Marinistinis

Čia vaizdas nelyg marinistų peizažuos
Kur mėlyna tampa šilčiausia spalva
Nubudusios bangos kaip katės vis rąžos
Ir maišosi saulės paletė gelsva

Čia niekas aplinkui gerai nesidairo
Ir niekas negrįžta ramybėj atgal
Kada kapitonas užmiega prie vairo
Užlieja ir jį devintoji banga

Iš drobės kuri nesuspėjo išdžiūti
Kantraus Aivazovskio maišytų dažų
Širdis kaip kriauklė – ji maža kaip dėžutė
Trapi ir todėl šičia viskas gražu

Dėl to kad čia viskas tik laikinas sapnas
Nubusi ir viskas galbūt ir neliks
Tik vėjai nuo jūros atplūsta dar kvapnūs
Tik gintaro rūmų smulkutė dalis

Delne kas saulėtekį blyksčioti ima
Ramybė prieš audrą todėl neramu
Mąstau apie žemę apie negrįžimą 
Mąstau apie viesulus tylą namų

Ir viskas aplinkui vėl ima siūbuoti
Poezija tampa man jūros liga
Per tą neaprėpiamą gylį ir plotį
Ištinka kas kartą kaip sapnas staiga

Kol ašaros jūros man kojas dar semia 
Aušra skiauterėta... nejau nepragys
Bet pirmas pamato ir uostą ir žemę
Į stiebą įlipęs kažkoks neregys

Barzdotas ir senas mąslus kaip Homeras
Nors niekad neskaitė savųjų eilių
Tik kiras dar klykia į dangų panėręs
O aš nuo jo mėlyno gylio tyliu