Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nustebęs JoJo išsitiesė ir nužvelgė dangų.
Metai prasidėjo taip gerai, kad sunku buvo net patikėti – visi atvesti veršiukai buvo gyvi.  Vos keletas teturėjo apsigimimo žymių. Derlius užderėjo dvigubai didesnis, nei praeitais metais, o keturiose Trobose moterys pagimdė sveikus stiprius kūdikius. Iš jų- net trys mergaitės, kas jau savaime buvo didžiulis stebuklas. O Šiaurys, toks įprastas šiuo metų laiku, praslinko pačiu Ežerų pakraščiu. Užkabino tik prieplauką. Keletas paskandintų valčių buvo visiškas mažmožis.
Geresnių metų niekas net negalėjo ir tikėtis.
Tik šis, iš dangaus smingantis, kosminis laivas buvo visiškai nelauktas dalykas. 
JoJo kadaise buvo skaitęs Knygas apie laikus, kai kosminiai laivai leisdavosi kiekvieną mėnesį. Kai ką palikdavo, kai ką išsigabendavo. Kol vieną dieną suvis pradingo. Nusileidimo taką greitai užgrobė žolė ir medžiai. O kasyklas užliejo požeminiai šaltiniai.
Ir štai dabar, savomis akimis, regėjo iš dangaus besileidžiantį vis dar nuo trinties įkaitusį metalinį kūną. Iš pirmo žvilgsnio jis priminė tiesiog ilgą stačiakampį, pasipuošusi dviem į priekį atsikišusiais metaliniais stiebais.
Laivas nusileido pačiame lauko pakraštyje ir sustingo.
- Pasakyk visiems – nėra ko bijoti, - ramiai pasakė savo jaunėliui sūnui, - visi lieka prie savų darbų ir tegul pernelyg nesijaudina. Aš viską sutvarkysiu.
Dar tą patį vakarą Šventikas griežtai visiems uždraudė artintis prie laivo įtaigiai tvirtindamas kad jei atkeliavę svečiai ir nori su jais susitikti, ateis patys. Nėra ko šlaistytis aplink. Jo kalbai svarumo pridėjo tokie žodžiai kaip “kosminė radiacija” ir “virusinis užkratas”. Giliai įtempęs atmintį, JoJo prisiminė apie tai taip pat  kadaise skaitęs.
- Gera kalba, -šiltai padėkojo Šventikui JoJo, - kam ta panika.
Kelias ilgas dienas daugiau nieko nevyko. Žmonės dirbo kaip dirbę, tik retkarčiais užmesdami akį į metalini kūną, užgulusį patį švariausią šaltinį apylinkėse. Veršiukai taip išdrąsėjo kad netrukus jau glaudėsi po plačiais metaliniais sparnais.
Šventikas keletą kartų pasimeldė, prašydamas šį kosminį kūną palikti juos taip ir neatsivėrus.
- Būčiau nieko prieš, -garsiai sriaubdamas sriubą vieną vakarą pasakė Šventikas, - jei jie apsiribotų nedidele žvalgyba ir pasišalintų. Ko jiems čia reikia jei net kasyklos seniai užgriuvusios?
- O kodėl ne, -įsiterpė JoJo žmona, - tegul išeina, galvas pravėdina. Aš kaip tyčia per daug sriubos išvirusi...
JoJo norėjo paprieštarauti, bet patylėjo. Daugybę gyvenimo metų įkrėtė jam pakankamai patirties.  Žinojo  kada reikia pritarti, kada paneigti, o kada tiesiog patylėti. Netyčia ištisą dieną lupo ropes, tai netyčia. Gerai, kad bent žiemai šiek tiek liko.
Deja, Šventiko liūdesiui, o JoJo žmonos dideliam džiaugsmui, trečią dieną kosminis laivas atsivėrė.
JoJo pakėlė galvą nuo purenamos dirvos ir vėl susilenkė. Galbūt jie pasivaikščios ir išeis?
