mi[]ties gruodžio ir lapkričio lieptais

Kažin ar yra bent vieta dar likus pasaulyje šiam
Skirta man pabėgt nuo Tavęs nuo Tavo akių pasislėpti
Kur perduočiau nuosavą žodį kažkam į mane panašiam
Ištirpti savam atspindy tarp gruodžio ir lapkričio lieptų

Kažin ar yra bent mintis kurios Tu visai nežinai
Kuri teskambėtų many ir Tu jos visai neišgirstum
Gal manąjį veidą pridengtų per lietų įmirkę sparnai
Ir būtų slapčiausių natų skirtų tik palangėms ir pirštams

Tik suokalbiui vėjo slaptam balčiausios balandžių kalbos
Ženklai sutartiniai širdies kuri juos vis tuksi į grotas
Nejaugi stebėti manęs ir sekt niekada nepabos
Lyg slėgtų mane kaip skola vienintelis žodis išduotas

Bet seka kas žingsnį mane ir lydi Tavoji akis
Kitaip jau tikriausiai seniai parklupčiau pūgoj pasiklysčiau
Net ten kur nebūta žaizdos tiktai sopulys – ji išgis
Net ten kur karaliaus nėra – šimtai juokdarių išdavysčių

Ir kas gi daugiau be Tavęs rikiuotų many šiuos žodžius
Ar drįsčiau sudegint visus nes sako ugnis juk apvalo
Bet tikras dėl vieno esu – kad lūpos nuo troškulio džius
Bet aš nepakelsiu taurės kartybių prie Tavojo stalo

Geriau atitolinki ją geriau gal jau mirti badu
Nei valgyti duoną kuri taps kūnu šviesaus atpirkėjo
Iš sodo abu išginti su moterim likome du
Ir nieko atrodo daugiau akimirką tą nereikėjo

Dabar Tu kalbi per mane nors niekas lig šiol nesupras
Kodėl skamba žodžiai tuščiai ties gruodžio ir lapkričio lieptais
Mes sūnus išleidom karan ištekinom savo dukras
Bet patys tarytum vaikai nuo Tavo akių bandom slėptis

Kol patys ironiškai sakom – galbūt negerai gyveni
Ir šaukiamės vien tik Tavęs kai žemė po kojomis skirias
Toks žmogiškai gyvas esi įleidęs šaknis ir many 
Bekūnis bekvapis atrodai toks dieviškai miręs