baltas slėnis

Tai buvo slėnis,.. iš arti, - nugaros odos lygumas kėlė nuostabą,.. iš dar arčiau, žvelgiant link čia pat užlinkstančio horizonto, - baltas slėnis.
Keliavau po jį visą amžinybę. Ne masažas, - tiesiog pirštai slystantys  švelnaus kontrasto linkiais. Nenuoramos paklydėliai, apvaliais judesiais
piešia intymias užuominas.
    - Gali papasakoti ką sapnavai? - klausiu Sevidijos, pajutęs jos nubudimą, iš netikėtai kilstelėtų pečių.
    - mmm, vėsu,.. sapnavau? gal...
    Aukso vertos praėjusios minutės grįžta. Iš atminties išbrenda vaizdinys -
kritimas per tankią medžio lapiją, rūbas ant nuogo kūno, nupintas nuvytas
iš tankių šakų šakelių, ir didžiulis šešėlis, krentantis nuo dar didesnės raudonos vakaro saulės. Ant „mirštančio“ „sniego“...
    - Gaila, kad neatsimeni. - Gražinu slėniui juodo šilko apklotą. - Gaila...

~2012m.

soundcloud