Pradžia, manding, labai gera. Toks lyg ir atsiribojimas nuo laiko, žmogiškai egoistiškas nerimas, gal net pyktis dėl suvokimo, kad medis dar bus ir bus, kai tavęs paties jau bus nė kvapo nelikę.
Reikėjo ir toliau rutuliot mintį ta pačia linkme - žmogiško menkumo. Gal atvestų į kokį smagų paradoksąar šiaip staigmeną. O dabar... kalbantysis staiga puola prie moralizavimo, t. y. kito žmogaus, potencialaus pirkėjo, kaltinimo, priekaišto. Baisiai zanūdna. :) Žodžiu , šiai gerai užuomazgai verkiant reikia kitokio plėtojimo ir kitos pabaigos.
kaina derybų objektas. jei negaila galima ir dovanoti. nežinau ar ta sąžinė pabaigoje pakankamai smūgiuoja. gal kad sąsaja su bėgančiu laiku sunkiai užčiuopiama. kažkokia nostalgija tuose žiluose plaukuose pasijuto. ir tai jau šis tas. 2+