Skylėtas

Kur kryželis kabėjo ant sienos – dabar tik skylė
Kuri bando įsiurbt į save šito kambario tūrį
Tėvą motiną stalą indaują... sunku nutylėt
Kai bedugnės akim juodas taškas iš lėto nužiūri

Lyg nužvelgtų sena užkalkėjusi laiko akis
Kiek tik ragana regi pro drumstą ūkų kataraktą
Stigmos greit užsitrauks – šulinėlis delne greit užgis
Bet ir vėl atsivers kada nors tarsi tam neužtektų

Nei kraujažolių trauklapių tvarsčių nei tavo maldų
Kada nors atsivers visa tai kas nuo mūsų tiek slėpta
Kai po kojom linguoja pasaulis nes einam po du
Virš galingos srovės per iškilusį virpantį lieptą

Kur taip lengva paslyst bet siūbavimas reiškia – gyvi
Ir pulsavimas kito dar reiškia kad esame mudu
Melsvas ledas per upę – sukruvintas mano CV
Ne dėl mano klaidų tik dėl to kad pašėlusiai juda

Grubios rankos šermukšnių kraujuojančių vėl į pusnis
Lyg pamišusios dvasios aukštai miesto kovarniai rėkia
Ir visai nesvarbu jei takus užpustys ar užsnigs
Mūsų šviesos vidinės kaip kompasai veda į priekį

Ir tamsybių pasaulis švytėjimo to išsigąs
Nes tenai tolumoj lyg audroj švyturys naktį žėri
Švarios šviesos langų kambarys kur vaikystės knygas
Lyg mažus stebuklus dar vis saugo sena etažerė

Tik kryželio ant sienos nėra – ten dabar tik skylė
Nukabinęs norėjau arčiau Atpirkėjo pabūti
Prisiglaust prie savęs ir kartu pasėdėt patylėt
Kol noksta saulėlydžio spalgena lango kamputy