akordas

... po pjūties gatvė nutyla. medžiai šaligatvių salose apiberti raudonu mulčium tik skėsčioja rankom. nespėjus žolei išsitiest dalgis vėl galandamas, - vemsiu, - pagalvoja jis. viskas taip suknistai teisinga. kas ką ir už ką. užsipyliau skiedalais visam likusiam gyvenimui. nebelaikykit manęs. palydintys žvilgsniai, salsvi geranorių veidai tiesiamais sumuštiniais koridoriuj rūgteli pavymui. veriantys atstokit kerta buvusį jaukumą. 
    jam surakina žandikaulį. neperkandę tikrovės dantys šipuliais. rūgštu burnoje. jis braukia delno šonu karčias seiles. rankas nušluosto į save. už bato aulo nieko. kišenėj leidimas užeiti į salę. nors ko. pačiupinėt aparatūrą ir nusispjaut. įsivaizuot klykiančią minią. apie ką dainuos dar nežino. pirmi garsai pjauna tylą. jis šaukia į mikrofoną.
    iš pravertos burnos nė vieno menkiausio šnypštelėjimo. jis nujautė tai. tik pasitikrino. atsitūpęs apkabina rankom kelius ir sminga.
    kartoja tuos pačius judesius nuo išėjimo. mintys kliūna už šaligatvio, dalgio, tolstančių mostų. atsibunda baltam lauke. kažkas spokso pasilenkęs. palubėj dalgis švyti lyg nuvalytas sidabras. jis pakyla. čiumpa dalgį, įjungia elektrą ir pradeda. garsiai ir aiškiai. peršokdamas visą grindų plotą. garsas skaldo langus. žiūrovai plūsta vidun. jis krenta pro langą ir išsitaško ant jų rankų. visi staugdami išsinešioja po akordą.
    skubiais žingsniais eina prie automobilio. styga vietoj diržo suveržtos kelnės ima pjauti sėdmenis. prieš įjungdamas elektrą pasižiūri į veidrodėlį ir pasirąžo. neblogai atrodys. atmeta sulipusius plaukus ir nusikvatoja. garsiai kaip niekad.