III

Gerai, tarkim, dabar man reikia žuvies, nes pasirodo valgyti mėsą yra mažiau sveika, nei žuvį. Anksčiau šis santykis buvo mėsos pusėje ir mes kimšome į save dešras, lašinius ir visokį kitokį mėšlą, nuo kurio mus pasivydavo infarktai, cholesterolis ir  kitokie priešai. Ypač mėgome kiaules, jų mėsa minkštesnė, kiaulės, galima sakyti, buvo nacionalinis galvijas arba, kalbant pagarbiau, turėjo pilietines teises, tiesa, ne visas, bet daug teisių. Kiaulių buvo galima sutikti kiekviename ūkyje, niekas labai netgi nevaikydavo jų iš namų, dažnai kiaulės netgi buvo mažų vaikų gyvas žaislas. Na buvo taip ir nėra čia ko ginčytis.
Dabar atsikvošėjome pagaliau ir sužinojome, kad kiaulės neša su savimi mirtį, ne tik savo, bet ir mūsų, ta prasme, mums atneša supakuotų dovanėlių ir mes gražiai apvilkti gulamės į medinę dėžę. Ačiū nereikia, pasakėme ir ėmėme siaubingai nebekęsti kiaulių, beveik kaip žydai. Žydai, beje, protingi, jie senai žinojo tai, ką mes tik dabar pamatėme.
Taigi, kiaules velniop, griebiamės karvių. Aišku, ir paukščiai, vištos, kalakutai, kas ten dar pasitaiko lentynose? Turbūt viskas. Tai štai su mėsa tiek žinių - kartais jautienos, truputis vištienos ir daug kalakutienos. O visa kita žuvis. Ir daržovės. Na šito tai mes turime sočiai.
Bet eikime prie žuvies. Aišku, irgi ne visą ją galima valgyti, pavyzdžiui karpių, kaip ir kiaulių, griežtai nevalia. O lašiša, upėtakis ir lydeka tai jau tikrai gyvybės ir sveikatos kąsnelis. Einu žiūrėti, kur tos žuvies paimti. Puiku, yra upės, ežerai, marios, vandenynai. Stop. Nepriėjęs marių, sužinau, kad jos užterštos, kažkas ten paleido srutas per vamzdį, apie tai daug rašė. Gerai, tada lieka upės, ežerai ir kita, bet pasirodo ir ten gyvas velnias visokio šlamšto, pradedant saldainių popieriukais, kurių vaikai nesivargina  nunešti į šiukšliadėžę, ir baigiant automobilių padangomis. Tarpą tarp popieriukų ir padangų galite užpildyti pagal savo fantaziją, patikėkite, viskas tiks, visko ten yra, taip taip ir prezervatyvų, tuščių butelių, dviračių, drabužių, paskaitų konspektų, lempų, na, turite dar kažkiek vaizduotės? Tai pildykite, aš išsisėmiau. Esmė apskritai ne tame, kiek ir ko išvardinsi, esmė ta, kad tokiame jovale negali užaugti ir išsivystyti biologiškai ekologiška žuvis, valgydami jūs būtinai prarysite nepageidaujamą dozę teršalų, kurie galop vis tiek atneš jums nelauktą ir netikėtą mirtį, jūs galvosite, ei, bet aš juk dar turėjau pagyventi, o gydytojas jums sako, na kaip jūs pagyvensit, kad jūsų organizmas perdaug apnuodytas, jūs gavote cholesterolį, opą ir kitą, baisus pavadinimas, kurio verčiau neminėsiu.
Gerai, ką reikia tokiu atveju daryti? Aš suku galvą. Nerandu atsakymo. Tarkim, aš priziūrėsiu kažkokį plotą, teritoriją, bet negaliu gi vienas prižiūrėti visą žemės rutulį, netgi vienos kad ir nedidelės valstybės, tarkim, Lietuvos nepajėgsiu vienas sukontroliuoti. Sakykim, aš galiu kreiptis į visuomenę ir pakviesti kartu vykdyti sanitarinę planetos gelbėjimo misiją, juk galiu, ar ne? Tik šioje vietoje, deja, nebūsiu originalus, kaip ir lietuviai, kurie akciją Darom pasiskolino, berods, iš estų.
Taigi, išvada aiški, geriau nieko nedarom, nes darydamas susilauksi nemalonumų. Sakykim, aš nueinu pasigauti žuvies, pasiimu meškerę, viskas kaip priklauso, sliekai, tinklelis žuviai, sumuštinis dėl manęs ir termosiukas arbatos. Tikras žvejys. Beje, dar pasiimu keletą šiukšlių maišelių, kad aptvarkyčiau aplinką, kurioje smagiau jausis netoliese plaukiojanti žuvis, na ji matys, kad lyg tai viskas švaru, blizga, taigi, malonu tokioje vietelėje ir paplaukioti, o čia kaip tik ir sliekas atvyko nusimaudyti, pareik pas mamytę ant švenčių. Va, aš ir turėsiu auką.

Mano nusižiūrėtoje vietoje kažkoks jaunuolis geria alų iš butelio ir užsitraukia dūmą iš elektroninės dėželės ar kaip tą dalyką pavadinti, gal kolba? Nesvarbu. Šalia pasidėjęs gitarą, kurią kaip tik paima man prisiartinus, ir sudžiržkina kažką tokio ugningo ja. Na gal tai ne ugninga, tiesiog garsu. Aš, aišku, nekreipiu dėmesio. Jis klausia – na, kaip? Net pasimetu, ar manęs klausia? O ką daugiau matai čia, seni? Aš nesuprantu, atsiginu. Kaip nesupranti, tu ką durnas, ką čia, blet renki, asile? Prašė kas nors, ar prašė? Valdyba prašė, sakau. Kokia valdyba, blet, tau su galva negerai? Aš klausiu – kaip gabalas, patiko? Tas trumpas? apsimetu šlangu. Galėsiu ir pailginti, jei ką. Gerai pailgink.
Ne, nu tu tikrai trenktas, palik tą popierių, čia aš jį numečiau. Tai galiu pakelti, man nesunku. Tu galvoji gausi iš manęs pinigų? O pačiulpti nenori? Ei seni, juk tu čia to atėjei, ar ne, pydare? Galiu pirma pažvejoti? Pisk iš čia su savo meškere, girdėjai? Čia užimta. Vietos užteks, aš vis dar ramus. Tu, blet, nesupratai, priedurni? Pizdini tik staigiai, ir pakerta mane vienu spyriu ant smėlio.

Klausei, kokia valdyba? Ar aš klausiau? Na taip, tik prieš kelias minutes, kol dar stovėjau ir tu dar nebuvai manęs nuspyręs, paaiškinu valydamasis smėlį. Ak tu apie šitą? Taip, apsidžiaugiu, pagaliau prisiminei. Na ir kas ten per valdyba? Pasaulio žmogžudžių ir aplinkos priežiūros valdyba, ir imu pyškinti jam palei kojas iš savo Makarovo. Jis krenta irgi ant smėlio ir išsigandęs šaukia – blet, seni, nereikia, nereikia girdi, padėk, aį pajuokavau.
Aš įsidedu ginklą į maišelį prie dėžutės su sliekais ir ramiai atsisėdu šalia jo ant smėlio. Blet tu ir duodi, vapa jis, bet kartu ir juokiasi. Imk, patrauk alaus. Ne, ačiū, aš negeriu, geriau duok dūmą užtraukti. Imk, bestija tu, sušiktas. Aš užsikosiu, juk daug metų nerūkiau ir abu žvengiam.

III pasaulinio karo išvengėme.