Prisiminimai

Kadais statytos tavo sienos,
Jau antkapiais seniai pavirto
Ir stūkso rožių labirintuos,
Juodu varnų šešėliuos tirpsta,
Kur basos pėdos greit pranyksta
Ir tik pamėklės pilko šilko
Savo plevenimu dar orą virkdo.
Drugiai, sparnais nukloję pievas,
Sapnuoja, kaip juos kviečias dievas.
Ir virpant jų trapiai esybei,
Tu vėl prisimeni, kad pasyklydai
Šitam sode, tarp rožių ir paminklų,
Aš aidu tau įsigeriu į smilkinius.
Nuo esaties, kuri tarp mūs rusena,
Šis sodas gauna visa peną.
Žiedais, išsprogusiais ant riešų,
Aš amžinai su tavimi kalėsiu.