Keturios, blizgiais skafandrais apsitempusios, figūros, pamindžiukavo prie trapo. Lydimi šlapių veršiukų akių, neskubėdami pasuko link Kaimo. 
Nebuvo daugiau kur dingti ar apsimetinėti. Kaip Kaimo Vyriausiajam reikėjo kažką daryti. Pradžiai – neapsijuokti.  Kauptuką atrėmęs į tvorą, JoJo delnus nusivalė į kelnes ir nuėjo pasitikti svečių.
Priekyje einantis svetimšalis pakėlė ranką ir kažką suvebleno.
JoJo nesupratęs nė vieno žodžio liūdnai papurtė galvą.
- Harvardai, pajunk pagaliau ta prakeiktą aparatą. Matai, kad šitas stuobrys mūsų nesupranta, - mostelėjo Robertas į JoJo, - greičiau. Po galais, kaip karšta.
- Tuoj tuoj.
- Tris dienas turėjai, -dantimis sugriežė kapitonas, - tris prakeiktas dienas.
JoJo smalsiai stebėjo nesuprantama kalba čiauškiančius atėjūnus. Vienas iš jų, iš pažiūros buvo vyriausias. Arba bent jau sudarė tokį įspūdį savo griežtu tonu ir piktais mostais. Sunku buvo patikėti, kad kažkas taip galėtų elgtis.
- Sveiki atvykę, -kaip galėdamas mandagiau pasisveikino JoJo ir senu įpročiu priglaudė delną prie kaktos, - labai džiaugiuosi Jūsų atvykimu.
- Ką jis sako?
- Iš kur aš žinau, -verksmingai sukūkčiojo Harvardas, -prakeiktas aparatas neveikia. Sakiau nespardyt...
- Tai sužinok, kol ir tau kas nors netyčia neįspyrė, -raukėsi Robertas, - kitaip – nelabai suprantu kam tu išvis reikalingas.
- Pirmą kartą girdžiu tokią sakinių struktūrą,  o žodžiai neturi jokio panašumo į...
Robertas uždėjo savo sunkius delnus ant Harvardo pečių ir pritraukė prie savęs.  Barkštelėję  susilietė šalmų antveidžiai.
- Nesusitvarkysi - tik pakilus į kosmosą, išgrūsiu tave per liuką. Iš tavęs tiek ir naudos. Papildoma burna ir tiek.
JoJo kantriai lūkuriavo stebėdamas vyrų sveikinimosi ceremoniją. Svetimšaliai buvo labai keisti. Ar jie visą laiką pratūnojo skirtingose kamerose ir dabar pirmą kartą vienas kitą išvydo? Vyras paslapčia vylėsi kad  Susiglaudimo Veidais jie nerodys prie Kaimo gyventojų. Toks nepadorus ir labai intymus gestas galėjo pernelyg anksti supažindinti vaikus su suaugusiųjų gyvenimų. O gal jie buvo mylimieji? Kiti kraštai, kiti papročiai. JoJo atsiduso ir papurtė galvą. Ir reikėjo dabar tokios problemos ant jo pečių.
- Ir atsisveikindamas sugrūsiu savo batą tau taip giliai į užpakalį, kad nusineši jį tiesiai į Pragarą, kai pagaliau nusigaluosi atvirame kosmose, -pagrasino Robertas, -prie darbo. Ir greičiau. Noriu grįžti bent iki sekančių metų.
Toliau vyko dar keistesni dalykai: žmogus, ilgą laiką krapštęsis prie kompiuterio (kas yra kompiuteris JoJo žinojo irgi iš senųjų Knygų), priėjo artyn ir bakstelėjęs į save, sumurmėjo keistus žodžius, o tada klausiamai dūrė JoJo į krūtinę.
Anksčiau, už tokius įžeidžius veiksmus, JoJo jau būtų vietoje patiesęs šį svetimšalį, bet sugebėjo paskutinę akimirką susivaldyti.
Svetimšalis kurį laiką nieko daugiau ir nedarė, tik baksnojo pirštu į įvairius daiktus ir kiekvieną kartą pažiūrėdavo klausiančiu žvilgsniu.
