Miegamajame lovą neklotą
dengia prieblanda – jos lyg prilyta,
miegą didį į gylį ir plotą
sapnas kruopščiai sau stato po plytą,
po dar šiltą ir turinčią plutą,
plytą blizgančią, cukrum aplietą,
stato sapnas ramybių saliutą,
puokštę žiežirbų aukštą ir lėtą,
stato miegą, aukštų lubų namą,
kuriame norai pildytis ima,
o langai, išnaikinantys amą,
horizontais parodo likimą,
miegas mėlynas, visiškas bokštas,
kurį gaubia pašvaistė, tai lukštas,
triukšmas trupa į jį mestas blokštas,
miegas kyla ir jau nesubliūkš tas
nuostabusis didžiulis balionas,
tas plevenantis vėjų gėlynas,
tas įjautrintas potvynio klonas,
ta tyla, kuri sostu dalinas.
Miegamajame lovą neklotą
metas kloti. Užburtąją Fleitą
įsijungti, melodijos luotą
pasroviui leisti plaukti, giliai tą
nuostabumą išgrynint ir šiltą
įsitrinti į odą, smulkiausiai sumaltą,
ištirpintą, į taurę supiltą,
gert ir jausti kaip viskas nekalta.
suvažinėtas namo ant pjedestalo žaibo perkirsta aukšta puokštė ir išilginė fleita su paklodėmis
orkestro duobėje be amo kibirkščių mlijardai
naktinėjasi viliokė balta ji visai nekalta
tyliai bezda mėnulis už praviro lango
užsklanda ant ižo tu dalyvauji keistame žaidime
kol dvigalvis erelis mėnesienoje nardo