Poemėlė apie mano verslą

Mano verslas – nedidelė, mažai kam žinoma, nes menkiau nei mikroskopiškai įdomi sritis,  kaip smailumo galimybių riboj glūdintys matymo kampai, stebint, analizuojant ir apibendrinant eilinių situacijų paprastųjų objektų fone statiką arbą dinamiką.                                                                                                                                                    Kitaip sakant – galvojimas apie medžiagą ir bandymai tą medžiagą paversti tekstais, pretenduojančiais vadintis eilėraščiais, kuriuose, galbūt, yra poezijos apraiškų. Gal net fragmentų.                                                                                        Verslas, tiesą sakant, nuostolingas.
Maža to, jis, o jokių abejonių nėra, ir apie tai žinojimas visais įmanomais kanalais akivaizdžiai, aiškiau negu aiškiai, save be perstojo skelbė nuostolingu iš anksto.
Verslas specializuojasi vizualizacijų gamyba sąmonei, kuri jas nusiunčia svarbiausiems kontrolieriams ir vertinimo ekspertams, tame tarpe ir į emocijų departamentą kaip vietinio poreikio užsakymų formuotojui. Produktai vienetiniai, turintys nors ir neapibrėžtą, tačiau neginčijamai beveik tikrą poveikį, sąlyginai malonūs, nors nebūtinai, formuojantys būsenas. Rinkoje tokių produktų visuomet perteklius, o mažiau blizgantys, bet iki skylių nugludinti lentynose guli žemai ir didesni nukainavimai apyvartų nepadidina.
Verslas nedidelis, todėl paskolų (gaunamų su artimomis nuliui palūkanomis iš artimiausiųjų visų ir kai kurių tolimųjų bankų) negrąžinimo atvejai teismais negrasina. Bankai, kuriuose guli tikrieji turtai, tokių klientų, kaip mano verslas, aptarnavimo nesureikšmina, paraiškas tikrina stažuotojų viršvalandžiais, o bankrotus nurašo atsidusdami ne pernelyg dramatiškai.
Kitaip sakant, mano verslas nepaaiškinamai gyvuoja, nepaisant sąnaudų apimties nesuvokiamumo, pelno nebuvimo nuo pirmos akimirkos ir, negana to, išsikerojusio nuostolių sodo, o gal miško atsiradimo, nepaisant investuotojų stygiaus, nepaisant žudančios konkurentų sėkmės.
Kitaip sakant, metai iš metų esu perrenkamas generaliniu vyriausiuoju, nors, prisipažinsiu, paperku visus renkančiuosius, bet sąžinė negraužia, nes nenuskriaudžiu nė vieno, kadangi jie visi ir esu aš pats.
Kitaip sakant, eilėraščių rašymas yra labai savotiškas verslas, ir išgyvenu tik iš tų menkų, bet, laimei, dažnų laimėjimų smulkiose loterijose, kai pakanka atspėti keletą skaičiukų ir vėl gali keliauti į praradimų fabrikėlį, kur, sunku patikėti, nepaprastai gera nuo ryto ligi vakaro praradinėti išgrynintas aukščių substancijas, o naktimis sapnuoti srautus tokių praradimų, vis tik, nors ir sunku prisipažinti, tikintis to vieno atgalinio rezultatyvaus perdavimo. Kuris dar labiau įsuka karuselę. Skambant pakaičiui abiem Džonams – Keidžui ir Adamsui.