jis paleidžia muziką. nekeičia vinilo ir pasitenkina tuo, kas buvo palikta. susiraukia nuo pirštų dėmių ant juodo blizgančio treko. išgirsta kleketuojančios minios garsus. mato šokėjų tasymąsi su padengtu stalu. moterų klanas unisonu tvirkina lėkštę su vaisiais. mesdama iš ausies vatos kamštį nusikeikia prabidzenanti močiutė. po to ūsuotas plikis perima didžėjavimo paslaugas iš apsinuodijusio kažkokiais rolmopsais tipo ir visi sutartinai ima traukti medų iš tapetuotų sienose tulpių. pagaliau papilkėjęs akiniuotis atsiplėšia nuo ekrano gavęs progą surikti – visi į lauką.
galėjo tai būti skardis. tiek to. viskas ir taip sklandžiai susisuko. akis užkliūna už lentynos. geltonuose lapuose užlieta vašku raivosi tiesa. kažkodėl gelianti. mylėk artimą savo. meta gličią kempinę besišaipančią kriauklės dugne. į lentyną tau. gerk dulkes.
jis atsuka čiaupą ir šalta srovė degina drebančias plaštakas. nupurto jas su visa vakaro raudona, jos lūpų priekaštais ir šalta nosim, rodos tik ką bandžiusią sulįsti į grindų plyšį. kiek valandų. paskutinį kartą liečiant jos kaklą, durys nustojo cypti tik jas garsiai trenkus. jos akys švietė, kaip jis ir tikėjosi. nuvynioja nuo riešo diržą. buvo tiksliai paskaičiavę dvidešimt minučių nuo pradžios. daugiau tverti nebuvo galima.
dabar muzika groja jam. nors ir pati šlykščiausia, bet triuškinanti tylą su artėjančiais žingsniais. su tai priartėjančiu, tai nutolstančiu kvėpavimu. muzika neįpareigojanti sunerimti. kaip niekad pakantus garsams, jis mėgaujasi šalta vandens srove. nors nebejaučia rankų. per ilgai buvo uždaręs ją. palaikoma minus devynių temperatūra paprastai nuima galvos skausmą, bet tik kai pabūni išsirengęs iki kelių minučių. vanduo geriau už sausą šaltį. jis apsisuka ant kulno. patikrina ar veikia kameros duryse laikrodis. langą spardo viesulo lenkiamo seno lazdyno kojūkai. neramu. jei netikėtai dingtų elektra, viskas imtų irti.