ZibintininkasKai išgraužia vagas sūrios upės tekėdamos skruostu
Išsibarsto gražiai akmenėlių spalvų asorti
Aš buvau per toli kad mane pėdsekiai dar užuostų
Tačiau ilgesiui tavo tikriausiai buvau dar arti
Nors laukai ne-arti bet dangus išakėtas suartas
Išpurentas gražiai juodo gandro snapu plieniniu
Išnaudojome viską bet liko vienintelis kartas
Paskutinįsyk žvelgti tarytum pirmuoju žvilgsniu
Juo gali nulydėt bet ar šitaip jau baigiasi viskas
Aš tikrai nežinau ir manau tu taip pat nežinai
Kai sudyla danguj gelsvas mėnuo – piratinis diskas
Ir pabunda nykštukais pavirtę sapnų milžinai
Šiam mieste kuriame laivas vėlei atplyšta nuo uosto
Atitrūksta grandinės ir tampame kiek laisvesni
Vėjo delnas švelnus mūsų jūra prieš plauką paglosto
Ir panyram į miegą sūriam ir gėlam vandeny
Šiąnakt akys tinklų tokios tuščios ir niekas nepirko
Pagautų gintarų – mus uždaro laike gintarai
Pasilieka viena palapinė keliaujančio cirko
Ten pasislepia žodžiai kai bandom kalbėt atvirai
Tiktai vėjas nuo jūros atplūsta prisotintas jodo
Tavo rankų švelnumo rugsėjis – juk šitaip sakei
Neišduok žalčio vardo kaip mudu kas kartą išduoda
Nuo naktų nemiegotų ištinę melsvi paakiai
Veido bruožai kur dangsto kiekvieną užgęstančią mintį
Tavo jūrų arkliukas dar spurda manajam delne
Aš buvau per toli kad galėtum tiesiog apkabinti
Ir šiek tiek per arti kad galėtum įskaudint mane