Tai žinoma! JoJo suvokęs ko iš jo reikalaujama nusišypsojo dar maloniau.
- M-E-D-I-S.
JoJo linktelėjo.
- KuKo obelis, -maloniai ištarė.
- J-A-U-T-I-S.
- Karšta, -linktelėjo JoJo, - vargšai galvijai, ir tie kenčia.
Svetimšalis nepatikliai suraukė antakius.
- Šešėlis, - dūrė pirštu veršiukų bandą JoJo-šešėlis, jiems ten vėsiau. Ar pas jus galvijų nėra?
- A, -pagaliau patenkintas sumirkčiojo svetimšalis, - P-U-O-D-A-S.
- Taip taip, verdam ropių sriubą ten. Sriubą, sakau – sriubą.
Svetimšalis net suplūkęs rodė į įvairius daiktus viena ranka, o kita ranka kažką maigė kompiuteryje. JoJo niekaip negalėjo suvokti, kodėl jam galėjo reikėti tokių keistų dalykų. Bet nesiginčyti ir neklausinėti kvailų dalykų jį išmokė dar tėvas.
- Na?
- Labai sudėtingi žodžiai. Labai. Kas pas mus – vienas žodis, pas juos – trys. O dar intonacijos. Čia kaip kinų kalba – vienas žodis reiškia vieną, o pridėjus antra – reikšmė jau visai kita.
- Tu čia lingvistas, -numojo ranka Robertas, - man reikalingas rezultatas. Smulkmenos nedomina. Kad būtum pasiruošęs versti.
JoJo užjaučiančiai pažiūrėjo į pasilikusį svetimšalį. Buvo labai nejauku stebėti šią šeimyninę dramą, bet ir nepatogu klausit, kas nutikę. O, turint omeny, kad net nepavyko susišnekėti, situacija tapo išvis komplikuota.
- Kad jau klausei apie sriubą, manoji, visai netyčia išvirė šiek tiek daugiau, -kuo galėdamas mandagiau pasiūlė JoJo.
Dideliam jo džiaugsmui svetimšalis liovėsi baksnojęs į įvairius daiktus pirštu ir nusekė paskui. Gal ir nebuvo jie tokie kvaili ir nekultūringi, kaip pasirodė iš pat pradžių.

JoJo pavalgęs užsirūkė ir šiek tiek atsipalaidavo. Svetimšalis visą vakarą purtė galvą, atsisakydamas valgyti ropių sriubą. Tuo kuo giliausiai įskaudindamas pačią šeimininkę. 
- Kitokie papročiai, - JoJo ramino savo žmoną, -neširsk, jis tiesiog dar nežino ką praranda. Gi papročiai visai kitokie. Pamatytum, ką jie ten išdarinėjo, -ir apsidairęs tyliai sušnabždėjo, -parodysiu kai vieni būsim.
Šeimininkė paburbėjusi truputį atlėgo. Skruostus išmušė skaistus raudonis.
Svetimšalis pavargo baksnoti pirštu į aplinkinius daiktus, tad tiesiog padėjęs kompiuterį ant stalo jo ekrane rodė kintančius paveikslus.
- Lentos. O čia- obelis, -geraširdiškai atsakinėjo JoJo, - o,  čia gi Šventikas. Bent jau panašus į jį. Stotu. Valtis. Ne mano. Maniškę Šiaurys nunešė. Šiaurys. Šiaurys, sakau. O, čia kaip iš akies luptas mūsų kalvis. Šitas lengvas, -išdidžiai išpūtė krūtinę JoJo, - ragai. Patys didžiausi kokius pavyko rasti, -ir norėdamas tinkamai pavaizduoti priglaudęs delnus prie smilkinių, - tokio didumo buvo. Ragai.
Harvardas atsikvėpė. Žodynas buvo jau nemažas. Buvo krūva daiktavardžių, šiek tiek būdvardžių ir veiksmažodžių. O toliau jau kompiuteris susitvarkys.
