Užkalbėtas

Kviesk pelytę sūnau tavo skruostai ne kaista o dega
ir delnai užgniaužti atsigniaužia į baltą leliją
vėjas spragilu daužo duris kad užpildytų spragą
tavo daktaras miegas – tik miegant sapnai dar užgyja

o nubudus lengviau – vienas sapnas pavirsta į kitą
ir nuslūgsta vanduo kur plaučius buvo naktį apsėmęs
aš per naktį žaidžiau – paaukojęs gyvybės gambitą
ten kur būta figūrų dabar tiktai sniegas ir dėmės

mūsų pokalbiai auštant nesutelpa į išklotinę
su pasauliais kitais ten kur buvo pigiausias tarifas
liko paukščių balsai – sudėlioki giesmėn paskutinę
ir aukščiausiąją natą kuri visad buvo prilipus

prie elektros laidų apsnigtų tavo penklinės supas
ir sutūpusios natos dar piešia sparnais smuiko raktą
tarsi vaistų lašus aš sudėsiu žodžius tau į lūpas
taip po raidę kiekvieną kad kalbai gyvybės užtektų

pirštais renkant maldas tas kurių neišgirdo dar niekas
išsibarstė kaip plunksnos ir nebepakilo per klaidą
ir visai nesvarbu kad už durų dar stūgauja sniegas
ties langinių šviesa bet jo nieks vidun neįleido 

jis vis prašės ant rankų jo skiautės klastingos kaip katės
kur pagavo pelytę turėjusią vandenį nešti
iš tiesų jos nėra šitai mes išgalvojome patys
kai tamsiausia naktis išgalando ir vėjo geležtę

kiek dar laiko prireiks atitokt kad žiemos nė nebuvo
kad jau galima rytą giliau atsikvėpt ir išeiti
lieka tik užkalbėt saldų melą – užgis lig vestuvių
visos sopančios žaizdos sudėtos į nuotakos kraitį