Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Meškiukas Meškiukas

Paprastos instrukcijos

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Rytas prasidėjo lyg niekur nieko – virtų kiaušinių lukštai luposi kartu su visu baltymu, pildamas grietinėlę į kavą aptaškiau stalviršį, o automobilis vis nenorėjo vestis. Išvažiuojant iš kiemo pasimaišė į telefoną užsižiopsojęs dviratininkas, gatvės buvo aklinai užkimštos automobilių. Prekybos centro aikštelėje vietą atradau tik apsukęs gerus keturis ratus, o vienintelė laisva vieta buvo siaubingai siaura.
Išsipurvinęs sėdimąją į purviną automobilio šoną, čia pat pamečiau vienintelį turimą žetoną. Kišenėje lyg tyčia nebuvo monetų. Lyg to dar būtų negana- įžengęs į parduotuvę supratau neturįs ir banko kortelės.
Visiškai užmiršęs ką ketinau pirkti, tuščiai paslampinėjau tarp lentynų. Į krepšį kažkodėl įsimečiau kilogramą miltų ir marinuotos silkės indelį. Nors galėjau prisiekti atėjęs čia dėl visai ko kito.
Kasoje pasibaigus popieriuj, kasininkė mane nudelbė piktu ilgesingu žvilgsniu. Tarsi aš vienintelis būčiau kaltas dėl to, kad jai tenka stalčiuje ieškoti kito ritinėlio.
-    Prašom, -sučiaupusi lūpas ištiesė grąžą ir kasos čekį.
Būtent tą akimirką sudrebėjo žemė.
-    Kaip čia taip dabar, -sumurmėjo baisingai nustebęs pagyvenęs vyriškis, po kojomis pradėjus eižėti grindiniui.
Nespėjo nei šūktelėti, nei paleisti prekybos centro vežimėlio rankenos. Tik juokingai išpūtė akis ir pradingo netikėtai atsivėrusiame, ugnimi alsuojančiame, plyšyje. Mėsos skyriuje suskambėjo ilgas pratisas švilpimas, po kurio sekė skausmingi žmonių šūkavimai, o  į mane padvelkė gaižus virtos mėsos ir sieros kvapas.
Apdujęs išslinkau į lauką. Vos išėjau į lauką, smulkiomis šukėmis suaižėjo langai, o piktoji kasininkė su visa kasa nugarmėjo į bedugnę.
Prisėdęs ant apsnigto suoliuko, delne ištiesinau suglamžytą pirkinių čekį. Niekaip negalėjau prisiminti kur palikau pirkinius- išmečiau ar taip ir nesurinkau nuo kasos? 
Gatvėse tvyrojo absoliutus chaosas. Žmonės klykė, stumdė vienas kitą, grūmėsi, juokė ir verkėsi. Iš dangaus krito liepsnojantys lėktuvai, duždami į daugiaaukščius ar subyrėdami tiesiog ore. Žemė skeldėjo ir eižėjo, o iš plyšių trykštanti riaumojanti ugnis gerokai mane apkurtino.
Tiesiog apokaliptinis vaizdas. Trūko tik šakėmis apsiginklavusių velnių ir trimitais grojančių angelų. Visi tikrieji katalikai turėjo tiesiog išprotėti iš laimės.
Kurį laiką spoksojau į žmonių pilną liepsnojantį autobusą, kol mano dėmesį patraukė keistas vyriškis.
Nubėgęs iki sankryžos apsidairė, garsiai nusikeikė, o tada apsisukęs nuskuto priešinga gatvės pusė. Pastovėjo ten kelias ilgas minutes, apsidairė, o jo žvilgsniui užkliuvus už manęs, linksmai pamojavo ir juokingas statydamas pėdas skubiu tempu atšleivojo iki manęs.
Iš pažiūros jis buvo panašus į tuos tipus, pardavinėjančius neaiškaus turinio religines knygas:
juodos kelnės, juodi batai, akinamo baltumo marškiniai. Nederėjo tik gelsvas kaklaraištis ir ryškiai raudona kepurė su snapeliu ir neaiškiu užrašu.
-  Na pagaliau, -išsidrėbė jis ant suoliuko ir nusišypsojo akinama šypsena. Dantys buvo dar baltesni nei marškiniai.
-  Kokie kamščiai tu net neįsivaizduoji. Visi, švelniai tariant, pamėtė protą. Bet, tokioms aplinkybėmis... Adomai, gal pasakysi kiek dabar valandų?
Truputį nustebęs kad jis žino mano vardą abejodamas gūžtelėjau pečiais. Prie visų nelaimių, pasirodo kad palikau ir telefoną, ir laikrodį namuose.
-  O čekis? Kas ant čekio parašyta?
- Dvylika valandų ir trisdešimt šešios minutės, -sumurmėjau glamžydamas čekį delne. Nežinau, kad jį pasilikau.
- O, kaip tik. Kaip tik.
Po nosimi burbėdamas apie kamščius ir tinkamą laiką, vyriškis iš krepšio ištraukė baisingo storumo knygą ir padėjo ją ant suoliuko. Pastūmęs link manęs padrąsinančiai linktelėjo.
-  Štai. Varyk. Sėkmės, - atsistodamas palinkėjo, - ai, vos nepamiršau. Dar šitas, -ištiesė ant grandinėlės kabantį prisukamą laikrodį. Būtų negerai be šito, -kimiai sukikeno.
-  Kažką sumaišėte, -kiek galėdamas mandagiau stumtelėjau laikrodį atgal, -Jūs mane supainiojote su kitu žmogumi.
-  Tu- Adomas?
-  Taip, tas pats.