Kompiuteris pyptelėjo ir maloniai išmetė lentelę su žodžiais ir sakiniais. Harvardas giliai įkvėpė ir lėtai kirčiuodamas nesuprantamus ir labai keistus žodžius ištarė:
- Sveiki. Mes -tokie pat žmonės kaip ir jūs. Tik iš kitos planetos.
Žodžio “planeta” žodyne nebuvo ir teko pasitenkinti žodžiais” dangaus taško”.
JoJo pakraipė galvą ir klausiamai pažiūrėjo į savo svetį. Keli žodžiai buvo panašūs, tačiau buvo tokie iškraipyti ir neteisingai ištarti, kad vos galima buvo įstengti suprasti jų prasmę.
Harvardas giliai įkvėpė ir atsikrenkštė.
- Mes-žmonės. Jūs žmonės. Jūs - čia. Mes -dangus.
JoJo susimastė ir pakartojo galvoje ištartą sakinį.
- Rudas šuo reikalinga lenta mėnulis, - pakartojo jis pats sau panosėje.
Nelabai galėjo suvokti kodėl šuniui buvo reikalinga lenta, bet pagalvojęs prisiminė, kad kartais MeJo šuo lakstydavo įsikandęs šaką. Atnešęs numesdavo prie kojų ir nubėgdavo toliau, laukdamas, kol kas nors vėl ją numes. Paikas tai buvo žaidimas, bet vaikams patikdavo. Galėjo nors ir kiaurą dieną mėtyti tą šaką, o šuo niekaip nepavargdavo.
Neužtikrintai linktelėjo, o svečio veidas pastebimai pragiedrėjo.
- Susišnekėsim, -pradžiugęs sumurmėjo Harvardas, - ryt poryt šnekėsim jau visiškai laisvai.
JoJo tik šyptelėjo. Kad ir kas pradžiugino svetimšalį, neketino to džiaugsmo slopinti. O tai vėl pradės burbėt neaiškius žodžius. Išraudusi šeimininkė jau kelintą kartą klausiamai dėbtelėjo į vyrą, žvilgsniu primindama kad jis žadėjo parodyti tuos visus nepadorius gestus. Dar betrūko, kad netinkamiausiu metu vidun įgriūtų svetimšalis ir pradėtų šnekėti apie šunis ir mėnulius.
Išvaręs vaikus į kiemą, kikendamas nusekė paskui žmoną ir dėl visa ko užšovė skląstį.

- Na? -nepatenkintas sušvokštė Robertas.
Nė vienas iš tyrimų neparodė ore esant ką nors kenksmingo. Vienintelis nepaaiškinamas poveikis buvo raustanti nosis.
- Jų kalba šiek tiek sudėtingesnė, nei galvojau, bet esmę suprantu…
- Esmę?
Harvardas nervingai palinkčiojo. Nusisuko vengdamas griežto žvilgsnio.
- Jie čia gyvena tik kokį šimta metų, o tu negali surasti bendros kalbos? - dar pikčiau sušvokštė Robertas.
- Kontekstą suprantu, o jie supranta mane. Beveik.
- Tada, Kontekste, klausk apie antimateriją.
- Tokio žodžio nelabai išversi.
- Nesvarbu. Tu čia protingas, sugalvok ką nors. Ir greičiau. Nesiruošiu šioje prismirdusioje planetoje sėdėti šimtą metų. Ar kiek ten reikės susišnekėjimui.
Harvardas kompiuterio ekrane greitomis surinko
- Mes. Ieškome. Kitos. Medžiagos. Iš. Laivo. Sandėlio.
Per tas keletą dienų JoJo įprato, kad svetimšaliai klausinėdavo visokių juokingų žodžių ir dar juokingiau bandydavo patys šnekėti. Vieną vakarą parodę į aslą šliaužianti mažylį JoJu po to visus mažus vaikus vadindavo JoJu. Buvo pakankamai juokinga stebėti kaip pašaukus vieną, atsisukdavo visi.
- Geltonas molis valgo medį, - klaikiai skiemenuodamas murmėjo svetimšalis.
- Geltonas molis? -suraukė kaktą JoJo.
Kompiuteris sudūzgė ir sintetinis balsas ištarė:
- Puodas Juodas.
- O, -pirmą kartą per tiek laiko išsišiepė Robertas, - šitą net ir aš suprantu, - toliau toliau, tęsk pokalbį. Galva guldau kad čia jų kažkokios baisiai šventos vietos pavadinimas. Ne pirmas kartas.
- Kur. Yra. Juodas. Puodas? Ten. Laivo. Sandėlys. Su. Medžiaga? -padrąsintas kapitono jau kur kas guviau prakalbo Harvardas.
JoJo pasikasė pliką blauzdą. Tylėjo. Nebuvo tikras ką galėtų reikšti “Ugnis. Pėda. Burė ant sijono”. Užkeikimai? Maldos? Sveikinimas?
- Ugnies Pėda? -aklai  pabandė laimę JoJo bet suprato pataikęs- svetimšalio veidas pragiedrėjo, o akyse sužvilgo džiaugsmo ašaros.
- Ežere, -palaimingai išvertė Harvardas, - ežere... jis kaip tik tokio dydžio. Matėm besileisdami
- Ar tik ne ten dronai užfiksavo didžiausią geležies koncentraciją?
- Ten.
Nieko nesuprasdamas JoJo spoksojo į džiūgaujančius svetimšalius. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad žmones gali nudžiuginti Geltonas Molis ir Ugnies Pėda?
Liepęs namiškiams pasilikti, pats nusekė paskui nuotaiką atgavusius svetimšalius. Beprotiškai smalsu buvo išvysti ko jie ketina ieškoti Ežere. JoJo žiniomis ten net žuvų seniai nebuvo - vienas išgaudė, kitos išdvėsė. O vanduo smirdėjo kaip kelias dienas atokaitoje paliktas išmatų kibiras.
- Jums irgi šiek tiek klius, -tyliai sušnabždėjo nieko nesuprantančiam JoJo Harvardas, - ne tiek daug kiek mums, bet truputis tikrai. Tikras vargelis su jumis, o jau kol planetą radom… tie visi tikslieji žvaigždėlapiai pasirodė esantys ne tokie ir tikslūs. Vieną akimirką galvojome nebeišsikapstysim, bet kažkaip radom.
JoJo paklusniai linkčiojo.  Jei jiems buvo reikalingas Ežeras, iškart galėjo čia keliauti. Iš savo laivo tikrai galėjo matyti.
Harvardas jau net nebebandė jungti vertėjo. Šnekėjo žiūrėdamas tiesiai į akis, atsargiai rinkosi balso intonaciją ir tvirtai tikėjo gebantis susišnekėti su šios planetos gyventojais.
- Na ir smarvė, -susiraukė Robertas, - tikrai čia?
Harvardas klausiami žiūrėdamas į JoJo mostelėjo ranka į ežerą.
JoJo linktelėjo. Ežeras kaip ežeras. Smarvė, žinoma, didelė. Bet palengva įpranti. Tik maudytis nevertėjo.
- Kažin kokio jis gylio?
- Turėtų būti gilus.  Matuok, -komandą išlojo Robertas ir rankove užspaudė nosį, -geriau paskubėtum.
JoJo smalsiai stebėjo kaip svetimšaliai ant žemės dėlioja keistus instrumentus. Vienas jungė laidus, kitas nardino ilgą teleskopinę lazdą į vandenį, trečiasis žvalgėsi pro didžiulis, keistos formos žiūronus. Silpni jie buvo žmonės jei taip drebėjo ir raukėsi nuo šio kvapo. Bet JoJo garsiai to nepasakė. Nenorėjo pasirodyti esąs nemandagus.
- Paklausk jo, -kinktelėjo nosimi į kantriai lūkuriuojantį JoJo, - kaip konteineriai čia atsidūrė?
Harvardas atsikrenkštė ir užtikrintas savo gabumais lėtai išartikuliavo žodžius.
JoJo pakraipė galvą. Buvo matęs daugybę dienų, dar daugiau - keistų, kartais nepaaiškinamų dalykų, bet pirmą kartą buvo stipriai sutrikęs. Kam šiems svetimšaliams, taip skubėjusiems prie ežero, reikėjo žinoti kodėl veršiukas naktimis ėda lentą?
- Aš tikrai pavargau, - nejaukiai sumurmėjo JoJo, - jūs šlaistotės aplink, kaišiojate savo mechanizmus kur nereikia, nuolat raukotės ir dejuojate. Tai jums šuns reikia, tai veršiukų, tai dar kažkokiu nesąmonių, -kalbėjo vis labiau karščiuodamas JoJo, - neturiu tam laiko, reikia rūpintis kitais reikalas. Žinote, kur mane rasti. O ant tavęs, -dūrė pirštu į Harvardą, - maniškė tebepyksta, kad nevalgei jos skaniosios ropių sriubos.
Baisingai supykęs JoJo nudūlino atgal į kaimą.
- Ką jis čia rėkavo? -nepatenkintas paklausė Robertas, - neatrodė labai draugiškas.
- Tuoj. Beveik, -vėl prie kompiuterio palink Harvardas, -esmę supratau, bet suklysti nenoriu…
- Geriau ir nesuklysk. Nebeturim tam laiko.
Kompiuteris ilgai mąstė ir karpė žodžius. Harvardas išbalęs atsistojo ir nejaukiai nusuko akis.
- Na?
- Vertimas nėra visiškai tikslus…
- Tiks man bet koks? Ką tas klipata pasakė?
- Kad jam reikalinga auka, kitaip nepasakys kur yra konteineriai. Na ne visai taip pasakė, reikėjo pasitelkti interpretavimą ir analizę, bet esmė buvo tokia.
- Auka? O į ausį jis nenori? - nusijuokė Robertas, -niekai. Vyrai, ieškom toliau. Ir kad nė vienas nebandytumėt net parūkyt, kitaip pats jus visus į šį ežerą sumesiu. Iki vakaro turim rast.

Robertas kulniavo link laivo suirzęs iki pat pašaknų. Nerado nieko, net nuolaužų. O tai, kas iš pradžių atrodė esant didžiuliam krateriui tebuvo versmės išgraužta duobė.
- Po galais, -keikėsi Robertas, -laikas tirpsta. Gal ne ten nusileidom?
- Ten, -pavargusiu balsu pakartojo navigatorius, -viskas sutampa.
- Tai kur jis? Krovinys? Gi nesuėdė.
Navigatorius krestelėjo pečiais.
- Neįsivaizduoju. Gal ir suėdė. Gal išmainė.
- Tai įsivaizduok greičiau, -piktai atkirto Robertas. Navigatorius tik pašaipiai šyptelėjo, - o ta “auka”, -mąsliai susiraukė, - kas ten per auka? Ko jie nori? Maisto? Drabužių? Ginklų? Ko tokie suskretėliai gali norėt?
- Išsiaiškinsiu, -išvebleno Harvardas.
- Tai aiškinkis. Ir kuo greičiau.
JoJo nepatenkintas atsiduso pamatęs artėjantį vyriški, pasibrukusį savo keistą kompiuterį po pažastimi. Dar tiek darbų liko - tvorą sutvarkyti, iškloti pamatus naujam sandėliui. Stogas varvėjo.
- Sveiki, -sveikindamasis ranką iškėlė Harvardas, - aš tik trumpam.
- Geriau paimtum platuką į rankas ir nustotum valkiojęsis. Su visa pagarba sakau, -suburbėjo JoJo.
- Tuoj tuoj, -kaltai šypsodamasis atsakė Harvardas, - kompiuteris senas, taip greita nesusidoroja. Gal pakartotumėt?
- Ai, -numojo ranka JoJo ir vėl pagriebė plaktuką, paslapčia tikėdamasis kad svetimšalis susipras ir pats nueis.
- Kokia. Auka. Reikalinga. Už. Medžiagą?
JoJo pakraipė galvą. Svetimšalis vėl pradėjo šnekėti niekus.
