Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pasirodo, aš net deficitinis. Nieko keisto. Labai daug atsargos karininkų kariuomenė tik karinėje katedroje matė. Visai nenorėjau pas tą nuožmų kapitoną. Galvojau bus idėjiškas mulkis, tarnybą labai įsimylėjęs. Yra tokių idėjiškų karjeristų. Savo užkulnių negaili, o pavaldinių nė tiek. Ir vis dėl karjeros, dėl žvaigždučių. Paskui, pasirodo, klydau. Jis buvo moto šaulių bataliono štabo viršininkas. Geras žmogus pasirodė, sirgo kažkokia kepenų liga, kone invalidas. Draugiškas, visai nepiktas ir vienintelis iš karininkų beveik negeriantis. Štai kokie stebuklai. Taip aš patekau į moto šaulių batalioną, paskyrė  būrio vadu. Tą batalioną sudarė trys kuopos,  mūsų pirmoji, ji  turėjo transportą ir vadą – kadrinį karininką. Turėjo dešimt BMP. Kitos kuopos buvo motorizuotos tik popieriuje ir jų kovinės mašinos dar kažkur Urale ant konvejerio „žvengė“. Technika gerai, jeigu su ją užuot vaikščiojęs važiuoji, o šiaip geriau be jos. Nepatikėsite. Jau naktis buvo. Jeigu tokie fiziniai ir moraliniai krūviai dabar, tai nežinau...
Parsistumdžiau kažkokioje palapinėje iki ryto, nuo šalčio, nemigos ir nuovargio net pagirios išgaravo.  Užvalgiau kažkokios sriubos. Sriuba ten vienas vardas, kareiviškos košės visai be jokių riebalų, atsigėriau silpnos arbatos. O Dieve, kaip nuo to šlykštaus maisto jau buvau atpratęs... Prasidėjo kryžiaus keliai su apranga. Čia aš ilgai priešinausi. Buvau palyginus storas ir stambus. Dabar tai jokio šanso nebūtų į tas drapankštes įlįsti. Visą dieną sugaišau pulko daiktų sandėlyje, kol radau kelnes ir palaidinę. Su miline buvo dar daugiau vargo. Nė viena netinka.
–    Duokite karininkų, – reikalavau.  Arba palieskite mane namo!..
Juk reikalas čia supuvęs. Šlapia, purvas, maistas – tegu tuos vagis praporus velniai  pragare spirgina. Auksinės dienos jiems buvo. Visiems, kurie prie maisto, prie rūbų. Su rūbais man buvo problemą: neužsisekdavo pati didžiausia milinė, reikėjo sklastymą užpakalyje atsegti. Koks aš tuomet rikiuotės karininkas. Beždžionė su kareiviškais rūbais. Tik karininkų antpečius sugebėjo išduoti ir emblemas su žvaigždutėmis.
Aš jau antrą dieną buvau būrio vadas, bet dar savo pavaldinių nepažinojau. Vien tik milines visą dieną matavau ir vis be rezultatų. O kur man skubėti, nors mane ir taip  pavėlavę jau sugriebė. Kareivius, kuriems rūbų nerasdavo, paleisdavo. Bet ką aš čia nusišneku, vienas prie palapinės su sulaužyta koja sugipsuotas sėdėjo.
Jau  prasidėjo mano tarnybos antra para, o aš buvau blaivus. Pamaniau, gal čia būtų gera proga mesti gerti. Tada prie manęs ir prisėdo poručikas Rževskis – Algis. Susipažinome.
–    Kodėl tu blaivus? – paklausė.
–    Kaipgi! – atsakiau. – Juk čia armija, drausmė!
–    Kokia drausmė!?.. – nusijuokė Algis. –  Čia puikiausios sąlygos gerti. Pasakyk man, kur  geriau rasi? Viršininkų nėra.
–  Kaip nėra!!! Žiūrėk, kiek kadrinių trinasi ir dar visokie tikrintojai iš armijos, net iš Rygos Pabaltijo karinės apygardos. Baisu!..
–  Niekai, – nukirto  Algis.  – Jokie jie mums ne viršininkai ir nieko mums padaryti negali. Tegu susikiša tas savo dideles žvaigždes į užpakalį. Apsikarstę blizgučiais ir šokinėja kaip gaidžiai. Spjaut aš ant jų noriu. Jie mums algų  nemoka, butų nedalina ir iš viso mes čia, laikinai, o jeigu kas nors rimčiau, kokia zavarucha, tai smarkiau reikia gerti. Ką žmogus žinai?. Jie patys kaip smakai laka. Tarp kitko negali parodyti, kur čia tavo žmona netoliese sukinėjasi? Gal teiktumeis supažindinti?...
