Beldimai

Retėja kas kartą beldimai nakties poltergeisto
Voratinkliai virpa šio lapkričio pilko fone
Iš rudenio sapno iš šito beprotiškai keisto
Gyvenimo filmo tu nori pažadint mane

Kur viskas atrodo senoviškai juoda ir balta
Taip pilka atrodo pilkiau ir niūriau jau nebus
Ir krenta kaštonai kaskart skildami į asfaltą
Ir geriasi šaltis į nuogo karaliaus rūbus

Ir niekam nereikia net rėkti – karalius šis nuogas
Pilkoj minioje vaiko-pranašo šiandien nebus
Sugrubusiais pirštais seniausiai nuskynėme uogas
Sugrubusiom rankom ant pečiaus padžiovėm grybus

Akim išlydėjome virtines gervių į rojų
Sunku pasakyt kaip ilgai šiemet ten užsibus
Keisti algoritmai rudens – ta malda kur kartoju
Po kojom žarstydamas mirusius spalio lapus

Sustingstam staiga lyg kas būtų ant drobės nutapę
Ir mūsų šį rudenį – ech... suklastotas ne tas
Į mažąjį princą esu panašus tu į lapę
Kas kartą prieš miegą paliekam kitas planetas

O kino juostelė tarymei Mebijaus juosta
Nerasi pradžios pabaigos čia taipogi nėra
Tik keičiasi laikas numėlsta nutyla pajuosta
Ant bato kulniuko lengvai apsisukus para

Retėja kas kartą beldimai nakties poltergeisto
Voratinkliai virpa šio lapkričio pilko fone
Bodlero piktybės gėles sūrios ašaros laisto
Iš aukšto dangaus ir pataiko viena į mane