-  Ir ant čekio parašyta 12: 36? O kairiojo bato trečioji kilpa suveržta stipriausiai?
Nors dėl kilpos suabejojau, bet, dėl visa ko, linktelėjau. Kairįjį batą visada suverždavau šiek
tiek stipriau. Pėda buvo mažesnė, nuolatos smukčiodavo, netinkamiausiu metu subrukdama
kojinę po savimi.
-  Tada tas pats. Niekas tau nieko nepaaiškino?
Vyriškis kažką piktai sumurmėjo ir papurtė galvą.
-  Po galais. Tikrai sumauta diena.
Atsisėdęs ant suoliuko iš kišenės ištraukė ilgą cigarą, nukando galiuką ir prisidegė čia pat nuo degančio krūmo.
Kurį laiką abu tylėdami spoksojome į liepsnojančią prasivėrusią žemę, į tekančius skystos lavos
liežuvius, į klykiančius, panikos apimtus, žmones.
-  Viskas paprasta, -nukratęs pelenus geraširdiškai nusišypsojo nusiraminęs vyriškis, - keliausi į praeitį. Reikia pora dalykų ten pataisyti. Jei jau kalbėti kaip jūs jaunimėlis mėgstate – „pora registriukų pratrinti“.
Žinoma, niekada nebuvau girdėjęs ne vieno taip šnekant. Bet nesusilaikęs leptelėjau:
-  Kur  „ten“?
-  Į praeitį. Kur kur. Dabartis, kaip matai, švelniai tariant - truputį šūdinoka. Jei galvoji, kad čia blogai, tu dar palauk cunamio... o ten tai bus. O jau aš nekalbu apie žemės drebėjimą. Ir dar kažkas, kam žmonija net nesugalvojo pavadinimo.
Kuriam laikui jo dėmesį nuo manęs patraukė nežinia iš kur atriedėjęs degantis tuščias invalido vežimėlis.
-  Viskas, ką reikia pataisyti, surašyta čia, -paėmęs knygą pasistūmė suolu arčiau manęs, - viskas labai paprasta. Su tokiomis instrukcijomis neprapultų net beždžionė. Ir galbūt nepatikėsi, bet pirmiesiems eksperimentams siųsdavo būtent beždžiones.
Puslapiai buvo prirašyti nuo viršaus iki apačios. Daugelis užrašų užbraukti juodomis linijomis, kiti
tiesiog paryškinti markeriu ar net tiesiog nubraukti purvinu pirštu.
Vieni užrašai priminė bepročio sapaliones, kiti - receptus iš kepinių knygos: „Ketvirtame Jupiterio
cikle polytopo centre išrauti kubinį centimetrą urvinio lokio gaurų“ arba „ Per pilnatį sumaišius miltus trimis lygiomis dalimis ir užpylus viena dalimi pieno sugirdyti ožkai“
Žiūrėdamas į mano nepatiklią šypseną, vyriškis atsiduso ir pasislinko dar arčiau. Taip arti, kad jo kvepalai užgožė svylančios gumos kvapą.
-  Kad ir kaip būtų smagu, visa šita velniava nepatinka niekam, -sumojavo rankomis aplink mano veidą, - kam patinka pasaulio pabaiga. A? Tarakonams? Šioje knygoje, -pakilnojo iš pažiūros sunkų tomą, - surašyta viskas, ką reikia pakeisti, kad tos pabaigos nebūtų. A? Viskas labai paprasta. Čia kaip vienetą prie vieneto pridėt - keliauji į praeitį į keiti įvairias smulkmenas. Net neįsivaizduoji, kokią įtaką ateičiai duoda tokie maži dalykai, kaip akmens perkėlimas keliais žingsniais į šoną. Tik reikia žiūrėti, -linksmai sukikeno, - kad nebūtų kaip man- šešis šimtus metų prasėdėjau prie vienos olos, laukdamas kol kardadančiai atsives jaunikli su trimis dryžiais, kad suprasčiau, jog sėdėjau visai ne prie tos olos. Bet kam nepasitaiko, -nusijuokė tarsi šnekėtų apie tokį menką apsirikimą, kaip ne vietoje padėtas kablelis, - žodžiu- daug čia visko prirašyta, visko nespėsi. Gi
negali vienu metu būti ir saloje, ir kalnuose.
Kelis kartus giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Nustojus suktis vaizdui akyse pabandžiau prasižioti, bet
burnoje buvo sausa lyg dykumoje.
Vyriškis geranoriškai kyštelėjo gertuve po nosimi ir padrąsindamas linktelėjo.
Viskis buvo šiltas ir pernelyg stiprus.
Išpūčiau orą pro nosį. Tačiau vis tiek nupurtė.
-  Tai gal tu pats keliauk atgal ir susitvarkyk viską, -iškošiau pro dantis. Jo pasakojimas skambėjo viliojančiai ir labai keistai, bet jau nesėkmingas rytas buvo mano nuteikęs pasaulio pabaigai.
-    Bilietas, deja, tik į vieną pusę. Neturim galimybės šokinėti kur pakliuvę. Be to – čia ne pramoga, o labai rimtas darbas. Tik pagalvok – ištisi amžiai nemirtingumo. Keliauk kur nori, daryk ką norį. Ar norėtum pamatyti kaip statė Gizos piramides? O Atėnus pačioje didybėje?
Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad jis buvo dar ir išsipešiojęs antakius, o veido oda tiesiog blizgėjo nuo kremo.
-  O kai viskas bus padaryta - pasaulio pabaiga neateis?
