Juodosios Alabamos gyvatės

Užsidegus šviesai, sublizgėjo pilkos sienų plytelės, o skrupulingai iškuoptos plytelių siūlės raibuliavo akyse. Jis sunkiai stovėjo ant kojų, todėl vos tik užrakinęs duris, stipriai suėmė kriauklę, tačiau nusilpusios rankos neišlaikė sukibimo su šlapiu ir slidžiu paviršiumi. Krisdamas atgal, galva stipriai trenkėsi į duris. Nors ir žinojo, kad restorano šurmulys užgoš duslų garsą ir šis incidentas išliks anonimiškas, kritimas vis tiek sukėlė šlykštų jausmą. Veidu jausdamas drėgnas grindis, išsigandęs, jog nuo šlapimo, greitai pašoko ant kojų. Ranka pavedžiojęs per sušlapusį skruostą, ją prikišo prie nosies, bet užuodė tik baliklio kvapą. Nuo smugio sukrėstas organizmas, pradėjo šturmą. Vėmimas pasidarė neišvengiamas. Pasilenkus į priekį, jo galva atsirėmė į virš kriauklės kabantį veidrodį. Geltonas skystis susimaišęs su krauju ištiško ant balto porceliano. Pakėlus akis, atspindys veidrodyje net jam pačiam kėlė pasišlykštėjimą, jis nesuprato kaip jį čia iš viso įleido. Leisdami vakarui jam tapti vienu iš jų klientų, jie įpareigojo jį elgtis civilizuotai, kiek tai buvo įmanomą jo būsenoje, kas šiek tiek erzino. Apsitvarkęs, jis nuleido klozeto dangtį ir atsisėdo. Nelabai netikėtai užplūdo mieguistumas. Žinodamas, kad vien savo jėgomis pasikliaut negali, iš vidinės švarko kišenės išsitraukė maišelį su baltais milteliais. Sintetinėje patalpos šviesoje sublizgėjo metalinis vamzdelis. Traukt milteliams per nosį anksčiau naudodavo kupiūrą, tačiau nuolat būnant apsvaigusiam per didelis vargas sekti piniginės turinį. Narkotikų vartojimo reikmenys patyrusio vartotojo požymis. Ištuštinęs maišelį, į jo vidų ikišo pirštą ir ištraukęs, juo patrynė dantenas. Šiek tiek tvirčiau stovėdamas ant kojų, išmetė viską kas nereikalinga į unitazą ir nuleido vandenį. Atėjo laikas sugrįžt atgal.

Sunkiai keldamas kojas, jis ėjo pasiramstydamasis ant patogiai sustatytų kėdžių, nekreipdamas dėmesio ar ant jų kas nors sėdėjo. Restorano dekoras atrodė nepažįstamas ir akimirkai jis susimąstė ar tikrai yra ten kur turi būti. Visiškai nesiorientuodamas judėjo pirmyn, laviruodamas tarpusavyje arti sustatytų kėdžių ir stalų jūroje. Nuo ore pakibusiu pokalbių, jo ausis pasiekdavo pavieniai, atskilę žodžiai, tokie kaip ‘pažiūrėk’, ‘gėda’, ‘švaistymas’. Nerimas drebino jo kūną, jis buvo įsitikinęs, jog visi kalba apie jį. Praeinant pro staliuką stovintį beveik prie sienos, priešais įėjimą, kažkas timptelėjo už jo švarko. Pažvelgęs žemyn, pamatė Mildą. Pajutęs palengvėjimą, dribo ant kėdės, kuri sugirgždėjusi greitai nutilo.

Susitikę pirmą kartą po penkių mėnesių, jie negalėjo pažiūrėti vienas kitam į akis. Ji buvo pasišlykštėjusi jo būkle. Jis nusivylęs jos negalėjimu jo pamiršt ir judėti pirmyn. Tarp jų nebuvo pagiežos, tik tuštuma. Nežinia ar ji dar jam turėjo kokių jausmų, nes joje matė vien buvusio gyvenimo griūvėsius, praskalauti alkoholio, jo mintyse jie atrodė visiškai blankūs.

-Užsakiau tau išgert, - pradėjo ji.

Nieko neatsakydamas, nežinodamas ką atsakyti, jis mestelėjo jai pasišlykštėjimo kupiną žvilgsnį. Pasišlykštėjimas buvo skirtas daugiau jam pačiam, todėl greitai nuleido akis.

- Ačiū, - pagaliau atsakė jis.

Negalėdamas nuspręsti ką daryti su gėrimu, jis jautė kylančią pagundą sugriebt stiklą ir viską išgert vienu mauku. Nepastebimai, visiškai mechaniškai, jo pirštas pradėjo sukti ratus palei stiklo kraštą.

-Kaip laikaisi? - pradėjo Milda.

Jis pažvelgė į ją ‘tikriausiai juokauji’ žvilgsniu.

-Puikiai.
-Mes visi dėl tavęs nerimaujame.
-Švaistote laiką.

Tai pasakęs, jis pakėlė jos užsakytą gėrimą ir nugėrė didelį gurkšnį. Lašas nuo lūpų krašto nuriedėjo kaklu ir pasislėpė po marškinių apykakle.

-Mama apie tave klausinėja.
-Kodėl norėjai susitikt?
-Aš laukiuosi, - pasakė, viltingai žiūrėdama į jį.

Tačiau jis atsakė tyla ir susierzinusiu žvilgsniu. Būdamas toks apsvaigęs, jis visiškai nepastebėjo jos išpampusio pilvo.

-Girdėjai ką pasakiau? - paklausė jį.
-Padavėjau! - suriko jis.

Arčiausiai sėdintys lankytojai atsisuko jo link.

-Matai, kad jis dabar aptarnauja kitą staliuką, - užsidengusi akis delnu sušnibždėjo Milda.
-Padavėjau!! Atnešk išgerti.
-Juk dar turi ko gerti.
-Nejau šitoje skylėje reikia pačiam viską daryti.
-Atsiprašau, - tarė Milda visiems spoksantiems į juos.

Jis sunkiai atsistojo ir nueidamas nuo staliuko nuvertė kėdę ant grindų. Atsiduręs prie baro, užsisakė gėrimą. Dvigubą. Vos tik atsiradusi jo rankose stiklinė, akimirksiniu beveik ištuštėjo. Griždamas į savo vietą, siurbčiojo iš jos, ir atsisėdęs, rankoje laikė jau tuščią stiklą.

-Vaikas mano?
-Žinoma tavo.
-Turi juo atsikratyti.
Jau per vėlu.
-Ką tu sau galvoji, juk kalbėjom apie tai..
-Apskritai dvejojau ar tau išvis sakyti.
-Reikėjo nesakyti..

Jis norėjo pridėti kažką daugiau, bet jam pasirodė, jog kažkur už nugaros išgirdo žodį padugnė. Tačiau už jo žmonės žiūrėjo į savo lėkštes, ar į priešais sėdintį kompanjoną. Paranoja visiškai sukaustė jo protą, kol restoranas ramiai riedėjo įprasta penktadienio vakaro emocija. Jo dienos persmelktos pastovaus apsvaigimo, susijungė į vieną blogų sprendimų grandinę, ir apie kalendorinę dienos išraišką, galėjo nuspėti tik iš sausakimšo restorano. Ir štai atėjo laikas jo blogiausiam sprendimui, jų bendro gyvenimo kulminacijai. Atsisukus į ją, jo veidas persikreipė nuo įtūžio. Sugriebęs stiklinę, švystelėjo ją į už Mildos esančią sieną. Nuo smugio stiklinė tiesiog sprogo. Šrapnelės nuskrido į visas puses. Milda užsidengė veidą delnais.

-Jei dar bandysi su manim susisiekti, sekanti skris į tave. Gali pasiimt namą, gali pasilikt viską, bet aš daugiau nenoriu tavęs matyti.

Pamatęs atskubantį padavėją, jis lyg pasiduodamas pakėlė rankas į viršų ir nusisukęs išėjo pro duris.

Milda atsisėdo ant laiptų. Šviesa, sklindanti pro priešais esančio baro langus atsispindėjo balose. Ji užsidengė veidą delnais. Ašaros pradėjo riedėti skruostais. Tylus verkimas greitai peraugo į kukčiojimą, o pastarąjį pakeitė raudojimas. Tačiau visa tai truko neilgai. Nespėjusi pritraukti aplinkinių dėmesio, ji nurimo ir nusišluostė ašaras. Nusiėmusi vestuvinį žiedą, švystelėjo jį į balą. Į ją patekęs svetimkūnis sudrumstė tą idilišką atspindį. Sentimentaliame kontekste, jos veiksmas buvo simboliškas. Ji atsistojo ir nuėjo.
Kildamas laiptais jis sunkiai gaudė kvapą. Nemirtinga siela pavargusiame kūne. Stipriai laikydamasis už turėklo, vieną po kitos kilnojo sumedėjusias kojas. Aukštams keičiant vienas kitą, tingiai įsižiebdavo šviesa, atskleisdama po tamsos šydų pasislėpusias blyškiai salotines sienas. Laiptinėje nuaidėjo duslus būgnų dunksėjimas, ir jis suprato kur turi eit. Pakilęs dar du aukštus, jis nuėjo koridoriumi iki pat galo ir pabeldė į kairėje esančias duris.

-Kas ten?
-Aš.

Durims šiek tiek prasivėrus, pro plyšį pasirodė įtarus žvilgsnis. Žvilgsniams susitikus, durys prasivėrė plačiau ir jis užėjo į vidų. Visas butas skendėjo cigarečių dūmų migloje. Svetainėje, ant sofos sėdėjo Dovydas, jam iš šonų dvi moterys. Daug vyresnės, tačiau panašu gyvenančios tą patį gyvenimą kaip ir jie, egzistuojančios toje pačioje dimencijoje. Vos tik peržengęs kambario slenkstį, jis susirado tuščia fotelį ir į jį įdribo. Moteris sėdinti Dovydui iš kairės, nusišypsojo sugedusiais dantim. Tatuiruotė prasidedanti jai ant riešo ir pasibaigianti ant kaklo, suteikė jos sudžiūvusiam kūnui kažkokio vibruojančio gyvybiškumo. Tomas gulėdamas ant sofos prie sienos bružino nepajungtos elektrinės gitaros stygas, ir tik trumpi, energingi būgnų rifai, pertraukiami tylos ir susikaupimo, suteikė kambariui minimaliai pakylios atmosferos. Donis kaip reikiant prakaitavo ir jau buvo nusivilkęs marškinėlius. Abiejų moterų žvilgsniai godžiai pakrypo į staliuką priešais jas, ant kurio padėto veidrodžio, Dovydas iš subertos miltelių kruvelės skustuvu formavo penkis takelius. Juodas nagų lako lopinėlis atskilo nuo nykščio nago ir nukritęs, susimaišė su narkotikais. Pasirodžius naujam žmogui, pasikeitė visa dinamika ir Dovydas buvo pasiruošęs sumaišyt miltelius atgal į krūva ir pradėt procesą iš naujo, šį kartą suformuodamas šešis kuklesnius takelius, tačiau prieš  pradėdamas, pažvelgė į jį klausiančiu žvilgsniu.

-Ne, - atsakė jis žinodamas, jog milteliai tai heroinas, kurio jis vengė jei tik galėdavo.

Trankus būgnų griausmas persmelkė įsivyravusią tylą, bet greitai nutilo. Donis atrodė atrodė visiškai išsekęs. Keli prakaito lašai be garso nusileido ant būgno priešais jį.
Pirmoji pradėjo mergina pailgu veidu Dovydui iš kairės, jos vardas rodos buvo Edita. Pasiėmusi raudoną, plastikinį vamzdelį, ji pasilenkė arčiau stalo ir akimirksniu sutraukė vieną takelį, tai padariusi, užspaudė nosį dviem pirštais ir plačiai nusišypsojo.

-Gerai, - pilna entuziazmo tarė ji.

Toliau buvo Dovydo eilė, tada kitos moters, Tomo ir galiausiai Donio. Visi paskendo svaigulyje išskyrus jį, jis jau buvo beveik visiškai išsiblaivęs. Išsitraukęs sąsiuvinį iš po fotelio, atsivertė paskutinį prirašytą puslapį ir kažką jame užbraukęs, jį išplėšė ir suglamžęs, numetė sau per petį. Dovydo galva nusviro atgal ir atsirėmė į sieną už sofos.
Lubų centre kabančiame keturių lempučių šviestuve degė vienintelė lemputė, todėl kambaryje buvo gana tamsu, prie to dar prisidėjo jau pagelsti spėje laikraščiai, kuriais buvo apklijuoti langų stiklai. Nukarę nuo sienų, kabėjo atsiklijave tapetai. Jis sėdėjo ir įnirtingai kažką rašė sąsiuvinyje, kurį buvo pasidėjęs ant fotelio rankturio. Akys bėgiojo pirmyn ir atgal eilutėmis kurias jau buvo prirašęs.

-Kas rimuojasi su ‘sėdėjo’?
-KėdĖje, - tyliai pasakė Dovydas nepakeldamas galvos.
-KėdĖje? Eik miegoti.

Jo žvilgsnis vėl grįžo prie sąsiuvinio, o ranka pradėjo judėti greičiau. Kažką staigiai užbraukęs, pradėjo rašyt naują eilutę. Padaręs pauzę, linguodamas galva, perskaitė ką prirašė. Energija aplink jį buvo pašvinkusi, tačiau jis rodos sėdėjo kažkokios jį saugančios gyvybinės jėgos epicentre. Pirmą kartą po tiek laiko, jo akys blizgėjo entuziazmu. Veidas atrodė susikaupęs. Donis pradėjo spaudinėt būgnų pedalą. Vibracija nuo pavienių, statiškų stuktelėjimų šiek tiek sudrumstė nuovargio mikroklimatą tvyrantį kambaryje. Dovydas iš lėto pakėlė galvą, tačiau nepamatęs nieko, kas sukeltų jo susidomėjimą, nuleido ją atgal. Puslapis jau buvo beveik visiškai užpildytas, tačiau dauguma teksto buvo užbraukta. Greitu judėsiu, jis užbraukė paskutinę eilutę, ir atsivertęs kitą puslapį, užrašė naują.

-Baigta, - ramiai pasakė jis.
-Ką rašei? - paklausė Donis.
-Dainą.
-Parodyk.

Užvertęs sąsiuvinį, švystelėjo jį į Donio pusę. Kol pastarasis skaitė, jis nuėjo prie spintos ir iš jos išsitraukė akustinę gitarą. Ties gitaros grifo pabaiga styrojo tarp stygų įtaisytas panaudotas švirkštas. Paėmęs gitarą, sugrįžo į savo vietą ir pradėjo grot.
Neblogai, - pasakė Donis prieš nusviesdamas sąsiuvinį atgal, - labai neblogai.

-Einam įrašysim.
-Dabar?

Nusivilkęs švarką ir baltus marškinius, jis užsidėjo prie fotelio numestą juodą odinę striukę. Užsirišęs skarelę, su gitara rankoje, jis nuėjo į vonios kambarį. Donis pasiėmęs seną kasetinę kamerą, nusekė jam iš paskos. Vonioje abiems buvo ankšta, todėl Donis atsistojo tarpduryje, o jis tuo tarpu įsitaisė ant klozeto.

-Pasiruošęs? - paklausė Donis.

Ant kameros, šalia objektyvo, pradėjo mirksėti raudona lemputė.

-Kai manęs neliks, ką paliksiu po savęs, - šiurkčiu balsu pradėjo jis, - kai atsitrenksiu į butelio dugną, ar leisi man paskęst. Baltom dulkėm nuklotas kelias, kad neužmigčiau, ar padėsi jo nepamest?

Visą laiką, jo galva energingai lingavo, pritartama gitaros ritmui. Netrukus tarpduryje pasirodė Edita, po jos susidomėjęs Dovydas, kurio kalba buvo labai nerišli, garsai iš jo gerklės labiau panašėjo į nuslopinta riaumojimą. Daina nutrūko.

-Gerai varai, - pasakė Edita, - gal galiu prisijungt?

Pakėlusi sąsiūvinį nuo grindų, ji įsispraudė tarp jo ir kriauklės. Buvo ankšta, todėl ji spaudėsi arčiau jo. Jai perstačius koją, ant grindų sužvangėjo du tušti Jim Beam buteliai. Dovydas kažkada pasirašė ant abiejų, su viltim, jog kada nors jie bus ko nors verti. Autografai buvo skirtingi, Dovydas niekaip neapsisprendė koks stilius turi didesnę išliekamąją vertę, todėl nusprendė išbandyt kelis variantus. Edita stovėjo taip arti, jog praktiškai sėdėjo jam ant peties. Jis paaiškino, jog žodžius moka atmintinai, todėl ji sugrįžo prie durų. Daina prasidėjo iš naujo, šį kartą akomponuojama gilaus, bet kartu švelnaus moteriško balso. Visą laiką jis atrodė susikaupęs, tačiau neįsitempęs. Pirštams paskutinį kartą truktelėjus gitaros stygas, ir aidui dar nespėjus nutilt, entuziazmo išraišką pakeitė nusivylimas. Vakaras nors pilnas įvykių, tačiau emociškai tuščias. Nesentimentalus. Sintetinis. Po daugelio metų, jis nebus prisimintas kaip tas vakaras, iš tų laikų.

Svetainėje pasitiko nykus vaizdas. Ant sofos miegojo ta kita moteris. Laikraščiai ant stiklų buvo oranžinės spalvos. Iš lėto kilo saulė. Sudužusių svajonių kapinės. Visi jie žinojo, kad neturi ko reikia norint būti įžymiam ir svarbiam, norint būti nemirtingam. Jų nusivylimas ir ambicijos subalansuoti nepaliaujamo svaiginimosi bet kuo kas prieinama. Apie juos žinojo labai nedidelis ratas žmonių, bet kažkada to užteko.