Kaip svečias atėjęs kaip svečias atgal išėjai
Į amžiną naktį į skaudžią ir mėlyną tylą
Tarytum blakstienos nuo voko atlimpa klijai
Ir laiškas nėkart neskaitytas į ugnį prabyla
Išeina su dūmais – su dūmais taip lengva išeit
Per kaminą staugiantį dvylika juodvarnių brolių
Ir amžinas jausmas rudens stovi kriaušių krepšiai
Ir vaisių rinkėjai seniausiai nuo rojaus nutolę
Nes kabantiems sodams galiausiai juk lemta nukrist
Į gilią bedugnę pirmiesiems žiedams prasiskleidus
Tarytum atomams suskilt į menkiausias dalis
Kai pumpuras sprogsta ir žiedlapiai žyra į veidus
Lyg minų skeveldros... sutrikusi veido mina
Tarytum ne pienė – pati supernova susprogo
Užkadrinis balsas nutyla ištaręs gana
Ir vėjas pakilęs kedena užkritusią sruogą
Kiekvieną plaukelį suskaitęs ant tavo galvos
Kur viskas nubąla po to taip grėsmingai pajuosta
Be dvidešimt penkios anapus laiku Lietuvos
Sutampa kalba ir tenai ta pati laiko juosta
Tik nieko nereiškia ten žodžiai anksti ar vėlai
Tos mažos detalės beveik nenusakančios nieko
Jei kelias pakviečia vadinas išeit privalai
Bet šviesą palikti visiems kas šią valandą lieka
Nei užraktai stiprūs nei velkės jau nesustabdys
Tik šakos erškėčių dar skubantį svečią sulaiko
Tenai tamsoje kur pavargus sustoja širdis
O laikrodis tiksi tačiau - - - neskaičiuodamas laiko