Dviese karste

Brėško niūrus, drumzlinas vėlyvo rudens rytmetis. Vos apšviestais  prokuratūros laiptais ir koridoriais, atrodo, iš paskos vijosi dargana, blokšdama į veidą šalto lietaus šuorus ir vėjo gūsius. Šnervėse dar tebesijautė gaivus šlapdribos  ir krintančių lapų kvapas, kai praeinant pro areštinę padvelkė valdiška šlapimo ir pigios tabokos smarvė.
–  Greičiau į kabinetą, – drąsino save jauna prokuratūros tardytoja Asta Pudrienė. – Įsijungsiu krosnelę!..
Prieš akis dar vis stovėjo klaikus vaizdas kapinėse. Tiesa sakant, lavonų per savo neilgą darbo praktiką Astai jau teko matyti nemažai. Bet, kad šitaip!.. Net  ir daug ko matęs teismo medicinos ekspertas, gydytojas Romas Burnelė, neteko žado.
Nieko malonaus grupė žmonių, atlikusi prieš  pusę metų mirusios moters, Zojos Burzgienės, lavono ekshumaciją ir nesitikėjo aptikti.
Asta, buvo psichologiškai pasiruošusi išklausyti banalių ir netgi ciniškų daktaro Romo kalambūrų jų darbo objektų atžvilgiu. Paprastai tai buvo daroma, norint parodyti: štai kokie mes drąsūs, šaltų nervų, mūsų niekuo nenustebinsi.
Jau keliant karstą iš duobės, prasidėjo siurprizai. Visų pirmą, karstas buvo žymiai sunkesnis, antra – iš jo nesklido tai, kas šį darbą padaro ypač nemalonų – lavono irimo smarvė. Kai darbininkai atidarė karstą – visi vienbalsiai šūktelėjo nustebę. Karste gulėjo du kūnai. Moteris gulėjo aukštielninka. Šalia jos, ją apkabinęs per liemenį, gulėjo 35 metų vyras. Veidai pilki, tačiau irimo pėdsakų nesimatė.
Daktarui Romui atvipo žandikaulis.
–  Į morgą, – tiek ir teįstengė jis pasakyti.
Po to, kai rasti kūnai buvo nugabenti į šią liūdną įstaigą, tyrimas  pakrypo netikėta linkme.
Naktinis iškvietimas Astai buvo  neeilinis. Skambino susijaudinęs ekspertas Burnelė – abu lavonai dingo.
Dabar, jaukiai įsitaisiusi savo darbo kabinete jauna, bet jau spėjusi pasižymėti pareigūnė, stengėsi užfiksuoti popieriuje, kas nutiko.
Be abejo, šis  atvejis stebino labiau, negu pasirodžiusi prokuratūros vairuotojo mama, kurią jis prieš savaitę palaidojo. Štai ir netikėk po to pomirtiniu gyvenimu.
Gerai dar, kad prieš vežant į morgą Asta spėjo nufotografuoti abu kūnus. Nors ir labai sulysęs, vyriškio kūnas ir veidas buvo apaugęs barzda. Ekspertams pavyko indentifikuoti žymaus rusų kilerio Aliošos Nepritkino, veido bruožus. Šio žmogaus už žymaus politiko žmogžudystę, ieškojo visa kaimyninės valstybės policija. O jis, pasirodo ramiai sau snaudė savo netikros pusseserės glėbyje, tikrąja žodžio prasme, užsikasęs žemėmis.
Pasirodo, betarnaudamas elitiniuose saugumo daliniuose, jis ir jo draugė, KGB agentė, pravarde “ Litovka”, buvo apmokyti pagal indų jogų sistemą – išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Jonas Burzgis, kuris ir pageidavo, jog būtų iškąstas jo atseit mirusios, žmonos kūnas, visą laiką nerišliai kartojo, žiūrėdamas į gražiąją prokurorę:
–    Vienas, pagaliau vienas!.. Pagaliau vienas!!!
Ką tai galėjo reikšti? Jaunoji pareigūnė jau buvo pakankamai patyrusi. Tai galėjo reikšti tik vieną – abiejų nusikaltėlių pėdos mūsų valstybėje atšalo. Niekas nesitikėjo, jog tie du bejėgiai kūnai, gulintys karste, galėjo išgarsinti ne tik jaunąją pareigūnę, bet ir visą mūsų valstybės teisėtvarkos sistemą.
– Deja, – atsiduso moteris. – Per anksti turbūt mano garbei litaurus mušti. Dirbti ... dirbti reikia...