinas Milo guli šalia vos kvėpuojančios Katerinos.
– Drauge Kirilenka, jūs turite apsitvarstyti, jei nenorite nukraujuoti ir mirti. – Kailas ramiai stebėjo juodu. – Ne tai, kad aš prieštaraučiau tam, tačiau žinoti galimybes – gyvenimą galinti išsaugoti savybė.
– Katerina... – Milo ašaros krito ant jos suknelės apykaklės. – Aš už tave atsikeršysiu... – Jis įdėmiai pažvelgė į ją. – Katerina? Ar nori kažką pasakyti? Brangioji, sakyk...
Kailas pasilenkė virš Katerinos, jo palaimingai romus veidas buvo nukreiptas tiesiai į ją, jų žvilgsniai susitiko.
– Angeliški veidai tėra kaukės... Tačiau argi tai svarbu, jei tos kaukės gražios? Nors ir žūstame dėl to, kas slypi už jų, bent jau žūstame matydami gražius veidus...

XX.

Erdvus kambarys užtrauktomis žaliuzėmis.
– Turėtumėte žinoti, ištikimiausieji... Kad ir kokia baisi ir šalta atrodau, aš vis dar labai rūpinuosi savo oda. – Tššššššš. Televizoriaus ekranas pilkas, netrukus ekrane pasirodo „Atsiprašome už nesklandumus“ tekstas.
Auksaplaukis vyras nebyliai žvelgė į dėžę priešais. Pro žaliuzių kraštus prasiskverbę saulės spinduliai krito ant jo blyškaus skruosto. Jis krūptelėjo išgirdęs žingsnius koridoriuje ir išleido gilų atodūsį.
– Pone! – Į kambarį įsiveržė keli vyrai. – Mes turime įkaitą!
Aštuntasis atsistojo ir pasisuko į atėjūnus. Priešais juos jis atrodė neįprastai liesas ir aukštas, jo pavargęs veidas nedėrėjo prie baltos odos ir kėlė liguistą įspūdį, tačiau jis sugebėjo išlaikyti keistą vaikišką atmosferą.
– Ir ką gi norite, kad aš su juo daryčiau?
Vyrai akimirkai sutriko, tačiau vienas tik šaltai pasitaisė juodų akinių porą ir išlemeno:
– Kvotą.
Auksaplaukis prajuko; tai buvo dirbtinis juokas.
– Kvota? Jūs tikriausiai nesuprantate... – Jo lūpos, praradusios bet kokį prieš tai buvusį rausvumą, kreivai vyptelėjo. – Aš nedarau šių dalykų.
– Nuo šiol darote. – Vyrai taip pat nustebę pažvelgė į savo kolegą, kaip ir Aštuntasis. – Nėra nieko kito.
– O, bet aš tikras, kad yra. Pirmajam tai būtų buvęs pats nuostabiausias delikatesas – kurgi mano vyriausias brolis?
– Pirmasis patikėtinis išvykęs neindikavęs savo tikslios krypties ar tikslo.
– Na, – Suirzęs Aštuntojo tonas. – Kur tuomet broliai nuo numerio Antro iki numerio Septinto, išskyrus, žinoma, numerį Penktą?
– Tai konfidenciali informacija.
Kurį laiką kambaryje vyravo tyla ir Aštuntasis nerimastingai trukčiojo už vienos iš savo auksinių sruogų, taip nevalingai vaikiškai atrodydamas prieš vyrus, kuriems turėjo įsakinėti,  bet galiausiai paliko būti įsakinėjimas jų. Tačiau valdžia buvo taip toli nuo jo tikrosios prigimties, kad jis net nesuvokė kaip ji veikia, ne – jis nė nebuvo jos suinteresuotas, nes pasaulyje buvo tik vienas dalykas, kuris jam rūpėjo, ir tas dalykas dabar buvo taip toli, jog atrodė, kad pasaulyje ir jo nebeliko.
Ir, galbūt, paties pasaulio net nėra.
– Suprantu. – Jo kaktoje įsirėžė vos pastebimos raukšlelės. – Jūs mane norite išbandyti. – Aštunasis liūdnai papurtė galvą, nors ir šypteldamas. – Aš nepatikimas.
Juodi kostiumai blizgėjo išdavikiškų saulės spindulių akivaizdoje, juos dėvintys žengė į dvi puses, taip padarydami taką praeiti didžiam vaikui, kuris vis dar susirūpinusiai žvelgė nuo vieno veido į kitą, tarsi prašydamas kažkokio gailesčio ir supratimo. Tačiau tai net nebuvo veidai, ne, tai buvo statulos: akmeninės, pilkos, suskeveldėjusios ir užmūrytos, kad nesimatytų fizionomijų ir, kad sučiuptasis, beviltiškai mataruojantis rankomis savo tinkle, nepamatytų jų akių, nes net ir statulos – pačios pilkiausios – turi atsakymą. Vandens tinkle nėra, bet sučiuptasis skęsta, nes jis negauna atsakymo į savo nebylų klausimą ir, ak, kokia didi neviltis! Juk nėra nieko blogiau, nei žūti nematant akių, o tik besielius gumulus, turinčius atstoti veidus. Vyras susargdinta išraiška, jis dar labiau išbalęs, jis žengia taku ir net paspartina žingsnį, tačiau jam atrodo, kad jo žingsniai užtrunka amžinybę, lyg kokio milžino, kuriam sunku išlaikyti pusiausvyrą. Koridoriuje girdisi prislopintas pianino skambesys. Aštuntasis siekė durų, jos taip toli ir tinklas jį smaugia, „o aš tik taip norėjau pabūti šiek tiek ilgiau. “ Ir jaunikaičiui pasidingoja: šių vyrų kostiumai švyti it juodųjų pumų kailis. Jis niekuomet nepastebėjo... Suprantama, Afrikos džiunglės tokios tankios.
Staiga jis sustojo it įbestas, ranka prisilaikydamas už durų.
– Kokia kvotos priežastis?
Vis dar dramatiškas pianinas.
– Alisa Tennek.
– Bet, mano ponai. – Aštuntasis atsisuko į juodąsias pumas, iššiepusias savo iltis. – Mes juk neturime kvotos kambario šiuose namuose.
– Mes jį užrakinome vyninėje. – Lakoniškai atsako puma su akiniais.
– Vyninėje? Betgi turime paskubėti, meldžiamieji, kol jis dar nenusigėrė!
Pianino minorinės natos ir žmogiškųjų keistenybių nepažįstančios stilingosios pumos.
– Unus, duo, tres! Duokit man atramos tašką ir aš pasuksiu pasaulį! – Vyras šoko ir sukosi aplink save ašarotomis akimis, rankoje laikydamas puikiausią vyno butelį. – Kokia nuostabi melodija! – Akimirkai mažoras, prasivėrė durys ir vyras prisidengė veidą nuo spiginančios šviesos.
Aštuntasis lydimas pumų įėjo į tamsią patalpą ir abejingai pažvelgė į priešais jį judėjusią žmogystą.
– Jūs man atvedėte viltį praradusį beprotį. Jis netinkamas gyventi, ne tik kvosti.
– Jūsų verdiktas – po kvotos, kad ir neatneštų geidžiamo rezultato, ji privaloma. – Puma sušnypštė, paniekinančiai varstydama kampe susigūžusį vyrą. – Tobulų Piliečių atstovai lik–vi–duos.
– Dosjė.
– Vulpė Bertonas, trisdešimt septynerių metų homo masculus, šeimyninė padėtis – išsiskyręs, turi vieną dukterį, vardu...
– Vardai neturi prasmės.
Puma trumpam stabtelėjo ir linktelėjo savo didele juoda galva.
– Taip. – Pianinas prislopintas, nuo žingsnių (natų?) girgžda grindys. – Profesija: bedarbis, buvęs detektyvas Benslio Ofiso atšakiniame teisės departamente. Paskutinė byla: Keistenybės aka Spenseris ir Tennek. Pašalinimo priežastys: garbės stoka viršesniems autoritetams ir visapusiškas informacijos perviršis. Darbo stilius: tylus, šaltas, ignoruojantis pačią teisingumo ir taisyklių koncepciją, niekas nedomina, išskyrus tiriamieji subjektai, rezultatai aukšti, tačiau netenkinantys Naujosios Pažangos konstitucijos dėl išdavikiško požiūrio į savo bylas ir gaudymo vardan bergdžio žinojimo ir prasimankštinimo, o ne dėl visuomenės labo. Turėjo daugelį partnerių, santykiai – kolegiški, paskutinis vardu... Paskutinis toje pačioje Keistenybių byloje taip pat buvo atleistas. – Vyras krūptelėjo ir atsargiai pažvelgė į pumą, dėstančią informaciją. – Po atleidimo jo kolega nusižudė.
