Tavo griaudžios akys nuvedė atgal, kad grąžintų į dabar. Subrendo kantrybės perlas, apjuosė tavo kaklą vėrinys, žiūrėk tik neatsargiu vėjo gūsiu, nenutrauk jo, nepaberk, neišbarstyk aušros pažado
Tikrai būna toks laikas, kai tik medžiai ir žolės palaiko. Deja,tai buvo tiesa, bet prisipažinsiu, labai seniai, ir įdėdama šį kūrinėlį, mėginau jį kiek pakoreguoti ir nelabai kas išėjo, tiesiog pagavus impulsui, užplūdus prisiminimams įdėjau, gal ir nevertėjo...
Na, čia gi šiukšlių dėžė, tai nieko keista, kad kartais atsitinka ir taip kvailai pasirodyti...Komentaruose mėginau ištaisyti....
Nekreipiant į tai dėmesio, visus kas čia užsuks sveikinu su prasidėjusiais metais...