–      Tu ką, juokauji, ji už kokių  250 kilometrų! – atsikirtau jau suprasdamas, kur jis suka.
–    Taigi, žmogau! Tu čia laisvas ir dar tuo nesidžiaugi!  Progas reikia išnaudoti, ypač tada, kai ir degtinė čia nemokama.
–  Na čia tu tai užlenkei. Juk pas čigoną ji kainuoja dvigubai, jau apie septynis rublius kiek girdėjau.
–  Gerai, eime, įkalsime, o kartu ir išsiaiškinsime visą šią sistemą.
Lietuviai greitai perpranta sistema. Kas čia neaiškaus? Nepajėgia kariškiai tokio žmonių srauto sutvarkyti.  Be to ir metodai jau ne tie, ne stalininiai, Brežnevas tai nepiktas žmogelis buvo.
Nebuvo reikalo visiems tose palapinėse mirkti. Nuo pirmų dienų prasidėjo vos  ne masiniai pabėgimai namo. Ar gali žmogus kęsti, jeigu jo jauna žmona tik už dvidešimt kilometrų kitoje Nemuno pusėje miega. Eilinius partizanus visus iš gretimų Lietuvos rajonų, Šilutės, Tauragės, Raseinių, sugraibė. Iš šių rajonų pašlavė kaip su šluota. Taigi bėgo žmonės naktį ir kelias paras  negrįždavo. Parsirasdavo visada  su skysta valiuta už savo griekus atsiskaityti. 
–    Štai ir dar vienas mūsų gyvenimo čia privalumas, –  aiškino Algis. – Degtinė nemokama. Mes su tavim kas esame?.. Vadai ar šuns papas!..
–    Vadai tai gal jau  patys menkiausi, Vanka zvodnij, visų skylių kamšalas, – bandžiau ginčytis. O pareikalaus kaip iš didelių, prisimenu už tas samavolkes neglosto.
–      Zuikių dainos, –  mano kolega vyr. leitenantas Algis  šaltakraujiškumo įsikūnijimas.  –  Pamatysi, kas vakare dėsis, per vakarinį patikrinimą.
Patvarkėm mes su juo butelį, kaip tik ir vakaras atėjo. Pirmą kartą prie savo būrio prisiartinau arčiau, į savo vietą atsistojau. Žmonių turėjo būti apie trisdešimt, rikiuotėje buvo gal puse. Iš savo praktikos žinau, kaip nesinori eiti į tuos kvailus patikrinimus, be to per tas milinės paieškas aš dar nė vieno savo pavaldinio nepažinau. Nežinojau netgi, kur jie miega.  Jau buvau beveik girtas  ir  beveik žvalus.
Kažkur tamsoje aikštės vidutyje stovėjo to tankų pulko vadas,  papulkininkis, pavardę jo užmiršau, tik pravardę prisimenu – Mulia. Visi kuopų vadai tvarkė savo kareivius, rikiavo, kažką kalbėjo, rėkavo. Tiesa sakant, ant partizanų labai neparėksi, tuoj gausi dar didesnę mato porcija, negu pats pademonstravai. Žmonės su žvaigždutėmis norėjo išgauti kažkokio tiesumo ir tvarkos panašumą, bet vos tik pasitraukdavo į šalį, tuoj sužibdavo cigaretės, tuoj visa tvarka iširdavo, susidarydavo grupelės, kurios niekaip nenorėjo stovėti tiesiai ir dar tamsoje, kai absoliučiai nieko nesimato, tik vado siluetas, stovintis po stulpu, virš kurio švietė vėjuje siūbuodama Iljičiaus lemputė. Vėliau buvo bandoma jų ir daugiau prikabinėti, bet jos buvo reguliariai daužomas.  Žmonės kažkodėl palikdavo tik tą, po kuria stovėdavo Mulia. Manau, suprantama, savo priešininką reikia visada matyti. Buvo – jis neblogas žvalgas, prisėlindavo, kai jo niekas nelaukdavo...
Prieš mūsų pirmosios kuopos rikiuotę, jeigu galima taip pavadinti tą sušlapusią ir sustirusią beformę žmonių masę, malėsi, žingsniavo tai į kairę, tai į dešinę, vaidino labai atsakingą, visai neblogas vyrukas, kadrinis vyr leitenantas Ragulinas. Nepagalvokite, kad  ledo ritulininko giminė. Nieko panašaus, dvigubai mažesnis, bet toks linksmas ir šustras. Apsirengęs kaip ir priklauso karininkui: su ilgu lietpalčiu, bet batai buvo aiškus formos pažeidimas. Tarybinės armijos rikiuotės karininkas lauko sąlygomis galėjo avėti kareiviškus batus, bet jokiais būdais ne guminius.
