Jausmas

Tęsiant pokalbį, Tomai,
jausmai, ak tie jausmai, yra devyniasdešimčia
nuošimčių protas, likę devyni – fantomai,
ir svarbiausias vienas, kurį atsinešim čia
visados, kai kalbėsimės, yra niekas. Jis būtent.

Jis nei toliai, nei tamsa, nei fonas.
Jausmai, iš to vieno truputėlį vynas. Judint
kojelę stiklo ir suvokti – šviesos lavonas.
O gal jau mumija?
O gal meilė, bet protas atstūmė ją.

Nes ji per maža. Iš to nuošimčio, kur vienas
taip pat. Šiaip jau jausmai yra skalė,
kurios kairėje ašmenys žvelgia į venas,
o dešinėje ligi gyvos galvos kali.
O per vidurį, žinoma, turime skylę.

Ovalią. Paralyžiuojančią valią.
Šiaip jau jausmai linkę gilią
savo prigimtį slėpti klykdami – gelia...
Prigimtį, Tomai, tiesą sakant, vagilę.
Ir, manau, jausmai, Tomai, visuomet guli.

Guli, o apibūdinama – veržiasi. Arba varžosi.
Tikriesiems žinovams aišku: tįso.
Atoslūgiai, potvyniai... Jokio sąmyšio baržose.
Iš fantomų: važiuosim žiūrėti Pikaso, Matiso.
Ten madriduose, niu jorkuose, paryžiuose.

Na o aistra? Ne, čia ne apie ją. O
visai kas kita tai. Kitų apibrėžimų lygmenys.
Ją jausmai visados kopijavo.
Padirbinėjo lyg pinigus. Kaip jų atitikmenį, nes
matymai atatupsti traukiasi,

žvilgsniai blausiasi, sultys kekėse,
pulsas plūkiasi, prasmės kaukėse.
Nors aistrai ne visuomet sekėsi,
ji negeso, tuo tarpu jausmai niaukėsi.
Buko, pliko, keikėsi, plakėsi.