– Darboholikų kampanija?
– Vargu. – Puma iššiepė nasrus. – Verčiau jau isterijos kampanija. Vyriškis gerokai sukūlė žmoną savo sūnaus akyse prieš nusižudant.
– Dievaži, puma, šneki taip, lyg ką nors suprastum apie jautriausius žmonijos dalykėlius!
– Ar jūs ką tik mane pavadinote...
– Vardai neturi prasmės!
Šįsyk puma tik bailiai pasitaisė savo akinius ir žengė žingsnį atgal.
– Taip, pone.
Vyras nusišypsojo Bertonui ir priėjęs įbedė į jį savo žydrų akių porą.
– Betgi jūs kitoks, nei aprašyme, argi ne taip, pone Bertonai?
Vulpė bailiai pasižiūrėjo į jį.
– Taikausi prie aplinkybių.
– Subjektas buvo suimtas už netikrą skambutį. Subjektas tvirtino, kad jo paties namuose vieši Alisa Tennek.
Jaunikaitis pakedeno savo auksaplauke galva ir, atsitraukęs kampe stovėjusią medinę kėdę, prisėdo.
– Detektyve. – Linktelėjimas į Bertono pusę. – Pumos. – Linktelėjimas į pumų puse. – Ar žinote, kas mes esame? – Kažkuri puma tyliai suriaumojo, visi likusieji tylėjo. – Žinoma. Niekas nežino, kas mes esame. Kaip žmonės pasakytų, juk mes negimstame kartu su sudėties sąrašu. Na, jie tikriausiai taip nepasakytų. Bet jie nuoširdžiai tuo tiki. Ir visgi... – Pirštų barbenimas į medieną. – Kai kurie gimsta su sudėties sąrašu. Genialus intelektas, paviršinis žavesys, tobula manipuliacija, kaltės ar gailesčio trūkumas, et cetera, et cetera. Bam! Tobulas žmogus. Didis žmogus. Jūsų herojus, jūsų išganytojas, jūsų didvyris. Bet, mano ponai, kokie – kokie keisti mes esame! – Akimirkai jis nutilo ir svajingai užvertė galvą į lubas. – Žinote, ko čia trūksta? Nuostabaus, didelio sodo. Juk pasaulis reikalauja skęsti... rožių jūroje!
– Ahem. – Puma atsikrenkštė. – Kvota, pone.
– Kvota! Aš tą ir darau! Ar jums nepatinka mano metodas? Aš noriu, kad subjektas sužinotų apie mane, taip mes priartėsime ir šnekėti jam bus daug mieliau... Ką, ar Rusijai toks metodas nebūtų patikęs? – Jis spragtelėjo pirštais. – Nupieškite man Stalino portretą ir pakabinkite priešais mus, kad matyčiau savo batiušką, vardan kurio vykdau tardymą! – Staiga jis mostelėjo ranka. – Ah, pamirškit. Jūs gimėt su instrukcija aklai tarnauti, o ne PRIVALĖTI būti naujaisiais Van Gogais. Taigi, pone detektyve, kaip gyvena Alisa?
Vulpės siauros akys atrodė liūdnos.
– Nežinau. Ji man nieko nepasakė.
– Teisingai, nežinote. Aš mačiau per televiziją. Sesutė padegė vieną iš svarbiausių MAO televizijos įstaigų. – Jis atsisuko į pumas. – Subjektas nežino, kvota baigta.
– Bet pone...
– Pone ką? – Jis atsistojo ir įžūliai pažvelgė į kostiumuotus vyrus. – Ponas nori į savo dvarą, štai ką!
– Pone. – Detektyvo balsas nugaroje. – Ar galiu jūsų paklausti vieno klausimo?
– Šaukit. – Suklingėjo pistoletai ir Aštuntasis caktelėjo liežuviu. – Nešaudykit į jį, dėl Dievybės meilės! Tai toks posakis, bukagalviai... Šauk klausimą. Na ir idiotų gauja.
– Ką jūs darytumėte, jei sutiktumėte apsivertusį vabalą ant kelio?
– Ah. – Aštunasis nusišypsojo ir iškėlė smilių į orą. – Tai klaidinantis klausimas. Suprantu! Norint praeiti jūsų testą, rekia būti labai specifiškam... Deja, aš negaliu jo praeiti. Į šį klausimą gali atsakyti tik tikras žmogus. Jūs gudrus it lapė, Bertonai. Prisimenu susitikimą, kai buvo nutarta jus atleisti. Norėjote pamatyti Alisos šeimos medį? – Kurį laiką stojo tyla ir Aštuntasis nusijuokė. – Na, nėra ko matyti, nes jo paprasčiausiai nėra.
– Ką turite omeny, nėra? – Vulpės siauros akys greitai mirkčiojo.
– Būtent tą. – Jaunikaitis nusišypsojo ir pasisuko link durų. – Kam reikalinga šeima? „Viską, ką mylėjau, aš mylėjau vienas! “ Ir nebūčiau su niekuo dalinęsis, nebent turėčiau tobulą brolį dvynį. Narcisizmas praktikoje, ne – meilė, tikra meilė praktikoje, štai kas tai būtų! Kaip juokinga, iš tiesų... Mes net nekūrėme netikro „Aš“ paveikslo, mes gimėme būti kopijomis ir niekuo daugiau, nesvarbu, kokios sėkmingos falsifikacijos bepasirodytumėme. Tiesa, Alisa turi istoriją. Tuo ji skiriasi nuo mūsų. Tai ne jos istorija, bet tai neabejotinas pradmuo ir ji turi ko ieškoti. Skirtingai nuo jos, mes neturime istorijos ar prisiminimų, mūsų gimimas buvo tik suplanuotos kalendorinės datos, mes neturime vardų ir esame tik skaičiai, einantys vienas po kito. Mes esame beveidės bevardės baisybės. – Kur kas tylesnis balsas. – Mes esame keistenybės... Šlykščios ir vulgarios, tačiau, ak – kokios nuostabios.
Balsas jau iš koridoriaus.
– Pumos, pasaulis akimirkai jūsų!
– Ar jis vėl pavadino mus pumomis?
– Sumautas beprotis.
– Idiotai! – Išsišiepęs ir apsiseilėjęs akiniuotis atkišo ilgą pistoleto trūbą link susmukusio Vulpės. – Jūs kreipiate dėmėsį ne į ta sakinio dalį!
Pianinui akomponuojantys šūviai ir parako kvapas.
– Puf, puf, puf!
– Čere, juk žinai, kad tai labai prastas būdas iliustruoti tokio masto situaciją...
– Ah, bet tai tiesa! Ėjau namo iš darbo ir staiga dangus nusitapė raudonomis liepsnomis ir dūmais. Lyg kare! O tada... Puf, puf!
– Varge, na ir į mėšlą vyriausybė įsipainiojo. Per televiziją ji atrodė taip šiurpiai ir dar ta nereikšminga žinutė.
– Aš tau pasakysiu, kame čia šuo pakastas. Mes, moterys, suprantame viena kitą geriau nei jūs vyrai suprantate apskritai kažką.
– Ką?! Oi, Čere, tu negali iliustruoti nė vienos situacijos be įžeidinėjimo!
– Gerai, gerai! Atsiimu žodžius... Neširsk, Beni.
– Skaityk, kad jau pamiršta. Na, tai kokia ten tavo teorija?
– Simple, simple! Be šlovės jai pasimaišė protas!
– Jūsų kava, panele.
– Dėkui!
Šviesiaplaukė moteris nusišypsojo padavėjui androidui ir pažėrė arbatpinigių ant stalo.
– Reizo, pagaliau tu čia.
– Užtrukau tvarkydamas tavo paliktą košę, Vilhelmina. – Raudonplaukis vyrukas su cigarete burnoj įgriuvo į kėdę priešais ir demonstratyviai išleido atodūsį. – Galėjai bent nušluoti MAO įstaigos griuvėsius nuo šaligatvio.
– Tokiems darbams esi tu, Reizo. Tą tu išmanai geriausiai ir darei tai dar kai vykdomąją atšaką valdė Aligatorius.
– Tiesa, bet nors ir Aligatorius buvo siaubingas seilius, jis nepalikinėdavo tiek betvarkės!
– Gebėjimas prisitaikyti yra menas. – Vilhelmina gurkštelėjo iš puodelio. – O šioje futuristinėje visuomenėje, tai ne tik menas, bet dorybė ir išgyvenimo instinktas. Visi silpni, nereikšmingi vabalėliai negali vaikščioti laisvai kur panorėję... Jie turi būti kartu ir vieningi ir statyti koliziejus stipriems ir nepriklausomiems.
– Bet argi kiekis neturi prasmės? Turiu omeny, kai jie susiburia, jie gali įgauti tam tikros galios, argi ne taip, Mina? – Reizo išpūtė juoda dūmą.
Moteris kikendama padėjo puodelį ant lėkštės.
– Aš tai vadinu skruzdžių efektu. – Jos rankos įvilktos į baltas pirštinaites ėmė barbenti į staliuką. – Jos renka ir stato, ir kuria, ir lipdo, ir neša, ir joms visoms susibūrus reikia neįtikėtinai daug pastangų, kad pakeltų vieną menkutį trupinėlį. Tačiau mes – mes nesame skruzdėlės, mes esame kraujo ir valdžios ištroškę plėšrūnai, kuriems reikia tik vieno mosto, kad sunaikintų visą jų uniją. – Liaunas kumštelis garsiai trenkė į stalą, kava išsipylė ant baltos pirštinės, žmonės iš savo vietų atsisuko pasižiūrėti. – Prakeikimas. – Mina nusiėmė prisisunkusią pirštinę ir pakratė ją virš žemės. – Naikinti kartais gali būti toks purvinas darbas.
Reizo išpūtęs akis, pelenų stulpelis ant cigaretės priminė Eifelio bokštą.
– Na tu ir baisi moteris, Mina.
– Padavėjau! – Ji galantiškai sumosavo rankele. – Dar vieną kavos!
– Jūsų kava.
Androidas nulingavo atgal į vidų. Saulės spinduliai apšvietė skėčiais apsidengusius staliukus.
– Visos baisybės sugūžėjo į kavines. Joms čia ne vieta ir, visgi – kartais jos jaučia tokią reikmę apsilankyti vienoje ir ko nors užsisakyti.
– Ar tai nostalgija, Kailai?
Dvi dramatiškai baltos figūros sėdi skėčio šešėlyje. Vis kylantys ir dingstantys saulės spinduliai žaidžia jų veiduose.
– Ne, Milo. – Vienos iš figūrų veidas atrodė siaubingai liūdnas, tačiau ji sugebėjo išspausti keistą šypseną. – Tai troškimas. Troškimas dalykų, kurių niekuomet nepažinome, kurie dažniausiai mus pykdo ir kuriuos mes niekiname, tačiau kurie kartais atrodo taip gerai.
– Tokie, kaip ši arbata? – Milo nudelbęs akis į savo puodelį, jo veidas pavargęs ir įtemptas.
– Ši arbata.
Jis sriūbtelėjo iš puodelio.
– Šios arbatos skonis toks, kaip ir bet kurios kitos.
– Kaip ir bet kurios kitos.
– Kokia prasmė... Kokia prasmė gyventi pasaulyje, kuriame kiekvienas arbatos puodelis turi tokį pat blankų skonį? Kuriame kiekvienas žmogus tėra fasadas? Kuriame... Kuriame nėra Katerinos, kuri mokėjo daryti skanią arbatą ir buvo tikras, pats tikriausias žmogus, kokį aš pažinojau? – Pupų dydžio ašaros riedėjo jo vaikiškais skruostais ir krito į puodelį. – Kokia prasmė gyventi? Aš noriu mirti.
– Dar tuomet, kai buvau tik Atskalūnas, aš pažinojau vieną keistenybę ir tai buvo Paklydėlis. Jis nusižudė, tačiau jam vistiek nepavyko mirti. Ir Milo desperacija man šitaip primena tą drasiausią bailį pasaulyje. – Kailas įdėmiai pažvelgė į ašarotą savo pašnekovo veidą. – Žodžiai yra tokie gražūs sutvėrimai. Jie gyvi ir kur kas gyvesni nei daugelis žmonių – ropoja mūsų kambarių sienomis, iš įsiūčio perpjauna gerkles ir, galiausiai, dar ir mus pravirkdo. Niekas jiems neatsako – ir baisybės verkia. Tai vienintelis dalykas šiame pasaulyje taip mylintis visą aplink save. O aplinkui – Absoliutus Niekas, Neturintis Jokios Reikšmės. Tai viso labo iliuzija, verčianti mus manyti, kad kažkas yra svarbu, svarbiau ir svarbiausia. Sakyk, Milo, ar Katerinos mirtis jau pavertė tave lygiu man – šaltu, metaliniu robotu, pripažįstančiu pasaulio beprasmiškumą, kuomet tuo pat metu esu pats didžiausias romantikas, rašantis savo meilės eiles krauju, nors ir kankinamas cerebrinio paralyžiaus?
Milo pakėlė galvą ir sutrikęs pažvelgė į savo išpažįstantį konfesarijų.
– Kažkada buvo laikai, kai buvo rimtai žiūrima į automobilių taršą, į atomines elektrines, kai žmonės būgštaudavo atsitikus bet kokiai branduolinei nelaimei, kai vaikai gimdavo miniatiūriniais kūneliais ir milžiniškomis galvomis, arba be kojų, arba be rankų, arba su daug kojų ir daug rankų, kai ekvivalentas tobulybei buvo Holivudas, kai visi norėjo būti gražūs ir specialiai supuvę, kai gyveno superžvaigždės, kai jos tvirtindavo, jog buvo vietose kur ir bedugnė ne namie, kur jos skrisdavo į sufabrikuotą Valhalą pasimatyti su tokiu pat sufabrikuotu Odinu. Ir visi taip norėjo apsigyventi Holivude, kuris nebuvo paliestas ligų, krizių, stichinių nelaimių, kur visi tobulai simetriški ir net asimetrijai dovanojama. Bet... Nieko nėra amžino, tiesa? Jie visi mirė ir išliko tik keisti jų prisiminimai, skeptiškai vertinami mūsų futuristinėje visuomenėje. Jie neadekvatūs būti tobulais ar net dainuoti apie tobulumą. Mes esame tobuli. Mūsų gyvenimai buvo jų sapnai. Mes negalime mirti nuo vėžio, ne – mes apskritai negalime mirti šioje visuomenėje, mes neturime teisės!, mes esame absoliučiai gražūs ir pagaminti taip, jog PRIVALOME būti genialiais vienu ar kitu būdu. Mes tokie pat nepajudinami, kokios nepajudinamos gali būti skruzdėlės, sutūpusios takuose po žeme. Ir visi nori patekti į mūsų kruviną Holivudą, apsigyventi kaimynystėje, nes mūsų kruvinas Holivudas taip nuostabiai kvepia – kaip tai gali būti skausminga, jei tai atrodo taip patrauklu? Ir net ligos nesiteikia lankyti mūsų kruvino Holivudo, ir daktarams gyventi ten nėra reikšmės, nes ligotas žmogus mūsų kruviname Holivude tėra paveikslas iš senų, senų laikų. – Juokas. – Aš taip sunkiai sergu, Milo, aš toks ligotas žmogus, bet aš toks gražus–gražus–gražus. Aš netekau savo atminties Holivude, turėjau milijoną vizijų, gerų ir blogų, ir kažkas keisto šiame Holivudo ore, aš bandžiau jį palikti, bet niekad negalėjau...
– Bet kodėl? Kodėl mes negalime iš jo ištrūkti?
– Nes mes neturime kitų namų, mes nežinome kito gyvenimo, mes esame tobuli ir tai yra mūsų prakeikimas už nedovanotiną simetriją. Mes norime klausytis savo pačių dainų ir matyti savo pačių laidas. Ir aš maniau, jog man pavyks ištrūkti, nes aš sergu ir net dabar turiu pačią šlykščiausią karštinę pasaulyje, tačiau, kaipgi, kaipgi man ištrūkti, jei mano asmenybės dalis lieja kruvinas ašaras, nes buvo ištremta iš šio kruvino Holivudo? O, koks nuostabus Holivudo veidas ji buvo. – Kailas svajingai užvertė galvą. – O, kokia tobula ir ligota mano sesuo...
– Kuo judu sergate? – Milo veidas susirūpinęs ir rimtas. – Aš žinau vieną daktarą...
– Mes greitai susitiksime, ji ir aš. Žinai, juk žinai? – kad man lemta išgydyti savo likimo seserį! Ji mano sesuo, draugė ir priešė, ir vienintelė šeima, ir vienintelis sutvėrimas, kurį galiu mylėti, kad ir kokia nežmogiška – o gal antžmogiška – meilė tai bebūtų. Mes teturime vienas kitą, ir galbūt ji dar to pilnai nesuvokė ir mano, jog jai priklauso pasaulis (vis per Holivudines iliuzijas – ir kvapą, tą jo kvapą) tačiau mes vieniši, ir kai mes susitikome, atrodė, jog mes tik du visame pasaulyje.
– Smarkius žmonės ištinka smarkios ligos?
– Smarkūs žmonės, smarkios ligos. Aš myliu savo seserį, labai ją myliu, ir kuomet mes aplankysime gydytoją, ar atvyksi mūsų aplankyti, ar prisėsi papietauti su mumis? Milo?
– Žinoma. Aš jau myliu jūsų seserį, kaip mylėjau Kateriną. Žinoma! Ir Kirilenką pasiimsiu!
– Taip ir padarykite, atvykite, o aš pakviesiu dangoraižių žmogų ir pasiimsiu daug stiklo rutuliukų, nes, kaip ir sakiau – jis niekuomet nemirė, tas klajūnas, ha ha ha!
– Bet kodėl, kodėl jūs areštuoja, Kailai, kam tie ginklai, dabar, kai jūs man visa tai pasakėte? Jūs dėl nieko nekaltas, dėl visiškai nieko!
Tobulų piliečių figūros apsupo skėtį, staliuką, dvi figūras ir vienos juoką, ir kitos verksmą.
– Aš Kailas. Aš Aleksandras. Aš Sigurdas. Aš esu visi šie vardai ir visi šie vardai yra aš. Tačiau šiandien aš Kailas, o Kailas yra ieškomas ir Kailas yra surastas.
– Bet jūs negalite man viso to pasakyti ir taip mane palikti, palikti visoj šitoj bedugnėj! – Milo pečius purto juodos rankos.
– O... – Kailą daužo, tempia, į jį įremti ginklai, jis šypsosi. – Juk net bedugnė čia dar ne namie.
– O pasaulis...?
– Reikalauja skęsti. – Tolstantis laimingas balsas. – Vieną dieną aš apie jus visus parašysiu knygą, prisiekiu!

XXI.

– Sveika sugrįžusi namo, sese. Girdėjome, kad ieškojai savęs? Tai sunkus dalykas ir mes, kaip tavo broliai, neabejotinai tau padėsime. Sėskis, sese. Sveika sugrįžusi namo, sese.
Ir pumos, ir liūtai, ir paršai, ir Alisa vidury pritvirtinama prie kėdės, ir didelis ekranas priešais.
– Šauni sesė. – Žingsniai aplinkui. – Laukei mūsų liepsnose. Nužudei daug, daug vertingų žmonių ir padegei tai, kas tau brangu. – Ilgapirštės rankos glosto jos ilgus, tamsius plaukus. – Norime, kad atsipalaiduotum, sese. Mes tau parodysime įvairių akimirkų... Ir padėsime tau tapti tuo, kuo ilgainiui norėjai tapti. Iliuzija tai ar tikrovė, mes patys, sese, mieliausia, nežinome, o galiausiai – koks skirtumas? Tavo siekis, nors ir beprasmis, bet kilnus. – Žirklių garsai ir ekrano tvykstelėjimas. – SAVANAUDIŠKUMO AKTAS.
Maža mergaitė ir daili lapė jos rankose.
– Kas yra tavyje? – Sielvartingu tonu paklausė lapė.
– Visa visata. – Rimtai atsakė mergaitė.
– Visata tau ir visata man, tačiau tuomet, kur egzistuoju aš?
– Tu egzistuoji... Manau... Turėjau abejonių... Tačiau mano galvoje... – Mergaitė nutęsė, akivaizdžiai vengdama atsakyti.
– Tu tiki, jog esi visa visata sau ir aš tuo grožiuosi, nes tu taip pat esi visa visata man. Tačiau tuomet, aš egzistuoju niekur.
– Tu gali gyventi mano visatoje, aš neprieštaraučiau. – Mergaitė žvelgia kažkur toli už horizontų.
– Labai dėkoju... – Lapė nuleido savo juodai numargintą snukutį. – Tačiau aš turiu savo visatą.
– O? – Mergaitė smalsiai pažvelgė į lapę.
Čiakšt, čiakšt, plaukų sruogos krenta ant marmurinių grindų ir kažkur ridinėjasi sniego gaubliai ir šokantys žingsniai, čiakšt.
– Tai dykynė.
Ir mergaitė nusisuko, ir ji gyveno savo planetoje, kuri buvo tokia nuostabi ir pilna, kurioje žmonės buvo laimingi ir pasiruošę padėti. Tačiau ilgainiui žmonės dingo, planeta ėmė skursti, niekas nenorėjo jos pagydyti ir mergaitė prisiminė savo lapę, savo vienišą miškų gražuolę, ir dabar ji žinojo, ką reiškia gyventi dykynėje. Čiakšt, čiakšt, sesė bloga, bloga, bloga.
– Argi tai nenuostabu? Lapė apsivilko kostiumą, lapė išvyko ieškoti darbo, lapė turi nuostabią žmoną, lapė turi gražiausius vaikus, lapė laiminga, lapė nebe dykynėje, o tu? O tu, o tu, o tu, tu, tu, tu, tu, sese, esi bloga, betgi kilni, neveltui mūs sesė esi. – Čiakšt, čiakšt. – Sakyk, koks jausmas būti žmogaus falsifikacija? Ne žmogumi, bet sufabrikuotu jo atspindžiu? Mes visi, nuo vienas iki aštuoni, žinome šį tuščią jausmą. Tačiau tu pagaminta pagal tikrą žmogų! Turėtų būti skaudu žinoti, jog kažkas prieš tave buvo tikresnis, nedėdamas jokių pastangų. Tie laikai... Tokie baisūs laikai. Žmonės žūdavo ir mirdavo, ir kartais visai ne tuo laiku, kai jiems reikėdavo – kaipgi ta maža mergaitė, tokiu reikšmingu žvilgsniu, galėjo šitaip ne laiku prapulti? Ah, bet juk kažkas turėjo imtis veiksmo! Tas vyras... Taip toli. Sufalfisifikuota maža Alisa... Į parankę su Odinu. O koks tavo brolis buvo laimingas. Kokia švytinti jo šypsena buvo. Gana nenormalu, tiesa? Turint omeny, jog jis žinojo, kokia netikra nuo šiol esi. Tačiau jis suėmė tave už rankos ir nuo to laiko atrodė, jog jūs tik du visame pasaulyje. Ir žvelgiant į jį, nenoromis pagalvodavai: kaip toks tikras žmogus gali sukurti tokią netikrą atmosferą? O kiek iš mūsų matė šią sceną? Du, galbūt trys. Mes nesuvokiame šių sentimentalių dalykų, mes nesuprantame jausmingų akimirkų, nesupratome mes ir judviejų scenos. Buvai mūsų sesė, tik nesunumeruota, tačiau kokį skirtumą tai darė? Jokio. Mes visi neturime vardų. Ah, apgavike! Pasirinkai kitą brolį savo pasąmonės srautu... Niekada nesuprasime, tačiau būtinai nubausime.
Stūgaujantys vilkai, Drakulos šešėlis, išblukusi oranžinė lapė orkaitėje, besišypsanti motina su karščiui atspariomis pirštinėms...
– Štai kur dingę tavo prisiminimai. Kokia atomazga! O kiek kraujo pareikalavo! Kaip jie ten sakydavo, gilioj senovėj? Džyzas Kraist. – Čiaaaakššššt čiakšt. – Bet juk tai ne viskas... Ne viskas yra taip paprasta, kitaip tai nebūtų taip gražu. Sufabrikuota mergaitė, kruvinojo futuristinio Holivudo atstovė, vaikštanti, kvėpuojanti ir prokrastinuojanti priešprieša! Ilgą laiką tu branginai šiuos dalykus, stvėreisi jų lyg skenduolė, šios šlovės, ir šio oro kvapo, ir televizijos laidų, ir didžiai niekių kelionių. Ir atrodė, kad visas pasaulis stebėjo, bet nieko nesuprato – sumauti kvailiai, privertė tave jaustis vieniša. Tačiau tu nukeliavai atgal ir sudeginai viską, visų tų išpuikėlių ir bepročių panosėse! Sudeginai MAO pastatą! Televiziją! Save! Paleidai... Nors ir nenorėjai, tu paleidai. – Geometrinės figūros ekrane, atsispindinčios akyse. – Paleidai tam, kad atgimtum. Budresne, tobulesne, beprasmiškesne.
Ilgos, juodos, banguojančios sruogos it plunksnos kybojo ore.
– Sese, mes tave mylime.
– Kaip viena baisybė gali mylėti kitą.
– Pasaulis reikalauja skęsti.
– Kur bedugnė net ne namie.
Vienas įkvėpimas, trys iškvėpimai. Gyventi reikia greitai arba išvis negyventi.
Automobilių dūzgesys. Didingi, aukšti, gyvenimo idilę reprezentuojantys stikliniai dangoraižiai. Kažkur toli, toli nuo viso pamatinio visuomenės perversmo ir politikierių žibesio, mergaitė ir berniukas. Vienas ir vienas.
– Vieną dieną... aš tau padovanosiu korporacinį daugiaaukštį.
– Kodėl?
Berniuko akyse spindi ašaros, jis gniaužia mergaitės rankas.
– Tu esi mano sesuo.
– Aš? – Mergaitė trypčioja savo baltais batukais.
– Žinoma. Aš atėjau tavęs pasiimti iš čia. Tu nesi viena iš tų vienišų žmonių. – Juos stebi aikštingos vaikiškos figūros. – Ir vien todėl, kad prieš tai nežinojai, jog aš ateisiu, nereiškia, kad aš neketinau ateiti.
– Supraskite, ponaiti. – Sodrus suaugusiojo balsas už nugaros. – Tokius žodžius priimti vargingai kopijai – sunku, ir ji juos pamirš jau po poros dienų. Turėsite kartoti šiuos žodžius, kartoti tol, kol bus prisiminta, prisiminta taip, lyg tai būtų buvę aišku nuo pat pradžių.
– Tai neturi reikšmės. – Šaltas berniuko žvilgsnis. – Aš kartosiu šiuos žodžius begalybę kartų.
Juokas ištysusių vaikų būryje.
– Koks jos numeris, tėve?
Plati ranka paglostė auksaplaukę galvą.
– Ši turi vardą.
– Eime, Alisa. – Brolis apvijo aplink sesers kaklą juodą šaliką.
Vaizdai niokojasi, dingsta, sunyksta it mirusio paukštelio kūnas. Rožių sodas... Rožių jūra.
– Mūsų jūra – juk ji orchidėjų, tiesa, Kailai?
– Tik orchidėjų. Čia mes tik svečiai, Alisa.
– Tu toks nelaimingas, Kailai. Vakarykštę dieną praleidai užsidaręs kambaryje su savo drugelių kolekcija, o šiandieną tu toks tylus. Aš pamirštu ––– ar tai tavo būdas?
– Aš tik galvojau, Alisa, aš rašiau. Aš galvojau apie tai, kad drugeliai yra chaoso pradininkai, o mes esame drugelių pora. O kažkas kadaise yra sakęs, jog mes, kaip drugeliai, plazdame vieną dieną ir galvojame, jog tai – amžinybė.
– Ar tai meilė? – Alisos ilgi porcelianiniai piršteliai apsivijo jo kaklą, spusčiojo jo raktikaulius, nežymiai palikdami raudonas dėmes.
– Vėjo gūsiai. – Kailas papūtė į jos apykaklę. – Prisimeni vieną iš tų korporacinių daugiaaukščių, kurį tau padovanojau? Šalia Times skvero. Negailestingai nubloškei, sugriovei, šimtai stiklo šukių ir viena įkrito man į akį, ir pravirkdė mane.
– Aš pamiršau. – Rausvi skruostai begėdiškai dengiami juodų sruogų. – Pamiršau, kodėl juos man dovanojai, tačiau aš žinau, aš suprantu: tai svarbu. Ne, ne... – Juodės pasipurto, tuomet įnirtingai palinkčioja sulig blakstienų plazdenimu. – Aš prisimenu tavo mokymus ir aš žinau, kad niekas iš tiesų nėra svarbu. Aš norėjau pasakyti, kad tai yra tyra.
– Priminei vieną nutikimą. Mane įmetė į kalėjimą už sadistinius veiksmus prieš korporacinius valdininkus ir po keletos dienų ištempė už kojų kulnų į teismą. Prisiekusieji užgiedojo, kad aš – kaip vaikas. Aš sukurpiau ginančią ir visiškai anuliuojančią mano kaltę doktriną. Tada vėl pakartojo, kad aš kaip vaikas, dargi – įkyrus.
– Mes abu kaip vaikai.
Sergančiojo, tokio sveiko sergančiojo rankos glostė tankias plaukų sruogas, nusitiesusias per mažą, pasvirusią nugarėlę. Dvi figūros, tai stoiškos it statulos, tai drebančios it epušės lapai. Vaikai, pasigavę naujausią ligą. Savo karštinės zenite. Pratrūks... Paleis.
– Kartais aš pamirštu kaip reikia kvėpuoti. Ir atrodo, kad esame gimę tik pseudo–amžinybės skrydžiams.
– Pone Ekmanai, kvėpuokite! Giliai ir laisvai! Po velnių, kvėpuokite!
Baltos spiginančios šviesos. „Spingsulės“, pasidingojo Ekmanui ir jis vėl sulaikė kvėpavimą it naras belaukdamas kol užrašys jo Gineso rekordą.
– O kaipgi raison d\\\'être? – Alisa nervingai prajuko, ėmė taisytis savo plaukus ir slėpti savo vis dar mergiotišką veidelį. – Atleisk man už įžūlumą, dievaži!
– Niekuomet neatsiprašinėk, Alisa. Kokia prasmė kaltinti tą, kuris nežino, kas yra bausmė? Įprastai būtų atsakyta: tam, kad sužinotų, kas yra toji bausmė. Tačiau tavo gležnos rankelės ir tavo blyškus veidelis ir tavo siauri pečiai ir plačios bedugnės akys – bausmė nesutverta tau ir gana. Tad kai kas nors pasiraitys rankoves, nutaisys akmeninę miną ir tyliai (o gal ir garsiai) suniurnės: „dabar mes jus nubausime, nubausime, nes manome, jog esate kalta, kalta todėl, jog pažeidėte mus, kaip žmones“ arba „pažeidėte mūsų valstybę“ arba „pažeidėte Dievybę“ arba (!) „pažeidėte velniai žino ką ir užsitraukėte baudžiamąją atsakomybę“ – tu pulk jiems į glėbius, sutrink jų tvarkingai sulygintas apykakles, užuosk jų žmonų jiems dovanotą parfumeriją, tylėk kaip Antikristas ir leisk kankinama, nes tokiu būdu tu paleisi, o paleidusi tu tapsi budresne, tobulesne ir nuostabiai beprasmiškesne! Ir tie baudikai, teisėjai, plakikai sukniubs prieš tave suvokę, jog dingo visa jų autoriteto karma, kad tu juos išvydai kaip žmones: paprastus, paikus, valgančius šnicelį ir retkarščiais barščius. O bet kokiam baudėjui būti pamatytam kaip paprastu žmogumi yra didžiausias pažeminimas. Štai kodėl jie nevalgo restoranuose, nebent labai labai brangiuose, kur valgo tik jie vieni ir gal kartais jų šuva jiems prie didelių juodų aulinių batų guli, bet ir tai tyliai, kad niekas nesužinotų, jog baudėją rūpina fauna – ar, neduok dieve, flora. – Jis patimpčiojo jai už vienos iš plaukų sruogų lyg norėdamas atkreipti jos dėmėsį, nors mergina ir taip buvo įbedusi į jį savo pajuodavusias akis. – O jei egzistuotų predestinacija, man būtų lemta dovanoti tau pasaulį. Visą.
– Absoliuti nesąmonė. – Alisa kraipo galva lyg iš nuostabos, lyg iš paniekos. – Tarsi daugiau nieko nenorėtum iš tiesų padaryti!
– Absoliutus gėris. Norėti yra visai kas kita, mieliausia mano. Aš noriu, pavyzdžiui, rašyti ir rašyti savo eiles krauju, nes teigiu, kad žodžiai parašyti tikru krauju yra teisingesni, kiek įmanoma tokiems būti. Tačiau yra viena problema. Kaip teigiantysis ir neigiantysis (vadinasi, suprask – sakau vieną taip ir vieną ne), mano ne yra skirtas ir predestinacijai. Tačiau kaip galiu neigti ją, jei savo paties akimis matau, jog man buvo lemta tave riteriškai gelbėti?
– Daktare! Kaip suprasti šį įžūlų elgesį?
Gineso rekordų knyga sudeginama, suplėšoma, kažkoks piktas imperatorius smailiais ūsais nusiviepia ir dar spėja nusivalyti tekančias seiles vienu iš popiergalių. „Štai ir baigėsi mano, kaip naro, karjera. Juk tikslas – tapti įžymiu naru. O jei niekas nežinos, kad aš naras, nieks ir netikės, kad toks esu. Dievaži, net aš pats ėmiau abejoti. “
– Hm–hm. – Išnyra geranoriškas daktaro veidas ir – kaip keista – jis taip pat su smailiais imperatoriškais ūsais. – Koks neklaužada, koks pajacas. Hm–hm.
– Daktare, pacientas nuo šių nekvėpavimo sesijų pamėlynavo...
– Hm–hm! – Daktaras pravėrė savo burną ir parodė dvi eiles pilkšvų mažų dantukų; jis prajuko, o smailūs ūseliai kilnojosi virš blyškių lūpų. – Kolega, jei tiek laiko praleistumėt po vandeniu jūs taip pat pamėlynuotumėte!
– Atleiskite, daktare! – Prislopintas balsas kažkur toli. – Čia atvyko žurnalistai – pikti ir alkani, ir su mikrafonais, ir popieriais, klausykit – girdit juos? Girdit, kaip jie stūgauja? – Iš tiesų pasigirsta stūgavimai. – Jie nori, kad juos įleistumėte pasišnekėti...
– Nieko nebus. – Daktaras susiraukia ir jo vešlūs antakiai atrodo liūdnai. – Mano pacientas pamėlynavęs.
– Pamėlynavęs jis atrodys dramatiškiau nuotraukose! – Klykia žurnaliūga. – Reikalaujame įleisti.
– Absoliučiai sutinku, pamėlynavęs jis atrodo labai dramatiškai. Šį vizualinį įvaizdžio reikalą jūs puikiai išmanote, tačiau esate visiški bėdžiai egzistencializmo departamente: mano pacientas šiuo metu kovoja su gyvenimu. Jis nekvėpuoja iki pamėlynavimo, o kai kvėpuoja, tai tik kartą įkvėpia ir tris iškvepia. – Daktaras išsitraukia Gineso rekordų knygą ir keistai vypso. – Šalin, sakau jums! Nieko nebus!
– Nieko nebus! – Mojuoja ranka kolega daktaras prašydamas žurnalistų atsitraukti.
– Nieko nebus! – Šaukia žurnalistų vadas likusiam būriui ir šis po truputį nusivylęs ir piktas slenka atgal.
Aukštas vyras priešais veidrodį: jo veidas rimtas ir įsitempęs, jis apsivilkęs tamsiai pilku fraku, jo rudi plaukai dailiai sušukuoti ir perskirti, jo žalios akys kyla iš apačios į viršų, o rankos vis glosto sagas ir apykaklę.
– Doris, šis frakas netinka. Jis verčia atrodyti mane senu. – Vyras spragteli pirštais ir moteris nervingai bėga ieškoti kito fasado. – Nieko nebus.

XXII.

Švelnus vėjas braižo raudonlūpių moterų šalikais. Kažkur apiplėšiamas bankas. Jos sinchroniškai pakšteli lūpomis orą. Nerūpestingi amoralūs plėšikai stumdosi ir nušauna kelyje pasitaikiusią senolę. Moterys susižvalgo tarpusavyje ir žvilgteli į laikrodžius.
Apiplėšimas įvykdytas laiku ir mes mylime pasaulio niekšus.
Drakoniški daugiaaukščiai visu savo gražumu. Ir vyras, ir moteris, ir jų sūnus: maži it skruzdėlės, tačiau verčiantys pavydėti pilkus pastatus savo juoku ir eskimų bučiniais, ir kutenimais, ir glėbesčiavimusi.
– Pagaliau mes gyvename šeimyniškoje utopijoje. – Skotas apkabina Aną per liemenį ir tėviškai pašiaušia Timiui galvą. – Ir įsiminkit: niekas, niekas negali sugriauti mūsų ilgai statyto gyvenimo.
Šviesiaplaukės barmenės plaukai surišti į dvi uodegėles, ji siūbuoja savo klubais baro podiumu, rankose neša du bokalus alaus.
– Regi, kodėl du bokalai iš karto? Kodėl negali išgerti vieno, o tuomet – kito?
– Usage, tu sumautai daili idiote. Vienas – mano manifestas tavo naivumui. – Regis demonstratyviai paima vieną bokalą ir trenkia sau juo per galvą, Usagė aikteli, jis kruvinas, šlapias ir laimingas. – Kitas, žinoma – mano kasdienybei, mano gyvenimo stiliui palaikyti, mano alkoholizmui įsitvirtinti, mano Regio reputacijai išlaikyti. – Jis paima kitą bokalą, iškelia mažąjį pirštelį, mirkteli Usagei ir sriūbčioja alaus putas. – Nesuprasi, Usage, tačiau tu man vistiek patinki!
Usagė, raustelėjusi nuo komplimentų, caktelėjo liežuviu ir tarstelėjo priekaištingu tonu:
– Ko čia nesuprasti – alkoholizmo aristokratija, mat!
Tonis Linteris stovi priešais veidrodį ir žvelgia į savo vidinį Dievą ir Velnią. Losjonu apšlaksto barzdą, kaklą, pasitrina rankas, pauosto iš buteliuko, svarsto, ar nereikėtų jam išgerti viso ir numirti. Koridoriuje stovi benzino bakas, svarsto, ar nereikėtų jam apsipilti juo ir susideginti. O, galų gale, kodėl jis jį čia ir atsitempė? Negalėjo būti jokios kitos priežasties, kaip tik savižudybės ar pastarosios apmąstymo. Jis nebuvo estetas ir jam nerūpėjo, kaip jis numirs; jis tiesiog norėjo mirti, nes manė, jog jau seniai yra numirėlis praktikoje. Jis pavargęs, pavargęs nuo nereikšmingo darbo, kurį dirba, ir šiandien jam grįžus raktą kažkodėl padavė ir pati nesusipratusi, lavonais atmiežtu kvapu trenkianti, kaimynė. Mat, ji dirba morge. Ir kadanors savo davinčiškomis rankomis jį dirbs tu Tonio kūnu: pabandys padaryti jį žmogumi paskutinei ceremonijai, kuriuo jis niekuomet nesugebėjo būti. Tonio baltasis Dievas perima vadeles ir jis prisimena tuos keistus žodžius iš kvailos televizijos, kuriuos kartą netyčiom nugirdo.
– Mielieji žiūrovai, niekada nepamirškite, kas esate. Neleiskite būti užmiršti.
Galbūt Toniui Linteriui reikėtų įsidarbinti morge. Galbūt Tonis Linteris sugebės paversti plėšikus ir vagis žmonėmis jų paskutiniosioms ceremonijoms. Tai suteiktų vilties... Vilties tokiems, kaip Jiris, kurio motina – senė nukaršusiu protu. Ne tik beprotė, bet dar ir sifiliu serga. Kaip Nyčė. O galbūt meningioma. Irgi kaip Nyčė. Šaukia, kviečia, burbuliuoja ši šmaikšti senė, bet sūnus bėga nuo jos patalo, dvokiančio keista filosofija, mirtimi ir praeities šmėklomis, kuomet motina buvo daili, bene dailiausia mergina miestelyje: klapsinčiomis žydromis akimis, Veneros figūra, nėriniuotomis suknelėmis ir pačia patraukliausia femme fatale aura, kuri privertė kiekvieną Kafką, Dostojevskį ar net tą patį sumautą poetą stabtelti. Štai kaip atsiranda Nastenkos, Elenos ir Vilhelminos. Negailestingos, Hamletiškos pseudo–beprotės, sutrinsiančios mus visus į miltus savo pavojinga meile, nes juk pragaras yra nemokėjimas mylėti, o dangus yra meilė per kraują, ašaras ir kančias, ir peilius, ir ginklus. Ir bučiuos jos jus ašarotais skruostais, įrėmusios ginklus į smilkinius tarsi gundančios Valkirijos! Tai viena iš tų akimirkų, verčiančių ir mus abu norėti mylėti...
Visgi, yra kam ir meilės nereikia. Neturi tokio nuostabaus romantinio–automatinio elemento, kokį turime mes: šaltakraujai, tačiau gundantys ir geidžiantys.
– Tamsta... Pirmasis. – Tarnas suprakaitavęs, apsiverkęs ir apsisnargliavęs, nervingai šnopuojantis dėl savo šeimininko.
– Tai nuostabu. – Pirmasis visas šlapias, kruvinas, tysantis šalia daugiaaukščio, iš kurio velniai žino, kas jį išmetė, o gal ir pats iškrito. – Negi nematai, kaip nuostabu tai yra, tarne tu mano?
– Jūs nukraujuosite ir mirsite... – Tarnas kūkčioja ir mojuoja šeimininkui rankomis.
– Aš sutikau gailestingąjį Jėzų Kristų, jis man pasisiūlė padėti ir jis buvo psichopatas, ir aš atsisakiau jo pagalbos, ir pasileidau. Ar matai, kaip tai nuostabu? – Pirmasis pravirko džiaugsmingai besišypsodamas. – Mes iš tiesų esame nemirtingi!
Tarnas mikliai surinko telefono numerį.
– Greitoji pagalba! Mums reikia greitosios pagalbos! Čia miršta žmogus ir jis kliedi apie nemirtingumą! Dėl Dievo meilės!
– Dievo? – Pirmasis šleikščiai prunkštelėjo. – Nebūk bjaurus ir vartok Dievybės vardą! Ką – nori grįžti atgal į tą žmonijos tamsos prarają?
– Atleiskite, šeimininke. – Tarnas dar labiau kūkčiojo, lyg žinodamas, kad tai negeras metas pranešti tokias naujienas. – Tačiau Dievybė išėjo iš rinkos ir mes turime naudoti vardą to, kurį turime atsargoje...
– Kaip tai – išėjo?
– Taip, taip – paėmė ir išėjo.
– Su lazda ar kuo?
– Ne... Žmonės sakė, kad matė jį, vaikštantį dviejomis kojomis, mojuojantį dviejomis rankomis, besišypsantį dantimis ir mirksintį akimis. Kai kas net tvirtino, jog jis turi vardą – Frydrichas... O gal tai buvo Feodoras... Atleiskite, atleiskite man šeimininke...
– Bukas, bukas tarne! Ak, naivus, naivus sutvėrime! Man nuoširdžiai gaila... – Nuoširdžios ašaros. – Be manęs prapulsi!
– Kaip tai – be jūsų? – Tarnas parpuolė ant kelių priešais Pirmąjį ir bučiuoja jam ranką.
– Aš nekliedžiu apie nemirtingumą, aš ir esu nemirtingas. O net jei ir nesu, jei jau kraujuoju, tai leisiuos ir nukraujuoti iki mirties! Ir niekas manęs nepatupdys į prakeiktą ligoninę, ypatingai tarnas, nors ir atsidavęs, kaip tu! Nedrįsk manęs gelbėti!
Gydytojai skėsčioja rankas: jis jau miręs, o su mirusiais, neva, nėra kas daryti. Kad būtų žinoję, kaip jie klysta, gal ir pasaulį būtų išgelbėję.
– Puikus sodas.
– Dėkoju.
– Puikus sodas gedului.
– Dėkoju.
Šeši neeiliuoti skaitmenys susibūrę Aštuntojo sode priešais juodą karstą auksiniais apvadėliais.
– Kur tavo sodininkas?
– Jis užu to krūmo. – Auksaplaukis pamojo ranka. – O nuoširdžiai šnekant – jis vis dar čia. – Akimirką visi nutilo ir Aštuntasis, kurį laiką glamžęs savo išverstas kišenes, šūktelėjo. – Džozefai!
Sodininko figūra išnyro iš už vieno iš rožių krūmų: jo veidas purvinas, o rankos įraudusios nuo spyglių.
– Tu aplankei savo žmoną?
Džozefas atsikrenkštė ir taip pat ėmė glamžyti savo išvirtusias kišenes, tačiau po poros akimirkų ryžtingai linktelėjo ir tarė:
– Aš aplankiau jos kapą.
Skaitmenys, visi ligi vieno, linktelėjo. Kažkuris:
– Tu tobulas.
– Tobulas kam? – Nustebo sodininkas.
– Tobulas būti kunigu. – Vyrai susigūžė ir Džozefui jie vėl atrodė kaip tie vaikai, kuriuos kažkada jis matė.
– Eikš, apsirėsi sutana, įduosime tau Bibliją ir tu pasakysi ką nors apie mūs brolį.
– Bet, mano ponai... Aš jo nė nežinojau!
– Tai neturi reikšmės. Mirusiojo prakalba yra skirta ne pačiam mirusiajam, o likusiems gyviesiems.
Ėmė lyti. Lietaus lašai krito ant auksinių apvadėlių, Aštuntojo garbanų, Džozefo sutanos ir Patikėtinių liūdnų, vešlių antakių. Kažkas tyliai ir vaikiškai:
– Kažkada žmonės sakydavo, jog kai lyja – Dievas verkia.
– Bet aš mačiau Dievą vakar. Mes susitikome Naujosios Pažangos ofise ir jis man pasiūlė „Snickers“ batonėlį. Atsisakiau iš įpročio... Vengti senų žmonijos dalykų.
Stilingosios pumos ėmė šnirpčioti ir baksnoti viena kitą letenų alkūnėmis.
Mes mylime pasaulio niekšus, nes apiplėšimas įvykdytas laiku.
– Ne laiku! Aš noriu advokato!
– Hm–hm! – Gydytojas piktai pasukiojo savo ūsą ir trenkė kumščiu į šalimais stovėjusį nekaltą staliuką. – Ekmanai, dar kartą kartoju – jums ne laiku gauti advokatą ir apskritai jo nereikia! Jūs ligonis ar ne, po velnių? Tuomet ir elkitės kaip ligonis – užmerkit akis, papūskit lūpas ir susidėkit ramiai savo ištysusias rankas!
Gydytojas prieš paskutinę sekundę Sigurdui užmerkiant akis atkišo šaukštą sirupo.
– Išsižiokit ir sakykit: „mes mylim pasaulio niekšus, nes apiplėšimas įvykdytas laiku“!

XXIII.

– Milo, padėk tuos sumautus krekerius – jo visos akiduobės pilnos trupinių.
Kailas lėtai atsimerkia ir tuojau pat prisidengia rankomis, visai taip pat, kai savo bute diagnozavo sau vėžį. Vaiskios spingsulės žiebė tiesiai į galvą, o trupiniai negailestingai ėmė graužti jam akis. Kažkur pasigirdo kojos treptelėjimas ir kažkieno mažučiai piršteliai ėmė vikriai šluoti užsilikusius trupinius, tuomet – glostyti smakrą, skruostus, nosies viršūnėlę. Spingsulės užgęso ir kambario šviesa pasidarė blanki: už lango tvyrojo naktis ir matėsi tik žibintai, dangoraižių švieselės ir tolumoje mirguliuojantys patruliai. Galbūt tai buvo fejerverkai. Iš po pusiau pravirų vokų jis pažvelgė į romų veidą virš savęs su dviejomis, šiame apšvietime kone juodomis akimis ir tamsiai raudonomis, prisisunkusiomis lūpomis. Alisa sedėjo mažutyje vėžimėlyje: viena ranka ji nervingai gnaibė sau raktikaulį, kita – laikėsi už Kailo veido ir bučiavo jo lūpas. Jos plaukai siekė piečius ir jai pasvirus kaskart imdavo kutenti smakrą. Kažkur pustamsėje palatoje stoviniavo išraudęs ir nepaprastai dailus Milo, jis buvo apsivilkęs kažkada žmonijos krepšinio istorijoje žaidusios „Chicago bulls“ komandos megztiniu, trupiniuotomis Kailo kelnėmis ir kažkokiais keistais, matyt, ligoninėje duodamais pasteliniais sandalais. Kambario kampe ant medinės kėdės sėdėjo kažkieno skeletas. Kailas ištiesė rankas, perbraukė Alisos plaukais ir patenkintas nusišypsojo.
– Seniai nesimatėme, brangiausia.
– Kone du dešimtmečius. – Ji iškėlė savo liauną pirštelį į skeleto pusę. – Tavo advokatas numirė.
– Kodėl daktaras nepasamdė jaunesnio? – Nustemba Kailas.
– Todėl, kad daktaras norėjo, jog tu būtum pripažintas kaltu. – Ji dar kartelį pasviro ir pakštelėjo jam į skruostą, šįkart slapčiomis žvilgčiodama į Milo. – Tik būdamas kaltas tu įvykdei apiplėšimą laiku ir už tai tu būsi mylimiausias pasaulio niekšas.
– Ir visgi... – Kailas iš po padilbų šypsosi Milo ir savo rankomis surakina Alisą į glėbį. Jos juodaplaukė galvelė nulinksta jam ant krūtinės ir ji palaimingai klausosi jo greito kvėpavimo. – Man labai reikia advokato...
– Ne, nereikia! – Alisa pamataruoja galvele, o Milo fone šūkteli: „sumautai teisingai, nereikia! “ –  Teismas tave myli, prisiekusieji tave dievina, prokuroras tave aukština, o advokatai simpatizuoja tau it velniui!
– O kas gi tai? – Kailas parodo ranka į už staliuko bolavusį neaprėpiamą kalną sniego gaublių.
– Ah, tai... – Ir Alisa, ir Milo šypsosi. – Kiekvienas pasaulio žmogus tau atsiuntė po sniego gaublį, kaip kompensaciją už ilgai trukusią nemeilę.
Kailas šypso nepatiklia šypsena, dar labiau prisispaudžia Alisą ir dėmesingai žvilgteli į Milo, kuris stovi su tokiu pat vypsniu.
– Aš ir Kirilenką atvedžiau. – Iškilmingu tonu paskelbė.
– Na, na?
Milo gudria veido išraiška atsiraitoja rankoves, pereina porą ratų ir galiausiai iškošia:
– Aš jus sergėjau. – Jis liūdnai papurtė galvą. – Alisa visai neseniai prabudo. Jai ilgą laiką buvo prasti reikalai, trūko – ko gi ten trūko? Dievaži, aš ir nesupratau, ko ten trūko – kažkokių išteklių... Pripumpuodavo krauju ir gulėdavo it maža, drobinė mergaitė paraudusiomis lūpomis. O jūs, štai, mėlynas buvot...
– O daktaras? – Staiga susirūpino Kailas. – Daktaras ar užrašė rekordą...?
– Dakatarą! – Staiga paklaikęs Alisos balsas. – Kvieskit daktarą!
Naro šokas kone dusino jį, o širdis daužėsi lauk – savo, rodėsi, išburkusiomis ir gležnomis rankomis jis bandė nusiplėšti marškinius, kurie jį smaugė ir veržė. Į kambarį iš pradžių įbėgo daktaras Ignas – jis dar spėjo pamatyti, kaip pastarasis timptelėjo savo šlapius nuo ašarų ūsus – paskui jį įbėgo juodomis mantijomis pasidabinę teisėjai, kliši prisiekusieji, portfeliu nešinas prokuroras. Advokatas liko sėdėti ant savo kėdės. Daktaras Ignas iškėlė rankas ir ėmė jomis mataruoti it operos dirigentas susirinkusiesiems, tačiau šie nekreipė į jį dėmėsio, parvertė jį ant žemės ir supuolė ant Kailo. Jam pasirodė, jog jie ketina padėti, tačiau pastarieji tik stvėrė jį už marškinių ir ėmė purtyti, šnekėdami kažkokia nesuprantama kalba, kurios vaikai nežino. Girdėjosi tik du aiškūs žodžiai.
– Jūs pažeidėte! Jūs pažeidėte!
– Mes išvyksime! Mes išvyksime!
Tarp suluošintų tamsių figūrų, apspitusių jį, kažkur kampe pasirodė aukšta, didinga ir besišypsanti, Odiną primenanti figūra. „Jis pasirodė, kad perkrikštytų Alisą“, dingtelėjo Kailui. Jiedu išvyks į Paryžių. Jis vilkės savo geriausią fraką, o ji – juodą suknelę, juodą kepuraitę, juodas pirštinaites ir lapės kailinukus. Jie bus toli nuo Birminghemo ir dar toliau nuo korporacinio daugiaaukščio Times skvere. „Ji išsirinks naują“, pusbalsiu sumurmėjo išbalęs ir virpantis Kailas, norėdamas pateisinti meilužio aplaidumą. „Privalėjau jai gauti bent po vieną kiekvienoje šalyje. “
Tuo tarpu prokuroras – liaunas vyrukas žvėriška galia, ilgu ir kabančiu liežuviu, tamsiomis akimis ir pilku kostiumu – išsišiepia, išsitraukia iš savo didelio juodo portfelio metalinį peilį ir ima juo mosuoti ore. Visi aplinkui buvę teisėjai ir prisiekusieji ėmė stūgauti, kelti rankas į viršų ir visaip kitaip skatinti prokurorą.
– Kaip šuvą, kaip šuvą! – Šaukia prokuroras su teisėjais ir prisiekusiasiais ir bado orą tarsi norėdamas pasitreniruoti.
„Paryžius yra nuostabi vieta“, pagalvojo Kailas. „Labai gerai, kad Alisa jau nuėjo pirkti bilietų. Paryžius yra nuostabi vieta, tačiau turi būti nepaprastai punktualus. Tiesa, gyvenimas gali pasirodyti tiesiog per geras. Juk visi žinome, kad pasaulis kitoje šalyje yra absoliučiai kitoks. Mes būsime kitokie. “
Prokuroras priartėja, išvynioja savo ilgą liežuvį, seilėjasi, spjaudosi ir staigiais mostais kilsčioja peiliu priešais ligonio nosį.
„Juk Paryžius yra tokia nuostabi vieta“, patvirtina Kailas, linkteli sau galva ir meiliai bei dėmesingai žvilgteli į paklaikusį prokurorą švysčiojantį peiliu.
– Kaip šuvą! – Prokuroras smeigia peilį Kailui į krūtinę, o teisėjai stebi, kaip baltą patalynę užlieja tamsiai raudonas kraujas.
– Daktaras, ar daktaras ––– ar jis užrašė mano rekordą?
2020-04-13 16:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-28 22:53
lllllllll
Franco'

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-26 09:32
lllllllll
Daugoka vaikiškų nesąmonių, pabaigą nupisot nuo Fanco, ir tai su klaidom...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-23 15:42
danguolė pavasariais muzikuoja
na, privarėt čia texto.
philasophijos studijos
pagarba
paskaitysiu kada nors prie kavos
penki už žodžių kiekį!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-20 19:09
Svoloč
Nu va, perskaičiau pagaliau visą. Džiaugiuosi kailu, kad sugebėjo parašyti savo pirmąjį, tikiuosi, romaną. Buvo tikrai labai įdomu, daug atpažįstamų dalykų, pasikartojančių spenserio kūriniuose personažų. Ta pati einanti per visus tekstus nepakartojamo kitokio, nepritampančio vienišiaus tema, tie patys pamėgti vardai ir daug kitų gerų dalykų. Tikiuosi su šiuo romanu kailas atsisveikins su šiuo personažu ir griebsis kitų temų.
Pats fonas nėra naujas, apie tokio tipo režimus prirašyta daug tekstų, bet buvo įdomu pamatyti ir kailo versiją. Gana painoka, daug personažų, kurių gal net ne visų ir reikia arba galima būtų geriau išteisinti jų reikalingumą, bet tai ne esminiai dalykai.
Dėkui spenseri.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-19 12:32
ONYX
Šytas daijktas turi dvi dydialės prablėmos - ušsiminsiu tyk apė baisiasnią mana galva nuroditą jeu ėpigrafe
Aš piarmiačeu kaškur trys skirialius ir vot pasakisiu jum kat likutį narėčiau skaititi avtariaus parašitą po kokių taj aštonių miatų
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-18 22:26
twentytwenty
klaidelės:

II d
Žmonės ramiai vaikštinėjo po savo darbŲ, ieškodami vietų pailsėti ir pavakarieniauti.
III d
Trugdytų? Traukis iš kelnio, išgama!

kiek perskaičiau, tiek radau,
toliau skaitysiu arba ne

patiko:
vienišumu–pačiam–savaime. išvystų vienišumą savyje.

sklandžiai sudėliota

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-16 17:58
Svoloč
Aš dar skaitau, žiauriai gera literatūra, rekomenduoju visiems nepatingėti ir nuodugniai perskaityti, neskubėkite, įsiklausykite, įsijauskite, tikrai verta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-14 22:49
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Nuplanuotąjį – Klaida!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-14 20:58
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Tsūdats, – tu pavogei vitsą mano vakarą...vititkai vitsą nupalnuotąjį, norts ir tskaitciau greituoju pūdu. Norts greitatsits tia lapiaustiai ir tinka, turpūt. Pradzioje maniau, kad tia Murakamits, pet patskui Matritca. Taip. Dapar itseitsiu į Zuleitchą, nets tai neatleitstina, ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-13 17:56
neonas2
Nemažų skaitymui noris rekomendacijų, nes akis gadintis  vien dėl pavertinimo, pats supranti. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą