Mes skynėme dieną pamažu braudamiesi
Pro tankią nakties lapiją
Sliuogėme į viršūnę, kur sirpo sultinga aušra
Kai pasiekėm ją, diena buvo jau visai prinokus –
Švelni tarsi moters odelė, persiko aksomo švelnumo.
Mes skynėme dieną atsargiai, nes ji jau prisirpus, žiūrėk,
Vos priliesi ir plyšta odelė ir atsiveria vaisiaus minkštimas
Diena tarsi valgomas vaisius iškrito iš rankų į smėlį,
Bet pakėlęs ją valgiau toliau ir girgždėjo tarpdančiuos laiko smiltelės.
Ši diena kaip perskilęs persikas tapomame natiurmorte
Natūros mirtis nugulusi gelstančioj drobėj
Aš skinu vaisius tiesiai iš natiurmorto rėmų
Dieną, kaip persiką pasidalijam pusiau:
Pusė persiko ant palangės ir pusė mėnulio danguj...
Dar po kelių akimirkų telieka
Kauliukas delne.
Šildyk jį tarp delnų,
Išaugink man Edeną.