Stuboj

Dūmina stuboj, mes sėdžim dzviese,
Aš su prietelium, su pabažnu susiedu,
Bajinam, kap tvarti žūrkės dvėsia,
Kap atšųla po dzienos, nat giedu.

Bet cikiu, kad dar ateis man rytas,
Susgrūžysiu aš pakajų dūšoj,
Skūpos ašaros per veidų ritas,
An stubos apklotos laukia grūšos.

Ščyros mincys, žibina žvaigždukės,
Vėlumoj palydzu aš susiedų,
Ko jis per pusnynų šitep brukės,
Vėl an šalto akmenio aš sėdu.

Bindzina šuva per mano kiemų,
Aš paglostau šunio kailį rudų,
Oi kap dūšoj tuom sykiu apniemo,
Graudzinuos — ir kam man šito brudo.

Inslenku stubon, ty šitep dušnu,
Ir an pečiaus kacinukas murkia,
Rankos scyro lyg sudūrtos usnių,
Nesugraibo net rūgštaus agurko.

Oi, Dzievuli, duok cantukų  lyčnų,
Atsisėdus  pasimu rožancų,
Raptum atsilaidzia visos gyslos,
Kacinukas šaipos iš užancin.