Rašyk
Eilės (73116)
Fantastika (2190)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2500)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mane pakėlė penktą valandą ryto. Aš buvau ką tik užmigęs. Grįžau paryčiais. Kartais jau taip atsitinka: gyveni, gyveni pilkai, nuobodžiai  ir staiga brakšt – netikėtas įvykis... Gyvenimas pasidaro turtingas įvykių, susitikimų su naujais žmonėmis. Manęs prikelti ir išvežti atvažiavo su „Volga“, kaip kokį svarbu nomenklatūrinį draugą.
Nelabai susigaudžiau, kas vyksta. Žmona, kuri šiaip jau dėl manęs nelabai jaudinosi, net apsiverkė, greitai sumetė man ten kažkokį  lauknešėlį, įgrūdo dešimt rublių į kišenę. Dešimt rublių tikriausiai iš tos algos, kurią naktį atnešiau. Kada aš ją spėjau atiduoti?.. Iš kur toks nepaaiškinamas dosnumas?.. „Volga“ priklausė mūsų miestelio autoįmonei, tai buvo viena iš kelių aptarnaujančių mūsų rajoną taksi mašinų. Dirbti taksistu rajoniniame miestelyje prie sovietų  buvo blatnas darbas, reikalaujantis nachališko apsukrumo. Pasakyčiau, nelabai malonus tie žmonės buvo, nors stengėsi tokiais atrodyti. Kaip tu besimaskuotum, veidmainystė visuomet į viršų išlįs kaip purvinos riebalų dėmės iš vandens. Iš tokių verteivų, vėliau jau laisvoje visuomenėje ne vienas verslininkas atsirado. Ten dirbo visiems žinomi  šiknalaižiai, gudručiai, prieš eilinius žmogelius  labai susireikšminę tipai.
Tą naktį jie talkininkavo kariniam komisariatui. Štai iš kur tas komfortas. Manęs prisireikė galingiausiai pasaulio armijai. Kam!?.. Kol kas nežinojau. Niūrūs, neišsimiegoję ir labai reikšmingi karininkai bei praporščikai nemėgo aiškinti. Geriausiai sugriebti dar beveik bemiegantį žmogų ir pristatyti  ten, kur reikia. Ko mažiau klausimų, tuo nervai sveikesni. Kariniam komisariate be manęs jau laukė dar trys neišsimiegoję civiliokai. Jau sakiau, nelabai susigaudžiau, kas čia vyksta, nes užpylęs lempą išvakarėse buvau iki viršaus, krūminius dantis, tikriausiai buvo apsėmę. Kokios ten išvakarės, jie galėjo manęs ir nerasti, nes aš ką tik buvau grįžęs namo. Ne visada juk ir grįždavau... Atsitiktinumas kažkodėl jiems laimingas...
Jūs žinote koks tai jausmas?.. Fizinis skausmas dar nieko, baisiau, tas nerimas, tą baimė, o čia dar tokios kvailos aplinkybės.
Vežti į dalinį reikėjo tris, o mūsų buvo keturi. Jie visuomet su atsarga dirba.  Pamaniau, gal paleis. Yra diskė tuoj pat dūšią pataisysiu. Kur tau!  Vienas toks jaunesnis išsivedė praporą į lauką ir negrįžo. Tas su lauknešėliu grįžo, žinoma. Paleisti turėjo mane, bet aš nieko nesupratau ir geriau tylėjau.  Žmona ką tik  pagimdė antrą vaiką, manęs imti į tuos savo kvailus apmokymus jie neturėjo teisės. Ne apmokymai tai buvo: ruošimasis invazijai į Lenkiją, labai jau ten Lechas Valensą užsisolidarino. Ne, tai kartais nulemia. Paleido rajono komjaunimo komiteto instruktorių, su praporščiku jie ten labai vas vas buvo. Tas jam ir butelį įgrūdo.
Senai jau tas uniformuotas vaikinas su šiuo pasauliu atsisveikino, nors jaunesnis žymiai už mane buvo. Blatnas jo darbas buvo, maža judesių, tik popieriukus klijuok, o degtinės daug. Gal ir pririnkdavo todėl visą laiką daugiau negu reikia tų kandidatų, kurie, atseit, nori pakelti savo kovinį meistriškumą ir politinę dvasią šauniausioje armijoje.  Žmonės iš paskutiniųjų norėjo nuo tos garbės atsipirkti...
Išvažiavome. Mes trys, būsimi partizanai, atsargos karininkai, majoras, trečio skyriaus vedėjas ir minėtas vairuotojas, šįkart labai paslaugus, nors prie širdies dėk, ir visai nereikšmingas. Matyt, pats labai bijojo, kad formos neužvilktų.
Buvo lietinga rugpjūčio pabaiga, ką tik pasibaigus Maskvos olimpiada, o taikiausiai pasaulyje valstybei vėl buvo ankšta marškiniuose. Derliaus nuėmimo darbus, be abejo, apsunkino gamtinės sąlygos, tačiau kombainai  apsipylę tirštais dūmais atkakliai ropojo per  slidžias kalvas. Vėl vyko mūšis dėl duonos ir vėl ją reikės pirkti JAV ar Kanadoje. O mes ruošėmės kariauti...
Tomis dienomis rajonuose, kurie buvo arčiau Kaliningrado srities, karinių komisariatų darbuotojai gaudė žmones, tempė juos tiesiog iš kombainų kabinų, vežė kažkur į krūmus, į  vadinamąsias susitelkimo vietas ir skubiai perrenginėjo kariška forma. Buvo išskleidžiama kadrinė Sovetsko tankų divizija. Kelionė man prailgo. Ir tik dėl vienos priežasties – neapsakomai troškino.
Pagaliau sustojome Panemunėje, ten, kur dabar pasienio postas. Majoras nukulniavo kažkur, liepė mums laukti. Ačiū Dievui, vienas iš mūsų pasirodo turėjo buteliuką.
–    Gersi, – pasiūlė.
–    Žinoma. Koks klausimas, – rado ką paklausti. Matyt, jis  žinojo, ko klausia. Sutvarkėme jį kaip uogą. Aišku, man tai kaip drambliui bambonkė. Aš jau buvau alkoholikas, todėl toks silpnas dūšios taisymas išgelbėti negalėjo.
Aš, tiesą sakant,  per visą tą kelionę į Tilžę tik apie pagirias ir svajojau. Mąsčiau, kaip čia nusimuilinti, pereiti per tą mūsų tėvelį Nemuną ir ką nors nusipirkti. Aš jau bandžiau Panemunėje. Visose parduotuvėse nebuvo alkoholinių gėrimų. Nuo šios dienos – sausas įstatymas.
Mūsų majoras jau kokios trys valandos vis negrįžta. Nulėkiau į apylinkės taryba, kurį dūzgė, kaip bičių avilys nuo gausybės žmonių. Išsiaiškinau, kad greitai nebus, tada aš vos ne bėgomis  per Nemuną į Sovetską. Prakeikimas ir ten – visose parduotuvėse jokio alkoholio.
Po pietų pervažiavome tiltą, išvežiojo mus po visokius krūmus. Mane paskutinį atvežė. Su palengvėjimu mane majoras atidavė. Toje štabo palapinėje su manimi visai draugiškai kalbėjo draugai karininkai. Majorą jie atvirai niekino. Turbūt visuomet  vargstantys žmonės nemėgsta tokia pačią algą gaunančių lengvaduonių, ne rikiuotės karininkų. Su palengvėjimu išsinešdino majoras iš palapinės, o aš ten ilgai prasitryniau. Mane pristatė tokiam nuožmiam tamsaus gymio kapitonui.
  –  Menkų pareigų atsisakyk, – dar pajuokavo vienas majoras, kai kapitonas vartė mano karinį bilietą.
–    Tarnavai kariuomenėje. Specialybė tinka.
–    Man! – sušuko vienas mažas vyr. leitenantas. – Man trūksta su patyrimu!

bus daugiau
2020-04-06 10:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 16:01
Erla
Tekste daug balasto.
Gryninti.
Jaunesniam skaitytojui sunkoka susigaudyti aprašomajame laike, santvarkoje. Apie tai pagalvokit, kaip pateikt.
Galima išrutuliot, kad sudomintų skaitytoją, bet reik padirbėt.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 10:56
Svoloč
Matai, pradžios buvau nepastebėjęs, dabar viskas keičiasi, neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 22:35
ONYX
Skaitamas dajktas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-06 23:27
retas laimingas
gerai kad bus daugiau
o ir aš nekenčiu labai taksistų
ir vestuvinių muzikantų dar nu
kažkodėl
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą