Upe

Tu praplauksi upe tarsi plaustas tylus mano prieše
tu praplauksi taip pat mano senas nematomas drauge
ar ne šitokius mus akvarelėmis laikas vis piešia
ar ne mūsų vardus pamiškėj vilko aidas išstaugia

kol parausta rasa palytėta vien vilkdalgio briaunos
kol saulėlydis gula į žemuogių kvapią pievelę
pasimetę savy iš tankmės tik keliautojai braunas
ir palieka miškus bet vis viena išeiti negali

iš painiausių minčių kai voratinkliai draikosi kilpom
ir ne savo balsu girių dievas vaitoja pašautas
vėjo plyšį suradę į viesulo sūkį sutilpom
o po to kaip šešėliai sukritom į šiugždančius šiaudus

mirtinai nusikalęs miegojau kaip užmuštas naktį
iš nežinomo karo negrįžęs bevardis kareivis
išmokytas nieko daugiau negirdėt ir apakti
nes tikrovė tėra tik rasojantis veidrodis kreivas

nežinau iš tiesų ar iškilsim į upės paviršių
kur diena iš dienos mūsų motinos skalbiančios žlugtą
plauna kraujo dėmes – baltos putos iškyla tarp pirštų
ties aukštuoju slenksčiu kur ne kartą jau buvo suklupta

ir pakilta ne kartą kai širdį kaip audeklą plėšė
amžinybė kaip šuo susirangė prie geliančių kojų
ta upe kaip ir aš tu praplauksi kantrus mano prieše
tu paplauksi upe mano drauge kurį išgalvojau