Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ankstyvą balandžio septintosios rytą Vacys Konarskas nusileidžia į rūsį, atrakina metalines dirbtuvės duris, įjungia stalinę lempą, pastato metalinį kavos puodelį ant USB šildytuvo, atsisėda prie stalo ir supurto kompiuterio pelę. Suūžia seno IBM kompiuterio ventiliatorius, užsidega ekranas. Pirštai sušoka septynių simbolių slaptažodį.

Buvusiam magnetolų gamyklos Vilma inžinieriui kyla įtarimas, kad programa, registruojanti požeminius virpesius, gaunamus iš jo paties pasigaminto detektoriaus, kraunasi ilgiau nei įprastai.

Nagi nagi, ką mes čia turim, murma sau po nosim Konarskas. Jis rąžo nuo dezinfekcinio skysčio sudiržusias rankas, paima Dior Poison kvepalų dėžutę, įsiurbia vos juntamą judviejų praėjusių dienų aromatą. Atsidusta. Kadaise šioje dėžutėje buvo supakuoti kvepalai, kuriuos padovanojo mirusiai žmonai. Dabar joje sudėtos savadarbio seismografo mikroschemos.

Ekrane pasirodo lauktas, tačiau neįprastas vaizdas. Inžinierius Konarskas krūpteli, suraukia antakius ir pasikaso pakaušį. Ekrane išaustas vienetų ir nulių raštas driekiasi per dešimt tūkstančių eilučių. Pelės ratukas sukasi, simboliai mirgėdami slenka aukštyn.

Inžinierius pasikaso smakrą. Patikrina gauto signalo kilmę. Keista, suraukia kaktą Vacys. Patikrina dar kartą - abejonių nėra - šiuos vienetus ir nulius kaip silpnus virpesius siuntė ne kas kitas, o paskutinis gatvėje stovintis dviaukštis namas. Tas namas priklauso Lapinų šeimai ir jau tris savaites stovi tuščias.

Štai pasakojimas, kurį inžinierius ir buvęs radiotechnikos būrelio mokytojas Vacys Konarskas iššifravo savo dirbtuvėje:

Mieli kaimynai,
tą naktį kai gatvės žibintas mikčiodamas linkėjo mums labos nakties, manyje nutiko dalykas, privertęs suabejoti žeme ant kurios stovi pamatai.
Slinko trečia neapsakomo liūdesio ir tuštumos kupina savaitė. Pro tvoros plyšius su pavydu žiūrėdamas kaip maloniai žiba jūsų languose žmonių veikla, jaučiau kaip į mano sienas smelkiasi baimė.

Aš bijojau būti apleistas, bijojau, kad daugiau niekada neišvysiu savo brangiųjų namiškių, kurių netikėtas išvykimas greitosios automobiliu paliko begalę neatsakytų klausimų mums visiems.

Nors saulė ir mėnulis pasikeisdami stumdė baldų šešėlius, kambariuose trūko žmogiškos šilumos, jų žingsnių šliurenimo…

Vidurnaktį, vis dar negalėdamas užmigti, aš išgirdau rūsyje kažką tyliai trepsint. Tai buvo ne dvikojo sėlinimas. Atrodė, kad padaras lėtai slinko per grindis naudodamas keletą mažų kojyčių. Kaip voras, tik, man regis, didesnis.

– Kas tu?  - paklausiau jo per katilinės garsinę sistemą. Mano vaizdo kamera jo dar nematė, tad negalėjau aiškiai žinoti ar tai protinga būtybė, ar ne. Išgirdęs mano kompiuterinį balsą, padaras sustojo.

Antrą kartą paklausiau griežčiau:
– Kas tu toks ir kodėl čia įsibrovei, įsibroveli?

Padaras atsakė gerkliniu balsu:
– Aš esmi Sančesas, miško diedas. Išaugau tavo rūsy, nes čia būti šilta ir yra ką valgyti. Juk no puedo tuščia casa likti be gyvybės.

Nors kalbėjo jis keistai, bet suprantamai, tačiau žodžiai manęs neįtikino.
– Šis namas priklauso Lapinų šeimai, kol jie išvykę, aš čia šeimininkas. O tu nesi mano svečias. Taip, aš tuščias, bet tik laikinai. Jie sugrįš…

– Taigis, kad laikinai.  - nusikvatojo įsibrovėlis - Viskas esmi laikinai. Tu stovi laikinai, aš užsuku čia laikinai. Lapinai gyvena laikinai…

– Ką tu pasakei?  - piktai paklausiau. Paskutiniai jo žodžiai man visai nepatiko.

– Tranquilo, namuk. Gi nesakau, kad tavo šeima est mirusi. Nesakau, kad est gyva. To aš no se, bet ką tikrai žinau, tai, kad mirtis tik slenkstis iš una casa į otra casa.

Jo mistiški žodžiai manęs nenuramino. Atvirkščiai, vėl ėmiau galvoti - kas nutiktų su manimi, jei jie visam laikui pasitrauktų…

– Man nepatinka įsibrovėliai ir tiek.  - prisipažinau - jokiam namui nepatinka.

– Ir como ketini manęs atsikratyti. A, namuk?  - pajutęs mano silpnumą įžūliai paklausė Sančesas.

Turėjau susigrąžinti autoritetą. Siekdamas parodyti, kas čia šeimininkas pakėliau balsą:

– Diedulia, tu jau esi užfiksuotas mano judesio daviklių. Į tave jau nukreiptos vaizdo kameros. Man tereikia įjungti šviesą, įjungti signalizaciją ir po minutės ateina apsauga. Jie, patikėk, žinos ką su tavim veikti. (po teisybei, jokie judesio davikliai ir kameros jo nematė, bet kai turi reikalą su įžuliais tipais, tenka imtis grasinančios taktikos) O be to, palubėse yra purkštuvai, kurie netrukus įsijungs ir paleis nuodingas dujas, vario sulfatą…

– Gerai jau… - atsiduso miško diedas.  - bueno, padarykime taip - paslauga už paslaugą. Aš padėsiu tau pasimatyti su savo šeima, jei tu leisi man pagyventi šiame rūsyje.

– Kaip suprasti, padėsi pasimatyti su šeima? Visų pirma, tu nežinai kur jie randasi, o antra - aš namas, galiu tik stovėti ir laukti.

– Nameliuk, palik tai man. Juk esmi Sančesas - miško diedas. Perkelimas - esmi mano sritis. Tai kaip - sutarėm?

– Ok, pabandom.

Vos išgirdęs mano sutikimą, jis ėmė šviesti, kaip tos sodo lemputės, kurios pasikrauna nuo saulės ir rodo kelią link verandos. Dabar galėjau įžiūrėti Sančeso pavidalą - tai buvo nedidelis, gal dviejų pėdų senukas, su plačia į grybą panašia skrybėle, iš po baltos barzdos iššiepti mėlynai švietė dantys. Vilkėjo aptemptą balerinos triko su nedideliu sijonėliu, iš po kurio švietė plaukuota krūtinė ir mažos kaip pirštai kojos…Suėmęs į šaknis primenančias rankas medinę lazdą apibrėžė aplink save ratą ir ėmė šokti keistą gulbių ežero šokį, barstydamas nuo savo kepurės melsvas poras. Atlikęs šią trumpą apeigą, diedas nusiėmę skrybelę taip apnuogindamas pliką pakaušį, padėjo ją į rato vidurį ir atsisėdo sukryžiavęs kojas. Netrukus ėmė dėtis dar keistesni dalykai. Iš jo pabertų sėklų pradėjo dygti švytinčios gijos ir pintis į ploną šaknų voratinklį. Jis driekėsi po visą rūsį. Šviesa nuo jo kepurės ratilais tvinksėjo po visą rūsį, užliedama mane maloniu virpesiu. Pajutau kaip tas šaknynas apima perdangas ir vidinį mūro sluoksnį ir kyla per visus aukštus, iki pat stogo kraiko. Grybas ir aš tapome nedalomas organizmas.

Nerandu konstruktyvių terminų visam tam jausmui aprašyti. Tai neprilygo jokiai išmaniai namų sistemai. Jis prijungė mane prie superinterneto. Šis informacijos ir jungčių tinklas buvo kosminis! Palyginus su juo mūsiškiai elektros, vandentiekio ir interneto tinklai buvo vaikų žaidimai. Galėjau naršyti tame tinkle. Buvau jo dalimi. Aiškiai pamačiau, kad esu iš tų pačių medžiagų, kaip ir visas gamtos pasaulis. Supratau, kad manyje gyvena mirę medžiai, mirusios žvaigždės, kadaise mirę augalai. Viskas, ką norėjau daryti - dėkoti mane sukūrusiai visatai.

– Tai kaip, nameliuk, pasiruošęs keliauti?  - išgirdau Sančeso žodžius, kaip savo mintis. Man nereikėjo nieko sakyti. Vos tik pagalvojau apie kiemą, kaip mat atsidūriau jame. Girdėjau krūmų šaknis, miegančius urvuose kurmius. Šiuo stebuklingu tinklu, kuris driekėsi tolyn į mišką, kalbėjo medžiai, augalai ir dirva. Aš patekau į tokį stebuklingą pasaulį, apie kurio egzistavimą neturėjau jokio supratimo.

Iš po šaknų aš pamačiau Vilniaus namų ir medžių tinklą. Aš keliavau grybo šaknimis kaip keliauja žaibas per dangų, mačiau kaip šis grybienos tinklas suaktyvina dirvą, pažadina sėklas, kaip žemė ima kvėpuoti ir skleidžiasi lapai. Aš jaučiau srovę energijos, kuri senesnė nei patys seniausi pastatai, ką ten pastatai, visi miškai… Ta energija, kaip ir sakė miško diedas, ji teka per viską, niekas nėra nuo jos atskirtas, viskas jai pajungta.

Jei reikėtų aprašyti šios vietos inžinerinį grožį ir sumanymo genialumą, užtrukčiau dienų dienas ir vis tiek neperteikčiau to, ką supratau (o gal ir nieko nesupratau). O be to, nereikia pamiršti, kad mano kelionės tikslas - aplankyti namiškius.

Kryptį link Santariškių ligoninės rodė požeminiai keliai. Jie turi savo atmintį, kurios veikimas buvo intuityvus, bežodis. Kažkodėl jaučiau, kad būtent Santariškėse reikia ieškoti savo šeimos.

Kol nusigavome iki ligoninės, dangus jau truputi švito. Apibėgau šaknimis visą pastatą ieškodamas įėjimo, bet veltui. Per gamtos duotą bevielį ryšį, kuris jungia viską kas gyva, per sienas jaučiau išsekusius daktarus, ligonius apklotus lovoje, jų artimuosius, laukiančius apačioje. Jaučiau kiek daug nerimo susikaupę šios ligoninės viduje.

– Kaip man patekti į vidų?  - paklausiau Sančeso.

– Tu gali pasinaudoti pastatų kalba. Pamėgink užkalbinti ligoninę, aš per medžius išversiu.

Aš prisiglaudžiau prie jos vamzdynų ir pabeldžiau medžių šaknimis mūsų kalba:

– Sveiki, gal žinote, kur paguldyta Lapinų šeima?

– Stop. Nesiartink. Karantinas.  - sugrįžo atsakymas iš ligoninės - Kas čia kalba?

– Tai aš, jų namas… Aš iš Antakalnio.

– Palauk, turiu pasižiūrėti. Kokia sakei pavardė?

– Lapinai. Du suaugę ir viena mergaitė.

– Kazlauskas, Labanauskas, Lankauskas… na štai, Lapinas, Lapė ir Lapinytė. Taip, jie čia. Infekcinė ligoninė. Trečias korpusas, ketvirtas aukštas.

Aš pasileidau grybienos tinklu link nurodyto pastato, užlipau drebulės kamienu iki kerpės esančios priešais jų langą. Mane iki lango, už kurio buvo suguldyti infekuotieji virusu, skyrė ne daugiau nei trys metrai.

– Tau ten negalima.  - atšovė šis ligoninės korpusas - Jokių lankytojų. Tokios taisyklės.

– Bet jiems reikia manęs.  - aš stengiausi paleisti gijas ir bent kažkaip pasiekti tas.

– Sakiau - NE.  - sutrepsėjo jis.

– Tada pasakyk bent kaip jie laikosi.

– Aš ne daktaras, bet pasakysiu tik tiek - žmonių sergančių čia vis daugiau.
Ir vos vienas passveiko, tavo šeima - ne išimtis, jų būklė sunki. Ak, netrukdyk… man ir be tavęs yra ką veikti. Na štai - dar vieną atvežė.

Sančesas ramiai klausėsi mūsų pokalbio.
– Jis teisus, brolau. Virus ne juokas, net ir grybams pavojinga užsikrėsti virus, žinai. Laikas grįžti a la casa. Bijau, kad tai es todo, ką galime nuveikti.

Nenorėjau pasiduoti, ieškojau vėdinimo angos, praverto lango, bet kokio plyšio, per kurį galėčiau mesti grybo poras ir patekti į vidų. Bet ligoninės skyriaus izoliacija ir palata, kurioje gulėjo mano namiškiai, buvo gerai izoliuota.

– Sančesai, reikia kažką daryti. Aš turiu patekti į vidų!
Sančeso grybiena apraizgiusi mano mūrą ir palaikanti ryšį su ligonine ėmė silpti. Aš tiek daug jėgų išvaisčiau bandydamas įveikti tai, kas neįveikiama, kad net nepajutau, kad sekinu mus abu - tiek grybą, ir patį namą.

– Negalime pasiduoti - suvaitojau - jei aš nesusitiksiu su jais, visa ši kelionė bus perniek.

– Netiesa, tu juk sužinojai, kad jie gyvi, tu tik negali šiuo metu jiems niekuo padėti.

Aš ieškojau atsakymo. Žinojau, kad kažkur gamtoje, begaliniame tinkle yra vaistas nuo viruso, bet kaip jį išgauti ir atnešti žmonėms. Jaučiausi toks galingas, o kartu su tuo bejėgis. Į mano norą kaip nors susigrąžinti šeimą miško diedas atsakė:

– Gamta esmi protinga, gali neabejoti. Ji ras geriausią būdą kaip apsaugoti savo sistemos dalis. Mano karalystė ne kartą jau rodė, kad kiekvienai ligai anksčiau ar vėliau atsiranda vaistas. Žmonės tą žino, tambien. Jie ir mes jau dirbame surėmę pečius, kad įveikti el virus.

– Jei jie nepasveiks, ir mano sienos nebejaus jų niekada, jei taip ir nepamatysiu jų, man nėra ko grįžti namo. Mano gyvenimas neteks prasmės.

Sančesas truputi pamąstęs prabilo:

– Yra vienas būdas. Tačiau turi būti pasiruošęs, jis pareikalaus iš manęs ir tavęs daug jėgų, gal būt netgi visų!

– Koks jis?

– Como čia tau paaiškinti, kad suprastai… Turėsiu išsikelti iš tavęs ir išdygti prie jų. Tokiu būdu galėsime usaremos el neuro quantic comunicacion de la sąmonę.

Nelabai supratau, ką jis turėjo omeny, bet klausimams nebuvo laiko.

– Tebūnie kaip sakai.

Staiga pajutau, kad grybo kepurė rūsyje ėmė porėtis ir irti, o švytėjimas iš po senio odos sruveno į apačią, kaip lietus į kanalizacijos trapą. Kartu su kepure kežo iš pats diedas.

Pievoje po ligoninės langais užsidegė mažas šviesos kamuoliukas. Jis augo augo augo augo, kol galiausiai išaugo į plonasienį namą. Tai buvo tikslus mano vidų apsivijusios grybienos karkaso modelis, tik kol kas dar gerokai mažesnis. Jaučiausi, lyg vienu metu būčiau ir Santariškėse, ir Antakalnyje. Abiejų mano kūnų rūsiuose sėdėjo po miško dieduką. Jis sukaupė savo paskutinių jėgų likučius ir ištarė:

– Nagi, casita, stiebkis į savo šeimos palatą. Conectar con jų sąmone.
Nesuprantu, kaip, bet tą akimirką aš atsidūriau prie slenksčio, kurį peržengus kelio atgal jau nėra. Sukaupiau visą turimą jėgą, ištraukiau iš Antakalnio patį save ir maža šviesos srovele nusigavau iki ligoninės kiemo Santariškėse.

Savo plevenantį pavidalą įkroviau pačių brangiausių atsiminimų šviesa. Tai buvo atsiminimai, kurie siejo mane ir Lapinų šeimą. Lazda Sančeso rankose sukibirkščiavo, jis visas išsipūtė ir sprogdamas paleido savo magiškos energijos giją į miegančių Lapinų palatą.

Gija, prasiskverbė kiaurai per sieną, susijungė su namiškių smegenimis ir aš pajutau, kaip tą akimirką susliejome į vieną darinį. Jie buvo namuose. Manyje vėl atgijo šiltas šeštadienio rytas, kai tėvų kambario durys atsidaro ir įeina padėklu su kava ir sumuštiniais nešinas tėtis. Atsargiai pastato padėklą į lovos vidurį. Užuodusi kavos aromatą, į kambarį basomis įbėga mažoji Lapinytė, ji dėvi pižamą su spalvotais balionais, o rankoje jos mylimas zuikutis. Mama paglosto mergaitei susivėlusius plaukus, klausia, kaip miegojai, ką sapnavai. Vėl skamba jų prikimę rytiniai balsai, skardus juokas ir dudenimas užpildo mano sienų kerteles, užgydo ilgesio ir tuštumos žaizdas. Akimirka dingo ir staiga viskas užgeso.

Atsibudau lyg po sapno. Galbūt aš jau nebesusiliesiu su tuo stebuklingu gamtos internetu, galbūt jau nebepasimatysiu su Sančesu. Rūsyje iš jo liko tik šlapia balutė ir medinė lazda. Manau, kad jis žinojo, kad pasiaukojo ne veltui. Manau, kad jo tikslas buvo pasiektas - parodyti man, kad net namai stovi kažkieno namuose ir, kad mirtis tai tik slenkstis iš vieno namo į kitą.
Sančesai, jei tu girdi šiuos žodžius, žinok, kad tavo dovana nenueis veltui.

--
Baigęs skaityti šį pasakojimą inžinierius Konarskas, nusiima akinius, pakelia akis į lubas ir kaip įkyrią musę nuveja mintį, kad tai gali turėti bent kokį mokslinį paaiškinimą.

Grįžęs į savo butą jis padaro mankštą. O vakare žiūrėdamas pro balkoną į kiemo gale stovintį tuščią namą, ima ir pagalvoja, o juk niekas nedraudžia patyrinėti, ką apie grybus rašo mokslinė literatūra.
2020-04-10 16:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-22 12:31
Nukainotas
Man labai patiko, įdomus stilius. Nustebau pamatęs, kad čia tas pats Kometos Komos autorius, nes kūriniai labai skirtingi. Wow.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-11 12:10
Žillis_
Fantazijos yra, bet...perdaug neskaniai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-10 19:52
gogo
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-10 19:37
neonas2
idėja yra, bet išpildymas, žinte, fantastai, pasiskaitykit Saimeką, Šeklį, gūdi provincija
1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą