alksta akys
švelnumo viršūnės
tiesos netiesos momento
dreba laukimo atspindžiai
ant stiklo
giliai
už vos juntamos ribos
kur nesudrėksta
oras
nuo kvėpavimo
elektros lanko ir kosmoso
temperatūroje
kaip atspariausias lydinys
vartosi savo kraujo klane
nukryžiuota širdis
ir slenka pašalas
į stingstančias kraujagysles
tik akys
droviai laiko
savo žibintą
laukia dvejų ateinant
vilties pasiuntinio
ir netikro jausmo
įkaito
2
jausmo įkaitas
švelnumo grandinėmis surakintas
skamba jos
skaidria krištoline muzika
atima valią
nematai
jos negirdimai lengvos
nusimest neįmanoma
tame kelyje
nėra kryžkelių
į priekį veda
gyvybės siūlo
kamuolys
sutraukiau
gailiai skimbčiojo
dingdamos nežinioje
3
kaip pašautas kiškelis
nušuoliuodavau į krūmus
numirti nuo žaizdų
nepadaręs posūkio
pralėkdavau
pro namo kampą
kur susigūžusi
manęs laukė...
ir vėjo gūsiu
pašiaušęs balos vandenį
krisdavau į purvą
kažkas žiaurus ir kerštingas
plieninėmis replėmis
karpė laidus
kurie su manimi jungė
ir pasauliu
kol aš pats iš savęs
neišėjau
ten
kur groja
nematomi
kaltės ir kančios
muzikantai