Tiesiog vakarui

Tas ilgas vakaras, kai vasarą vedžioji
Ir pirštais glostai beržo tošį žilą,
Per skausmo ilgesį, kai verkia kuoja,
Vanduo užuteky lengvai sušilo.

Vėl drungnas vakaras, slėpynių mįslės,
Pavargęs mėnuo debesį užmynė,
Malšina troškulį ir teka gyslomis,
Jaukiai spalvota purpuro mėlynė.

Toks tuščias vakaras, ugnis kūrenasi,
Priskaldyk plauskų, mano mielas drauge,
Į pievą vasaros avelės genamos,
Lyg Siamo dvynės alkesiu suaugusios.

Paklydęs vakaras, kai pienės ilsisi
Ir parašiutai lyg viltis nusprūsta,
Nupiešiu žalumą, nupiešiu ilgesį,
Ir savo vasaros  suknelę pūstą.

Šilkinis vakaras, plaštakės puošiasi,
Į liepsną skris jos —  trumpa jaunystė,
Aš lyg Pelenė apeisiu ruošą
Ir rytui auštant  namo  sugrįšiu.