Jos žodžiai lyg žaibai, o rankose dangus raudonas, ar žinai, kai ji supyks, kas bus, – čia žemė užsidegs, jos kraujas sukrešės ir upėse akmuo neplaunamas gulės, jei nemaldaus žmogus dievybės iš pat ryto.
Nuo savo smilkinių it degančias strėles ji svaido į namus tikėjimą, kad mes kūrentume mintis, o svastikos centre išsuktų saulė mus, įamžinusius ją – mes deivės širdyje išdeginam viens kitą.
Raudoni jos plaukai lig pusės nukirpti, kitaip per greit visi sudegtume ugny, pulsuojanti kaklu atiteka angis, nuo pėdų žarijas nulaižo, kol atgis iš židinio dvasia, apgaubianti šį svietą.
Kad būt' namie skalsa ir dovis iš širdies, žeme be meilės eit nėra jokios prasmės. Ji liepia išsakyt maldas už savo kraują, kas šąla nevilty – Perkūnui atnašauja, kad jo karštuos delnuos sudegt visi galėtų.
Jau Gabiją ne viens norėjo nugalėti, uždengęs židiny sakmes angies perėtas, užrašomas krauju, ko niekas nesupranta, kaip myli deivė ši ir ilgisi bel canto* lyg gaisro danguje, nužudančio iš lėto.
Gėris, Grožis. Tik man tas "bel canto" irgi neįsipaišo į pagonišką/gamtmeldišką pasaulėjautą, teisingas pasakymas, bet šitame taip norisi pasilikti hermetiškai ir nieko nieko svetimo.
5
Iš GYVOSIOS KALBOS
Žemaičiuose, vakare sužarstant, aprausiant pelenais žarijas ir
peržegnojant, buvo kalbamos tokios maldelės: „Šventoji Gabija, gabėk ant savo vietelės“, „Šventa Gabija, būk su mumis“, „Nakvok, Šventa Gabijėle, lig rytojaus“, „Šventa Gabeta, sugobta gobėk, sužiebta žibėk“, „Ugnele Gabietėle, sukopta miegok, užžiebta žibėk ir visados man padėk“. Skaičiuojama, kad tokių maldelių iš gyvosos kalbos yra žinoma apie pusšimtis.
Dabar, kai yra Varnos „ Gabija“. pakanka vienos.
Melskimės
5.
Na nežinau, kontraversiška čia - Gabija pagal lt mitologiją (jei tokia yra :)) tai lyg ir gerietė deivė, židinio saugotoja, glaudžianti ir šildanti, ypač dabar, kai apie 0 C ... bet šitame opuse kaip kokia nepatenkinta irzli žmona :) 3+ (dar įvertinant kai kuriuos pritempimus dėl rimo)
Paskutinė eilutė tikrai keistina. Varnos pasirinkimas taisymui ženkliai geriau skamba. Šiek tiek trikdo intarpas lotynų kalba. Nors kodėl gi ne. Juk pagal legendas pradžia slypi kažkur Romos apylinkėse. Nors, sprendžiant pagal tai, kad Aleksandras Makedonietis šnekėjo lietuviškai, yra atvirkštinis variantas - pradžia slypi čia, kažkur tautos keliuose iki Nemuno. Šis deivės aprašymas nuskambėjo šiek tiek pompastiškai. Tačiau pilnai atitinka dievybės įvaizdį tautosakoje. 5