- Man dar reikia visą daržą sukasti, -piktai dūrė pirštu į sklypą, -ir stogą sutvarkyt.
- Kapoti žemę medžiu, -paslaugiai išmetė vertimą kompiuteris, - skristi dangus.
- Ak taip taip, -sumurmėjo Harvardas, - Auka? Kam? Dievams? Kokia auka?
JoJo galutinai trūko kantrybė. Pats nesuprato kaip parodė patį negražiausią gestą, kokį temokėjo. Nutrenkęs plaktuką, piktai burbėdamas nudūlino į trobą. Nuo pykčio pašėlusiai drebėjo rankos, o galvą tiesiog spendė. Nebuvo ir kalbos apie kokius nors darbus.
Išbalęs iki ausų galiukų Harvardas nurijo seiles. Ką parodė jam žmogus tegalėjo reikšti tik vieną - žmogaus auką.

- Ką? -suraukė tankius antakius Robertas, -ką čia svaigsti?
- Jis ganėtinai aiškiai parodė. Mes gi nieko nežinome apie jų religiją, o tie konteineriai galbūt per tiek laiko įgavę jau neliečiamų relikvijų statusą. Dažnas dalykas kolonijinėse planetose…buvusiose kolonijose, -skubiai pasitaisė.
- Nesąmonės. Nebuvo dar tokio, ko neįtikintų peilis prie gerklės…
- Pagal ketvirtąjį statutą....
Robertas skaudžiai dūrė pirštu į krūtinę.
- Tą statutą susikišk į vieną vietą. Jei konteineriai čia, o aš net neabejoju juos esant čia, aš neišskrisiu kol jie nebus pakrauti į laivo triumą. Nors ir visą planetą reiktų sudeginti. Ką gi, jei kitaip neišeina...
Išdalinęs ginklus grubiai stumtelėjo Harvardą į priekį.
- Kai jie tau kyštelės peilį po kaklu, tada galėsi šnekėt apie statutus. Be to – konteineriai net ne jų. Kur jie juos kiš -vietoj stalo naudos? -grubiai nusijuokė, - štai, tas senis. Daugiau jokių  kalbų.
JoJo stebėjo artėjančius svetimšalius. Suktinės dūmas staiga tapo kartus, o alaus gurkšnis paliko rūgštų prieskonį burnoje. Ir vėl jie čia.
Robertas sustojo, atsainiai atmetė koją ir kilstelėjo šautuvą.
- Dabar taip. Viskas išsispręs gražiuoju. Tada mes susėsim į laivą ir išsinešdinsim. O jūs toliau galėsit kapstytis savo dvokiančioje žemėje. Kur konteineriai?
JoJo atsistojo. Alus šilta banga trenkė į galvą.
- O koks drąsus, -nusišaipė Robertas ir dūrė šautuvo vamzdžio galu JoJo į krūtinę, - o dabar taip...
JoJo trenkė atsivadėjęs. Trenkė tvirtai ir stipriai. Kaip ir priklausė Kaimo vyriausiajam. Tvarka juk turi būti.
Harvardas nerangiai kilstelėjo šautuvą.
- Šalin! -subliuvo, - arba visus...
Pirmą kartą jis savimi didžiavosi. Jautė lengvą ekstazę, net gi pasitenkinimą. Juk ranka nedrebėjo, balsas buvo stiprus, kupinas pasitikėjimo.
Nuo adrenalino stipriau suplakė širdis. Galbūt todėl ne iš pirmo karto ir pajuto smūgį į pakaušį. JoJo žmona dar kartą užsimojo jau gerokai įlenkta puodyne, bet Harvardui antro smūgio nebereikėjo.
Šią akimirką JoJo ir atsikvošėjo.
Nustebęs dėbtelėjo į nerišliai burbuliuojantį Robertą, į juokingai šnekėjusį, o dabar palaimingai išsišiepusį Harvardą, į kartu sugriuvusius likusius du vyrus.
- Nereikia, užteks, -sulaikė žmonos ranką, - tikrai gi užteks.
- Aš dar kartelį.
- Dar kartelis ir puodynė suskils. Kur ropių sriubą virsi? A?
JoJo žmona liūdnai pavartė įlinkusią puodynę rankose ir liūdnai atsiduso.
- Toks geras puodas buvo.


Robertas pramerkė vieną akį. Antroji buvo sutinusi. Klaikiai skaudėjo ir kairįjį žandą, o liežuviu jautė, kad trūksta poros dantų. Klaikiai spengė galvą.
Pasimuistė. Veltui. Buvo taip stipriai pririštas prie medžio, kad tegalėjo pajudinti tik pačius pirštų galiukus ir galvą.
Priešais stovintis jį paguldęs įpykęs vyras plačiai mojavo rankomis ir garsiai šaukė. Už jo stovintis veršiukas lėtai žiaumojo kuprinės raiščius.
Robertą išpylė karštis. Visas kuprinės turinys buvo išsibarstęs šlapioje žolėje. Tarp jų – ir navigacinis pultas.
- Puodą tai turėsit atpirkt. Kaip sau žinot, -išsikvėpęs susiraukė JoJo, - nes kitaip...
Tuo pačiu metu nutiko iškart keletas dalykų: JoJo piktai stumtelėjo veršiuką, Robertas bailiai kvyktelėjo, veršiukas žingtelėjo atgal, kanopa traiškydamas laivo pultą, o tolumoje subaubė varikliai.
Kosminis laivas, vis dar atdaru liuku, užkriokė visais varikliais šoktelėjo aukštyn ir sustingo vienam taške. Triukšmo išgąsdintas veršiukas žingtelėjo atgal, pultą visiškai sutrindamas į drėgną žemę.
Kosminis laivas smuktelėjo vienu šonu žemyn ir nėrė į priekį. Apsisukęs kelis kartus aplink savo ašį, nosimi užkliudė obelį, o tada vėl pakilo aukštyn. Danguje nubrėžęs didelį ratą, smigo žemyn. Miško pakraštį užliejo ugnies banga.
- Mat kaip, -pasikasė barzdą JoJo. Staiga atėjęs pyktis, taip  pat staiga ir nuslūgo, - čia bus reikalų.
Robertas susičiaupė. Nugara nusruvo šaltas prakaitas. Laivas... kaip be laivo dabar.
JoJo trumpai pamastęs pasilenkė ir peiliu perpjovė vyrą laikiusias virves.
- Na taip, čia ne kumelei koją susilaužyti. Bet yra ir geroji pusė – bus dabar iš ko naują puodą pagaminti, -sukikeno JoJo, - na nežiūrėk taip į mane, surasim mes tą bendrą kalbą. Kur jūs dabar bedingsit. Žinoma – tik dirbt tai jau kaip visi turėsit. Pradėsim nuo tvoros. Ką manai?
2020-02-26 19:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-10 12:47
Sportbatis
5 už, hmm, kaip čia įvardint. Kokybę. Sklandžiai skaitosi, išlaiko dėmesį, įdomiu kampu pažiūrėta, gyvi dialogai, kūrinys vertas popieriaus.

Neįtikina, kad tokio objekto, kaip kosminis laivas, pultas nėra apsaugotas nuo tokių netikėtų išorinių veiksnių, kaip neautorizuoto valdytojo kanopos paspaudimas. Telefonai ir šiuolaikiniai radijo bangomis valdomi žaislai turi tokius saugiklius, o va laivas ne :) Bet čia nėra skylė jokiu būdu, na tiesiog tokia plonesnė vieta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-07 00:09
ONYX
Pliusas uš lingvystinius kurinio niuancus nu a mynusas uš tai kat ystorija girdieta iki galvudinio rėjbrėdbėryzmo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-02 14:48
Aihara
Dirbtinis intelektas :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-01 17:23
Galaxy
Skaitydama nemažai pasijuokiau, bet 5 iš manęs truputi pritrūko :) nežinau ko, gal aš šiandie ne nuotaikoj :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą