Kaip giesmė

kai iš ryto tuščiais kibirais eina moterys nešinos
nors nesu prietaringas bet nusuku žvilgsnį į šalį
jau kasdienes maldas mes išmainėm į duoną ir lašinius
bet pasiūlyt daugiau ką mainyti šventieji negali

nors yra pasakyta Rašte kad mes dangų įgyjame
vos pardavę žemes ir jų turtą sukrautą pamiršę
jau geriau ubagystėj klajot negu pūti vergijoje
jau geriau grimzt į gelmę nei slysti gražiam jos paviršiuj 

kad kupriukas dar gali pro adatos ausį pralįsti 
daug greičiau nei šventaisiais aliejais išmirkęs turtuolis
o pasaulio galybė visa – pasirodo mažoj bejėgystėj
balto kūdikio ėdžiose; keliasi tas kas nupuolęs

štai į kambarį žengia karaliai guminiais kaliošais
ir nors prineša mėšlo į kambarį – mėšlas man kvepia
daug labiau nei tabakas prie stalo gyvenimą lošiant
sausis sausas tačiau akyse taip beprotiškai šlapia

ir gerai kad širdis – mano koziris – laimi prieš kryžių
pikų damą gražiai apkerėjęs nurausta valetas
ir mes švytime vėl į šią laikiną būtį sugrįžę
apkeliavom pasaulį išties nepakilę iš vietos

mūsų mintys yra net už šviesą ir tamsą greitesnės
be žemėlapių viską suranda ir pačios pareina
tai gyvybės-mirties ir pusiausvyros amžinas dėsnis
tarsi muzika sferų sutilpus į liaudišką dainą

kai iš ryto tuščiais kibirais eina moterys nešinos
nors nesu prietaringas bet nusuku žvilgsnį į šalį
vakar varėme Dievą medin o beliko tik pašinas
smigęs sielon giliai kur ranka iškrapštyti negali

- - -

kad grynesnė tebus tik sula kai išeis žemės pašalas
laisvo paukščio giesmė pasiliks uždaryta nervely