Sarabanda

Pasibaigus diena tirštos sutemos tyliai plevena
Pievą gaubia migla ir ten avys išganymą randa
Tu sklandai virš namų tarsi paukštė ištrūkusi mano
Dar sušoki tamsoj paskutinės nakties sarabandą

Kol netyla žiogai klaksi gervių snapų kastanjetės
Kol dar muša į ritmą širdis kaip skardinis būgnelis
Tokį vakarą kai su dangum nori žemė mylėtis
Ir iš kailių baltų vis praplaukiantys debesys nerias

Iš ėriukų vilkai iš vilkų – vien tik vilkdalgių rasos
Gelsvoje pilnaty iš akių gėlės primena žvėrį
Ir medžioklis tylus gilią vilkduobę ką tik iškasęs
Stato kilpas ir pats sau netyčia ant kaklo užnėręs

Laiko kilpą o gal susipynusią Mebijaus juostą
Lyg šalta visata ji neturi pradžios anei galo
Ir žvaigždynų kraštai per akimirką suodžiais pajuosta
Ir juodžiausi varnai nuo senatvės iš lėto nubąla

Ir jaučiu mano pirštai nuslysta per plunksnų paviršių
Neišgavę giesmės neapčiuopę net kūno tik dvasią
Aš žieduosiu paukščius; sužiedavęs tave – pasipiršiu
Mano paukšte marga pasipiršęs vis viena nevesiu

Tik pajusiu kaip greit ši tamsa mano kūnu nubėga
Ir dantyta šalna uosto žolę tačiau nebekanda
Skleidžias pumpuras ryto ir praplėšia amžiną miegą
Paskutinįjį kartą sušok man aušros sarabandą