Metro

– Tk, tk, tk, – monotoniškai ritmingas tiksėjimas praneša akliesiems apie netoli esančią metro stotį. Einam kartu su aklais, išsipuošusiais, vargšais, kareiviais, pankais, emo per švaistines duris. Prilaikom varčią, kad neatsitrenktų į skubantį iš paskos. Stiklinėje kabinoje žiovauja apsauginis. Paskubom įspraudžiam žetoną į pusiau praviras  senatviškas prochodnaja lūputes.
„Kaip lengvai patenkama į metro. Gal kuris keleivis  turi ginklą, sprogmenį? Jokios patikros, ne taip kaip į lėktuvą, kur neleidžia įsinešt net trijų centimetrų manikiūro žirklučių“, – svarstau  leisdamasi žemyn eskalatoriumi į giliausią pasaulyje metro požemį.
Slystam gilyn judančiu nuolydžiu po kadaise baltomis lubomis. Šešiasdešimtųjų šviestuvai. Socrealizmo technologijų dizainas konkuruoja su plakatais „Įsigyk būstą sostinės Riveroje“, „Pasaulinė agro paroda“,  „Pigiausias limfodrenažinis masažas“.
Nutolsta eskalatoriaus pradžia. Nesimato pabaigos. Daug žmonių, Viens nuo kito per centimetrą, per milimetrą. Puikus taikinys teroristams. Negi niekas netikrina. Šimtai, gal net tūkstančiai žmonių juda požeminėm arterijom. Drebėdavau, žengdama į Amsterdamo ar Berlyno metro, daugiasluoksnius infrastruktūros mazgus didmiesčiuose. Bet dabar nebijau. Gyvenimas tiesiog šūdinas, ir man jau tas pats. Ir sprogimo  bangos būčiau palaidota ne svetimoj žemėj, o beveik savoj – LDK. Užgriūčiau ant galiūno lietuvio kaulų apsikabinus sudūlėjusią ietį“.
Vos spėju nušokt nuo eskalatoriaus ant nejudančios granito  juostos. Žaibu užsiveria metro durys. Nespėjom. Vagonas neria į požemį blykstės greičiu. Iš priešingos pusės atlekia kitas traukinys – blykstė.  Atsitrenkus į blykstę, iš manęs nieko neliktų.
– Jei kartais nukristum į trasą, – rodos, skaito mano mintis Džen, pagaunu mus abi vienodai mąstant, – jokiu būdu negalima ropštis ant perono aukštyn. Vertikalioj plokštumoj sumontuoti aktyvūs elektros kontaktai. Moment nutrenks. Reikia krist tarp bėgių, užsidengt rankom galvą, kol virš tavęs pralėks metro vagonai.
Blykst, prasivėrę durys nutraukia Džen rekomendacijas. Laukiančių minia įsiurbia į vagono vidų.
– O kas, jei?.. – jau vagone teiraujuos Džen tolimesnių instrukcijų.
Ma n atu sole cchiu  bello, oi ne
O sole mio sta nfronte a te
O sole o sole mio
Sta nfronte a te sta nfronte a te
O sole o sole mio
Skverbdamasis tarp keleivių, dundant metro vagonui, blykčiojant tunelio šviesoms, dainuodamas įmusartėja aukštas jaunuolis. Žmoniųspūstyrodosneįtikėtinaiužgauna  gitaros akordus. O sole mio – ir taip po žemėmis, ir taip – blykčiojančiam judėjime, ir taip – nastupna stancija... next station...
nastupna stancija... next station...