Skruzdėjimas

Vakaras tartum iš stiklo – net žodžiai rasoja
Vienas prieš kitą du veidrodžiai daugina tuštumą
Plaukia srove po ledu nuolat dūstanti kuoja
Žvilgsnis į žvilgsnį atsimuša šitaip sudūžtama

Tenka save vėl iš naujo surinkti iš šukių
Visos detalės į vienį gražiai dar sulimpa
Dienos pageltusios ir kalendoriai išblukę
Leidžiasi saulė pasiekusi savo Olimpą

Tarsi raudonas akies obuolys balto triušio
Viskas tarytum Japonijos vėliavoj dera
Lieka mėlynės kur laikrodis valandas mušė
Springsta gegutė kimiai iškukavusi parą

Kopia skruzdė į viršūnę saldaus skruzdėlyno
Reikia pasiekti namus kol visai nesutemo
Lieka tik džiaugtis kad šįkart tavęs nepažino
Skruzdėlės kitos neturinčios žodžių ir temų

Miesto fone virš kurio smulkios žvaigždės sužiūra
Rankoj liepsnelė tai paukštis kur virpa nuo šalčio
Jį vietoj žvakės išleisčiau pro lango ažūrą
Mirčiau skruzde galbūt vėl žmogumi prisikelčiau

Vakaras tartum iš stiklo – rasojantį skliautą
Stiklo pūtikas išgaubęs išleidžia gyvybę
Veja tave nesuspėjusį grįžt ir apgautą
Pirštai likimo nelyg stalaktitai pakibę

Kopki vabzdy kol pasieksi ir savo zenitą
Neški ant nugaros šviesą į tolumą juodą
Gal dar bus likę takų į gyvenimą kitą
---
Temsta aplinkui ir niekas krypties neparodo