O jam kas, išklausė mūsų raportus, kad būriuose tvarka, beveik visi rikiuotėje (nors pusės kareivių nebuvo), kariškai pasisuko per reikiamą petį ir nušlepsėjo per lietų pas pulko vadą.
Kiek išgirdome, mūsų kuopos rikiuotėje nestovi tik du žmonės, kurie serga, turi virš 39 laipsnių temperatūros.
Priėjęs prie manęs Algis stuktelėjo į pašonę.
–    Ką aš tau sakiau? Čia sistema. Ir visiems gerai.
Dar tą pati vakarą pamačiau visiškai prisiputusį mūsų bataliono vadą kapitoną Surovcevą. Kiekvieną dieną jis iš savo pavaldinių gaudavo po trys butelius degtinės, kartais ir daugiau. Beje nebuvo jis labai simpatiškas, nors toks atrodė.  Atrodė, kaip veislinis, o gyveno kaip išbrokuotas. Net pagal rusiškas normas gėrė per daug.
Tą naktį nakvojau Algio būrio palapinėje. Ji buvo pakankamai erdvi. Pasirodo, ir mano būrys čia glaudžiasi po mediniais narais ant žemės. Po vakarinio patikrinimo mes, tiesa sakant, dar buvome užėję pas vadą Raguliną atsižymėti. Tokie atsižymėjimai ilgainiui tapo  ritualiniai. Vėl perlaužėme malioką. Nuotykis pasirodė šiek tiek įdomesnis.
Iš pat ryto važiavome šaudyti į šaudyklą, ten ir susipažinau su būrio vyrais. Priėjo kažkoks pasiklydęs majoras tikrintojas.
  Kokia čia divizija? – paklausė.
  Lietuviška, – jam atsakė mano partizanai.
–    O kas jūsų pulko vadas? – vėl rodė smalsumą karininkas.
–    Vytautas Putna, – jam kažkas atrėžė.
Po to atsakymo jis jau daugiau neklausinėjo, o nupėdino šaudyklos bokšto link.
Tarp kitko vyrai buvo teisūs. Keturiasdešimtąją tankų gvardijos diviziją dislokuotą Sovietske sudarė devyniasdešimt procentų lietuvių. Gal tik kaizerio laikais tose kareivinėse ir šaudyklose buvo kalbama lietuviškai. Mes tik nedainavome rikiuotėje. Entuziastų nebuvo, be to ir retai rikiuotėje vaikščiodavome.
Pašaudėme. Pagadinome aibe šovinių. Trečias pratimas, einant šaudyti nuo juosmens, beviltiškas nulis. Netgi kadriniai ne kažkaip sublizgėjo. Mano būryje buvo visokių specialistų. Puse net ne kareivių, o statybos batalionų darbininkų. Jie net automato nebuvo matę. Kokie penki buvo  iš vidaus kariuomenės (taip vadinami čekistai), kiti įvairūs. Buvo net vienas tankistas, kuris prašė, kad tik aš jo tankistams neatiduočiau, jam, pas pėstininkus geriau. Supratau tą vargšelį, prisivalė jis matyt iki kraujo tų tankų. Juos visada būdavo išpurvina kaip kiaules iki ausų, o po to valo mėnesius iki kitos kvailos maudynės. Ekipažas – tai nedidelis vadų, senių yra, kurie nedirba – tai, manau, suprantate, koks gražus ir modernus tas tankas beatrodytų, protingam žmogui į jį lįsti visai nesinori.
2020-04-07 05:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 15:09
babutė
Vytautas Putna - pažįstamas mano. :O)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 11:13
Atėja
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 23:27
klimbingupthewalls
Perskaičiau. Nesugalvoju kaip vertinti. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 22:34
ONYX
Mana vot toks pastiabiejimas: jus esatia gana niastabilus žaidiejas yr vot kėlinia pabajga aš jum niapatykėčeu - ipač ėjgu liaisti jum impravizoti iš sava fantazijas... Nu niabiant pyltumėt iš naturos kajp jeučesi šio kankrėčiu atviaju

Tėma ajšku nia mana biat uš raštingumas bėj ytaiga - 4.

P.s. pasistiankit kėk acargeu ir vot suptileu su gumarėskiniais intarpais
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 22:24
neberijus
Niekas mano poručiko nenori vertinti. Tai mes ir nutrauksime šio kūrinio tolimesnį publikavimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 09:07
Svoloč
Nu jo, ką čia bepridursi - neberijus, neapsakymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą