– Tk, tk, tk, – monotoniškai ritmingas tiksėjimas praneša akliesiems apie netoli esančią metro stotį. Einam kartu su aklais, išsipuošusiais, vargšais, kareiviais, pankais, emo per švaistines duris. Prilaikom varčią, kad neatsitrenktų į skubantį iš paskos. Stiklinėje kabinoje žiovauja apsauginis. Paskubom įspraudžiam žetoną į pusiau praviras senatviškas prochodnaja lūputes. „Kaip lengvai patenkama į metro. Gal kuris keleivis turi ginklą, sprogmenį? Jokios patikros, ne taip kaip į lėktuvą, kur neleidžia įsinešt net trijų centimetrų manikiūro žirklučių“, – svarstau leisdamasi žemyn eskalatoriumi į giliausią pasaulyje metro požemį. Slystam gilyn judančiu nuolydžiu po kadaise baltomis lubomis. Šešiasdešimtųjų šviestuvai. Socrealizmo technologijų dizainas konkuruoja su plakatais „Įsigyk būstą sostinės Riveroje“, „Pasaulinė agro paroda“, „Pigiausias limfodrenažinis masažas“. Nutolsta eskalatoriaus pradžia. Nesimato pabaigos. Daug žmonių, Viens nuo kito per centimetrą, per milimetrą. Puikus taikinys teroristams. Negi niekas netikrina. Šimtai, gal net tūkstančiai žmonių juda požeminėm arterijom. Drebėdavau, žengdama į Amsterdamo ar Berlyno metro, daugiasluoksnius infrastruktūros mazgus didmiesčiuose. Bet dabar nebijau. Gyvenimas tiesiog šūdinas, ir man jau tas pats. Ir sprogimo bangos būčiau palaidota ne svetimoj žemėj, o beveik savoj – LDK. Užgriūčiau ant galiūno lietuvio kaulų apsikabinus sudūlėjusią ietį“. Vos spėju nušokt nuo eskalatoriaus ant nejudančios granito juostos. Žaibu užsiveria metro durys. Nespėjom. Vagonas neria į požemį blykstės greičiu. Iš priešingos pusės atlekia kitas traukinys – blykstė. Atsitrenkus į blykstę, iš manęs nieko neliktų. – Jei kartais nukristum į trasą, – rodos, skaito mano mintis Džen, pagaunu mus abi vienodai mąstant, – jokiu būdu negalima ropštis ant perono aukštyn. Vertikalioj plokštumoj sumontuoti aktyvūs elektros kontaktai. Moment nutrenks. Reikia krist tarp bėgių, užsidengt rankom galvą, kol virš tavęs pralėks metro vagonai. Blykst, prasivėrę durys nutraukia Džen rekomendacijas. Laukiančių minia įsiurbia į vagono vidų. – O kas, jei?.. – jau vagone teiraujuos Džen tolimesnių instrukcijų. Ma n atu sole cchiu bello, oi ne O sole mio sta nfronte a te O sole o sole mio Sta nfronte a te sta nfronte a te O sole o sole mio Skverbdamasis tarp keleivių, dundant metro vagonui, blykčiojant tunelio šviesoms, dainuodamas įmusartėja aukštas jaunuolis. Žmoniųspūstyrodosneįtikėtinaiužgauna gitaros akordus. O sole mio – ir taip po žemėmis, ir taip – blykčiojančiam judėjime, ir taip – nastupna stancija... next station... nastupna stancija... next station...
Jusų giabėjimai man asmianiškai (nu yr vot Giarb. Pranui nors isai ta niasako jum atvyrai) daukmaž ajškūs. Tyk mania labeu lynksmina jusų mafijas kamėntotajų bandimai atrasti biant kaškas tose jusų "pamatimose" yr pamąstimose\pasifantazavimose...
S. P. Nu tėsa ira pas jus vot kokė taj stileus užomazgai biat iki STILEUS giarokai stynga tris litiraturinei dėvukai: Ajškumas Tykslumas Glaustynumas
S. P rysiminkitia kamentodama yr kolindama nia tėk jeu blagiasni uš jus jeuni avtarei arba kurkas labeu patiria litiratūroa vylkai - če tyk iš jusų varpinė anėji atroda silpni nu a vot abjėktiviškai žvialgiant - jus nia tėk dauk yr skiriatias nu a kytais kartai nia iš tolumo niatrauket pakolkas
S. p. s. p. s. nu tėsiok turėkitia amėny yr toks yvikių matimas
Jūs gal pamėginkite, kad ir Prano pasiklausti, kaip sutvarkyti pabaigą. Neabejoju, jog turėtų jums vertingų patarimų tiek dėl aukšto jaunuolio pasirodymo momento tėkste, tiek ir dėl sumaltų žodžių efekto, kuomet jis išsiteisina, ir kuomet - ne.
Nepasakysiu nieko labai turiningo, bet man visai patiko. Ypač apie LDK ir "Užgriūčiau ant galiūno lietuvio kaulų apsikabinus sudūlėjusią ietį" :)
Jaučiu, kad dabar labiau bijosiu metro :/
Na, mokslinio pobūdžio recenzijos paprastai yra argumentuotos, pagrįstos kokia nors ar netgi keliomis lit teorijomis… O tos teorijos iš dalies ir yra kuriamos tam, kad pateiktų savo literatūros sampratą, pasiūlytų savo metodus ar netgi metodologijas tai literatūrai analizuoti, vertinti. Juk tokią Greimo semiotiką bent jau esi girdėjusi, tikiuosi…? Tai juk tų teorijų yra daugybė, tiesiog kiekvienas atsirenka sau tinkamiausią. Čia nekalbu apie mėgėjiškas recenzijas bičiuliui, nors neturiu nieko prieš jas, tiesiog asmeniškai nedomina.
Ar tai buvo priekaištas, kodėl nekuriu savo - čakopelėdiškos lit. teorijos? :D
Nes tiesiog nesitiki, kad mano patarimas kiek praplėst akiratį ir bent akies krašteliu pasidomėti lit. toerijomis, prieš dalinantis mokyklinio vadovėlio (ir netgi ne paskutiniųju klasių) lygio patarimais, tau galėjo pasirodyti lyg mėginimas rašyti Erlos kūriniui recenziją.
Turbūt ne tokia jau gera tų Pelėdų DNR, o turbūt ir RNR, jei vis dar nemoka rašyti savo nuosavų recenzijų, o kaip atspirties tašką naudoja svetimas:) Beje ir pretenzijų matavimas recenzijoje nepriimtinas :) Dėstytojai turėjo tai paaiškinti. Ajajai, Pelėda, neužtenka tų paukščio gebėjimų mokytis sunkaus recenzento darbo :D
verčiu jau geras dnr, nei prasta proza su nepamatuotom pretenzijom.
O dėl prasmės...Dar vis aktualios imanentinės lit. teorijos nebeieško prasmės, o tik kalbinių tos prasmės išraiškos produkavimo variantų/būdų. Ir apskritai dalis lit. teorijų teigia, kad teksto prasmę jam suteikia niekas daugiau, kaip pats skaitytojas.
Nesiimu svarstyti tų filosofijų teisingumo, aktualumo ar juolab aiškinti savosios lit. sampratos, tik sakau, kad tokia literatūra ne tik turi teisę egzistuoti, o jau ir egzistuoja. Turiu omeny, pripažįstama kaip literatūra siaurąja prasme.
Senas geras lit. sampratas kaip vieninteles ir nekvestionuojamas palikime istorijai ;-)
Šį rytą pagalvojau, kad tokie kūriniai man primena L. Gutausko Fragmentus. Paaiškinsiu ištrauka iš dialogo, tarsi atsakydama, kaip aš tai matau ir kodėl man tai patinka.
– Paminėjote daiktiškumą. Daiktai – tarsi smulkios detalės, kiekvienas su sava patirtimi. Tai labai įdomu. – Čia tik reikėjo surasti raktą. Kai jau randi raktą, pakiši atminčiai, ji ir atrakinėja. Patys daiktai yra atrakinti, įgarsinti. Jie turi atminties, o ji turi raktelį. Tada labai paprasta parašyti. – Kalbame ir apie pačią naujausią knygą? – Taip. Naujausiai šitą mintį pakišo Jono Meko retrospektyva. Jo kameros mirksėjimas yra akimirksninis, labai poetiškas. Bet kai jis liejasi, kai tęsiasi valandą, dvi, keturias, susilieja į tokį autentišką būties paveikslą, gyvenimo vaizdinį, kad aiškiai supratau (jau redaguoju trečią „Fragmentų“ knygą) – bus lygiai taip, kaip „Vilko dantų karoliai“. Žiūrėdavau ir galvodavau – Dieve mano, taigi šitaip praeina gyvenimas. Nebūtinai reikia sėsti, susirašyti planą ir pilti nuo pradžios, vesti. Iš tokių blyksnių, akimirkų, kai viskas susideda į krūvą akyse ir sąmonėje, supranti, kad šitaip galima rašyti ir prozą. Taigi „Fragmentai“ yra tokie.
Vardan ko? Lyrinės herohės AŠ eilinė kelionė metro. O kur senų gerų laikų herojaus atskleidimas, kūrinio struktūra ir svarbiausias dalykas - prasmė? Apie ką susimąstyti? - Bijojau mirti, o paskui nustojau bijoti, nes dažnai važiuoju metro? Nei viena minties užuomazga neišvystyta.
Šį kartą nėra ir Jūsų puikiųjų metaforų (labai jas myliu), tad neduodu nei vienos žvaigždutės; paskaitysiu kitus kūrinius, galbūt rasiu kam padalinti :).