Pelėdų proEzijos (4

Lenktynėse su Napoleonu Bonapartu

  Kodėl tai ateina į galvą? Nereikėjo, nereikėjo ir – šast! Netgi pradedu manyti, kad šis reikalas labiau vėluojantis  negu mano literatūra. Palaidi ji, išmėtyta, išbarstyta  kaip  rudenio lapai, kad ir sušluoti juos į krūvą ne taip paprasta. Medžiai (gal kažkiek padedant vėjui ir šalnoms), savo  lapus – bent taip atrodo – numeta patys: girdi, taip reikia. Tai prigimtinė reikmė. O štai aš? Pakeliu pirmą  pasitaikiusį lapelį ir girdžiu:

Tylėjau vakar, užvakar,
gal vieną kitą dieną net anksčiau.
Girdėjau, kaip dejavo žodžiai,
pašaukdami vardu,
Esą, užpildyk tuštumą savy,
kad skersvėjai Žmogaus neišpustytų.

Bet ši tyla jau ne todėl —
noriu išgirst kaip motina iš lino siūlą verpia.
( „Tylos peizažas “)

  – Suvirpo širdelė, – girdžiu lyg klausia, lyg liudija  kažkas. Tačiau ten ir daugiau personų. Ten ir Nanyna
Regisi, lyg specialiai stabtelėjusi šnektelėti apie tylą.
 
  – Labai gražios eilutės apie tylą. Kartais iš tikrųjų tiek daug yra kalbama, kad ir prisiminti sunku kada buvo tylėta, – žiūrėdama į mane prakalbo Ji, tačiau mes niekada nebuvome susitikę taip, kad vienas kitą pažintume iš veido – gyvo ar nupiešto, nufotografuoto. Taip iki šiol. Ir labiau tikėtina, kad taip niekuomet neatsitiks. Tačiau ar tai priežastis nematyti, nežinoti, nejausti, neturėti jos tarp man įsimintinų personų. Net ir pabūti kelionėse. Arba kad ir tyloje.
– Aš dar nebaigiau, Pranuci. Kalbu apie tylą, – savo šnekta mįslinga darėsi Nanyna, – Skaityk. Lapelyje taip ir  parašyta, kad jos, tokios tylos,  jau nesugrąžinsi. Sapnuose tiktai arba tiktai pas Dievą. Tuomet jau kartu su motina klausysitės kaip Jis debesis verpia ir sielas naujas leidžia gyvenimui.

  Tai buvo labai netikėta Tačiau ne smegenims,  o  savijautai. Pasitaikė graži proga pasakyti ir apie žmogaus panašumą į Dievą, o, vadinasi, ir savo paties. Anas verpia debesis ir naujas sielas leidžia (audžia) gyvenimui,  o  aš?
  Suliko, kur tu? Galbūt tik vienas ir žinau, kad man labiau rūpi kilstelėti tave ant delno negu Napoleonui Bonapartui  šv.. Onos bažnyčią; kilstelėti ir parodyti ne tik Paryžiui.

Netyčia ir į nieką,
prakalbėt pramokęs,
nepaisau, kas išgirs,
bet ir tuomet tarytum tyčia
ar palieptas dievų, žinau,
kad girdinčių ne vienas atsiras.
Anąkart ištariau:
Dzievuliau, saugoki nuo bado, maro ir ugnies,
o pats save – ir nuo manęs,
nes jau žinau,
kad pikto žodžio burnoje
daugiau negu liežuvio.

– Aš dar nebaigiau, Pranuci.
– Ką pasakytum,  Nanyna,  jeigu...
– Aš dar nebaigiu, Pranuci.
–  Bet aš apie...
 
  Ji daug padėjo. Bemaž nieko apie savo paramą nežinodama. Nežinojusi, kad dėl to ir Suliko puošnesnė. Ir iki šiandien – ne. Bent aš pats jai apie tai niekuomet nekalbėjęs. O ir pati Suliko nesuvokia iš kokių krištolo labirintų ji taip dosniai puošiama. Į kur pažiūri – ar į veidrodį, ar į vandenį, ar net į savo šešėlį, džiaugiasi,  stebisi, dėkoja dievams. Retkarčiais man. O Nanynai? O Baibai? O ir daug kam  –  kiekvienai moteriai, kurią sutinku? Nepaisant kur ir kaip ją sutinku. Ak, kaip  norėtųsi parodyti į  kiekvieną iš jų. Ilgą laiką maniau, kad  tai  neįmanoma, tai bergždžias užsiėmimas. Dabar taip nemanau. Baimindamasis, kad kas neįtartų donžuanu, vis dažniau ir atkakliau žiūriu į PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJOS – NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODOS paveikslą, popiežiaus Jono Pauliaus  II 1988 metais vainikuotą, ir  tikiu į tave, Suliko. Napoleonas ant delno kelia bažnyčią,  aš –  moterį.
  – Kalbėk. Klausau, –  paragino ir Nanyna.