Prieblandos

Nors prie prieblandos akys priprato
Nematau savo rankų pro rūką
Nežinau kaip ištrūkti iš rato
Kurį upė girgždėdama suka

Ir į vandenį paneria mentės
O jau kitos į viršų iškyla
Kaip tos sutemos – senės bedantės
Savo lūpomis čiulpdamos tylą

Visą tūkstantį metų vienatvės
Vėl per naktį esu išgyvenęs
Krenta gilės iš vasaros gatvės
Vėlų rudenį tirpstantis senis

Nulipdytas iš amžino sniego
Nors prisiekiu – net žiemą nesnigo
Sniegas kaupiasi sieloj ir lieka
Pamažu pranašaudamas ligą

Nuo kurios neišgydys nei vaistai
Nei labai sterilus karantinas
Kada kūnas nudžiūva apleistas
Ir tik sienų pelėsiais maitinas

Nepadės čia nei lovos rėžimas
Nei elektro-terapinis šokas
Mano priepuoliai būna nežymūs
Ir su jais išgyventi išmokau

Mano ligos – sapnų sugulovės
Mano ligos tai moterys mažos
Amžinai savo ilgesio drovis
Kaip snieguos pasimetęs Kaukazas

Lyg snaiges lėtas laikas jas neša
Nors lietaus vėrinys jau nutrūko
Vis dar sutelpa jūros į lašą
O giria į mažyti giliuką