Šūvis

Šūvis perskrodė mirtiną tylą,
Karštas kraujas ant sniego ištiško,
Budo paukščiai ir saulė pakilo         
Horizonte virš apsnigto miško.

Gal tai paukštis? Žvėrelis? Gal bėdžius?         
Kam nebuvo dėkingas likimas?   
Kas lyg rūko skraiste apsirėdęs,                       
Viršum Žemės į dangų pakilo?                       
- - - 
Kam gyventi dar lemta – gyvena,
Kam gi lemta išeiti – palieka.
Prisiminkime išmintį seną:                   
Neišeinam iš niekur į niekur.