Nepasisekė, kad labai sergi, nes
laikai pasikeitė. Ypač dabar, kai
kiekvienas kokio bebūtų lygio sargybinis,
aukso vertės, kai net mažiausiai tvarkai
nėra jokių garantijų,
kai reikia nors trupinių kontrolės,
kai tenka dokumentus kūrenti į jų
ieškančiųjų beldimąsi – už durų ne brolis,
kai laisvo kritimo pagreitis
į laikrodžių rodykles įsimetė,
kai atrodo, kad galiausiai apakt reikės,
kad savęs nepažintum, juk esi ne tie
atspindžiai veidrodžių valstybėje,
patikėjusioje tau pagrindinę varpinę,
apsuptą miglų ir paukščių, stebi ją,
tą vidurnakčio valandų stotelę tarpinę,
ir atmintinai žinai, kam pernelyg knieti,
beprasmybei užplūdus, tampyti
virvę, nes marionete
šitaip ir tampi tik.
atsikėliau šalta į naktį metą, bet kai dieną skaičiau karštas būdamas, tai netiko, o dabar kažkaip sueina.
vertintojaus baisenos būsenos. pagal idėją 4 (nes kiti taip davė), bet koks tau skirtumas? patekti į savaitės geriausius nekablina. o gal?
davai, prisipažink, kodėl rašai.
gražu į pabaigą, tik sunkiai įkandama ta kažkokia pagrindinė varpinė, ko tik neapsupta.
o kas ta beprasmybė, prašyčiau asmeniško paaiškinimo, bo tie deklaratyvumai biški knisa.
sori, 3.