-  Visiškai teisingai, -sužavėtas mano nuovokumo linktelėjo vyriškis.
Kai niekam nespėjus net susivokti ateina pasaulio pabaiga, pasakojimas apie keliones laiku neatrodė taip keistai. Vis gi buvo neramu. Bet kokios alternatyvos? Vienoje svarstyklių pusėje mirtis ugnyje, kitoje – gana linksmas gyvenimas.
-  O kas tą knygą parašė?
-  O kas žino, -krestelėjo pečiais vyriškis, - galbūt kažkas iš ateities. Jau kaip ir reikėtų paskubėti. Štai - laikrodis. Pasuksi atgal. Nekraipyk galvos. Pasuksi laikrodį atgal ir viskas. Susitvarkysi. Kaip sakiau - net beždžionės susitvarkydavo.
Įspraudęs į rankas knygą, kuri pasirodė esanti lengvesnė, nei galėjai pagalvoti, atsisveikindamas kilstelėjo savo kepurę ir skubiu žingsniu nužingsniavo gatve atgal, vikriai aplenkdamas plyšius.
Protestuodamas šūktelėjau, bet jis tik dar labiau paskubino žingsnį ir net kažką uždainavo. Galbūt jam buvo linksma, o gal stengėsi tiesiog negirdėti manęs.
Ant liežuvio galo liko kyboti klausimai: kaip gilyn praeityje atsidursiu? O kas bus jei sutiksiu pats
save? O jis ar pasiliks šiame laike, kuriame pasaulis baigia subyrėti į šipulius ar atsidurs kitame, kuriame knyga pilnai išbraukyta ir pasaulio pabaigos nebėra. O kas nutiks, jei nueisiu viską palikęs ant suoliuko, ir tiesiog įšoksiu į prarają?
Žemė vis stipriau vibravo, iš tolumos sklido aukštas stiprus ošimas.
Abejodamas apverčiau laikrodį. Įprasta valandinė rodyklė, įprasti romėniški skaičiai, įprastas
tiksėjimas.
Ošimas vis stiprėjo, ant lūpų pajutau druskos skonį. Jei minėtasis cunamis iš tikrųjų artinosi, galbūt ir vertėjo paskubėti.
Pasukti rodyklė atgal…
Paprasta.
Nebuvo nei jokio žybtelėjimo, neatsidūriau jokioje keistoje erdvėje, laikas nei ištįso, nei susitraukė. Vėjo gūsis į akis bloškė dulkių debesį. Akis užtemdė srūvančios ašaros.
Žvilgsniui pagaliau prablaivėjus apsidariau.
Žeme daugiau nedrebėjo, cunamis neartėjo, ugnies neliko. Tuščia, lygi, rusvo smėlio lyguma
ir mėlyname danguje kybanti vieniša saulė. Nei vėjo, nei gyvūnų, nei augalų, nei paukščių, net vabalų ir tų nebuvo. Buvo šilta, bet ne tiek, kad reikėtų išsirengti.
Gal ir nesumelavo. Tik nelabai suvokiau kuriame laikmetyje atsidūręs.
Atverčiau knygą.
Tušti lygūs puslapiai. Nė vieno įrašo, net rašalo dėmių. Paskubomis perverčiau visą knygą - nieko.
-  Neieškok. Ten tuščia.
-  A?
-  Tuščia ten.
Atsisukau. Už manęs stovėjo mergina. Buvo šiek tiek žemesnė už mane, gausiai strazdanų nusėtu veidu.
-  Laikrodį pasukai į priekį ar atgal?
Abejodamas kilstelėjau laikrodį.
-  O sakė kad net beždžionės susitvarkytų, -prunkštelėjo, - jų instrukcijos ne tokios tikslios kaip patys manė. Ieva, -ištiesė sveikindamasi ranką.
-  Adomas.
-  O..
-  Oho...
Nutilę nukreipėm žvilgsnius į lygumą. Kad tave kur. Įdomiai ką tik viskas susiklostė.
-  Nepasakyčiau kad tu mano skonio, bet kai čia tik toks pasirinkimas, - numykė Ieva, - tik kažin ką jie sau galvojo sumesdami čia tuos, kurie nesugeba net laikrodžio pasukti. Kaip manai - čia gili praeitis ar tolima ateitis.
Gūžtelėjau pečiais.
- Kas žino. Jau seniai tu čia?
- Neįsivaizduoju. Saulė tarsi prisegta vienoje vietoje. Čia niekas nesikeičia. Viskas atrodo taip pat, kaip atrodė kai čia atsidūriau. Gal tas buvo vakar, gal prieš metus.
- Tu irgi ne mano skonio, -pagaliau išdrįsau pasakyti.
- Palauk palauk, praeis kiek laiko, kitaip šnekėsi, -mergina vėl sukikeno, - tai eime. Gal rasime ir kokią nors oazę su augalais, -valiūkiškai mirktelėjo, - ir obuoliais.
Paskutinę minutę norėjau numesti knygą. Bet susilaikiau. Popierius buvo geras ir tvirtas. O pagal Senąjį Testamentą, jei gerai pamenu, Ieva su Adomu tualetinio popieriaus tikrai neturėjo.
2020-01-23 13:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-10 11:04
Kiras
Iki "Neieškok. Ten tuščia." Skaitėsi visai mielai. Gal čia ir reikėjo baigti, arba po "Atsisukau. Už manęs stovėjo mergina." Toliau pabaiga man kažkaip iškrito iš konteksto. Bet šiais laikais su pabaigomis visada problematiška. Todėl ir kepa serialus sezoną po sezono, nes žino, kad kaip bebaigs, vis tiek bus ne kas. Bendrai - skaitėsi tikrai mielai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-07 23:37
ONYX
Kėjstokas vėtomis ėmocyškai:


"...vos išėjau į lauką, smulkiomis šukėmis suaižėjo langai, o piktoji kasininkė su visa kasa nugarmėjo į bedugnę. (vot nia PX :D )
Prisėdęs ant apsnigto suoliuko, delne ištiesinau suglamžytą pirkinių čekį. (nu nias griuvantis pasaulis ira vėlgi mums visiškai PX...)"

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-04 16:48
Meškiukas
Slifuot nemoku :( koja kisa ne tik skyrybos nemokejimas bei gramatikos neismanymas, bet ir tai, kad kasdien bendraujant darbe rusiskai, pradedi sakinius delioti irgi rusiskai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-04 13:43
Flax
Kodėl dedi nešlifuotą kūrinį? Kur pagarba skaitytojams?

5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-27 21:25
St Sebastianas
Net nežinau ar norėčiau sužinoti ką Ieva veikė su beždžionėmis, kurios keliavo eksperimentų metu. Buvo kelios gramatikos klaidos, bet šiaip visai smagiai susikaitė.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-27 15:25
Aihara
Valio, fantastikos skyrelyje - fantastika!

Susiskaitė smagiai. Be gilių minčių, laiko prastūmimui geriant arbatą - kaip tik.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-27 08:32
Aurimaz
Okėj.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-24 12:18
lllllllll
Idėja      - 5
Struktūra  - 5-
Išpildymas - 4
_______________________

Bendras  -  5  (:

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-24 11:34
Nukainotas
„Net beždžionės susitvarkydavo“ - neskleisk erezijų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-24 09:14
Žillis_
Pabaiga - uch!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-23 19:34
cerera
koks kaifas tave skaityt, Meškiuk!!!

mėginau pradžioj dar žaist redaktorę, bet labai greit įsitraukiau ir nusispjoviau. Va ką tesuspėjau prieš spjūvį:

"piktu ilgesingu žvilgsniu" - tai piktu ar ilgesingu?
"Apdujęs išslinkau į lauką. Vos išėjau į lauką", - vienu lauku per daug gal ? ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą